Šešėliai

Ambicingų liberalų sumanymas sudaryti bendrą dešiniųjų ir centro partijų šešėlinę vyriausybę nesusilaukė nei konservatorių, nei centristų, nei K.Bobelio partiečių paramos. Akivaizdu, kad visos partijos savo jėgas skiria prezidento rinkimams ir nesuka galvos dėl šešėlinio ministrų kabineto. Nepadėjo nė Liberalų sąjungos vado E.Gentvilo optimistinė pranašystė, jog jei ne šiandien, tai rytoj vadinamųjų socialdemokratų ir socialliberalų koalicija subyrės, todėl reikia būti pasirengus perimti valdžią. Nežinia, kuo vadovavosi liberalų lyderis, skelbdamas tokias prognozes. Tikriausiai tais pačiais prezidento rinkimais. Juk iš tiesų sunku įsivaizduoti, kad dabartiniai valdančiosios koalicijos partneriai susitartų dėl bendro kandidato. Vadinamieji socialdemokratai jokio kito kandidato, išskyrus A.Brazauską, neturi, nors kuluaruose ir kalbama apie ambasadorių Londone J.V.Paleckį. Daugeliui "neatsižadėjusių principų" komunistų jis būtų labai priimtina figūra - būtų vykdomas "istorinis tęstinumas". Tačiau vargu ar tokie variantai patenkintų dabartinį Seimo Pirmininką. Kad ir kokį postą vyresnieji koalicijos broliai jam pažadėtų, jis trokšta tik paties aukščiausio valstybės posto. Todėl liberalams neliko nieko kito, kaip patiems formuoti šešėlinę vyriausybę ir jos premjeru paskelbti savo vadą E.Gentvilą. Šešėlinis premjeras apie savo kabineto sudėtį žada paskelbti iki Kalėdų. Tokie dalykai kai kam sukelia tik juoką ir primena dar nenušautos meškos kailio dalijimąsi. Taip ir įvertino E.Gentvilo pranašystę būti pasirengus po kokio pusmečio perimti valdžią Centro sąjungos pirmininkas K.Glaveckas. Jis pareiškė, jog kai bus grobis, tuomet bus galima ir pradėti dalytis portfeliais. Pats K.Glaveckas sau irgi numatęs portfelį - prezidento. Į jį, aišku, be jau minėtų A.Brazausko ir A.Paulausko, tiesis dar mažiausiai dešimties ar penkiolikos pretendentų rankos. Tarp jų - ir K.Bobelio bei K.Prunskienės. Na, o liberalų vadui E.Gentvilui, tapusiam šešėliniu premjeru, irgi nereikia per daug džiaugtis. Juk dar nežinia, ką gali iškrėsti R.Paksas, ant kurio arkliuko liberalai ir buvo atjoję į valdžią. Liberalų viršūnėlėse niekas netiki buvusio premjero priesaikomis, kad jam partijos reikalai ir jos likimas yra svarbesni už asmenines ambicijas. Kad Liberalų frakcijos Seime nariai nepasitiki buvusiu savo lyderiu, rodo tas faktas, jog frakcija niekaip nesusitaria, kam iš savo komandos pasiūlyti tapti Seimo pirmininko pavaduotoju. E.Gentvilas kilniaširdiškai pasiūlė šį postą atiduoti R.Paksui, tačiau kiti liberalų veikėjai baiminasi, jog R.Paksas, tapęs vienu iš Seimo vicepirmininkų, gali netesėti savo ištikimybės partijai pažadų ir bandyti suskaldyti partiją.
Beje, R.Paksas gana skeptiškai įvertino savo kolegų žaidimus, sudarinėjant šešėlinę vyriausybę. Pasak jo, reikia sutelkti jėgas Liberalų frakcijos produktyviam darbui Seime. Tokiam teiginiui reikėtų pritarti. Be to, šešėlinio kabineto formavimas, be jokios abejonės, sukels dar didesnę trintį partijos viduje. Žlugus R.Pakso Vyriausybei, nepaisant E.Gentvilo užtikrinimų, jog liberalų gretos tvirtos, trintis egzistuoja. Juk "stebuklingo" R.Pakso iškilimo laikais į partiją subėgo daugybė visiškai atsitiktinių žmonių, kurių daugelis net negali apibūdinti, kas per daiktas yra tas liberalizmas.

Aišku, paprastiems žmonėms tokie žaidimai, visokios šešėlinės vyriausybės kelia dar didesnį nepasitikėjimą Seimu ir partijomis. Argi laikas plėšytis dėl būsimosios valdžios, kai parlamente svarstomas pagrindinis valstybės finansinis dokumentas, kai pramonininkai, pasipiktinę numatomu priimti naujuoju pelno mokesčiu, grūmoja perkelti savo įmones į užsienio ofšorines zonas. O čia dar Prezidentas spaudžia valdančiąją koaliciją nelaukti iki kadencijos pabaigos ir pagaliau pradėti pensijų reformą. Pasak Prezidento, pensijų sistemos pertvarkymas yra viena svarbiausių ir būtiniausių socialinių reformų. Tačiau Seimas vis atidėlioja priimti sprendimą net dėl pensijų reformos modelio, nepritarė pasiūlymui "Sodros" įmokų administravimą perduoti Mokesčių inspekcijai. Aišku, nei vadinamieji socialdemokratai, nei socialliberalai nenori imtis jokios iniciatyvos šioje srityje, nes, įteisinus privalomojo kaupimo į pensijų fondus principą, atsirastų daug nepatenkintųjų. Kas gi norės prarasti elektoratą prieš prezidento rinkimus? Vadovaujamasi principu - po mūsų nors ir tvanas.
Valdančioji dauguma turėtų žinoti, kad, neįvykdžius pensijų reformos, žmonės, dabar gaunantys varganas pensijas, iš viso gali likti be pinigų. Juk, remiantis oficialiais duomenimis, šiuo metu vienam pensininkui tenka vos 1,22 dirbantysis. Sparčiai artėja laikas, ypač esant dabartinei demografinei situacijai, kai vienam dirbančiajam teks išlaikyti ne vieną, o pusantro pensininko. Į "Sodros" kasą įplaukia vis mažiau pinigų. Ir kaip įplauks, jeigu verslas, nežiūrint į valdžią ateinančių vyriausybių programų, vis vien žlugdomas. Ypač sunkioje padėtyje yra smulkusis verslas. Ir nors įvairių partijų vadai įtikinėja, kaip jie myli smulkųjį ir vidutinį verslą, jis žlugdomas tiesiog akyse. Jeigu ir toliau šis verslas bus taip “mylimas”, tikrai netrukus ateis toks laikas, kai vienam dirbančiajam teks išlaikyti net du pensininkus.

Tokioje situacijoje keistai atrodo neokomunistinio Seimo daugumos siūlymas, numatantis prieš savininkų valią faktiškai nacionalizuoti - konfiskuoti jau grąžintą Lietuvos žmonių nekilnojamąjį turtą. Kaip teigiama didelės grupės Lietuvos namų ir sklypų savininkų kreipimesi į Prezidentą, Seimą ir Vyriausybę, po vienuolikos nepriklausomybės metų neokomunistai rengiasi įvykdyti antrąją nacionalizaciją.
Įgyvendinant tokias pataisas, apsimetama, jog tokiu būdu (beje, pažeidžiant Konstitucijos normas ir dar 1996-aisiais Lietuvos pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją) yra ginamos grąžintinų namų nuomininkų teisės, ir bus sutaupyta pinigų. Tačiau dabartinė Vyriausybė ir Seimas, tariamai rūpindamiesi, kaip papildyti kiaurą valstybės kišenę, nieko daugiau nesugalvoja, tik didinti mokesčius, nors prieš rinkimus žadėjo juos mažinti. Kaip neseniai rašė ekonomikos apžvalgininkas Julius Baltrušaitis, Vyriausybė mato bene vienintelę išeitį - eilinį kartą didinti mokesčius. Tačiau jokių mokesčių nepakaks, jeigu be jokios naudos ir toliau bus švaistomi milijonai. Pasirodo, valstybė moka net 33 proc. metinių palūkanų mokesčius privačioms draudimo bendrovėms... Mat šiandien galioja neapmokestinamų draudimo įmokų riba - 1720 litų per metus. Jei apsidraudęs žmogus per metus sumoka 1720 litų draudimo įmokų, jam valstybė, skaičiuodama fizinių asmenų pajamų mokestį, grąžina 567 litus, arba 33 proc. nuo įmokų sumos. Žinoma, moka ne valstybė, o mokesčių mokėtojai.
J.Baltrušaitis pažymėjo, kad valstybės biudžetas vien dėl minėtos lengvatos (jeigu, pavyzdžiui, apsidraudusių tokiu lengvatinių įmokų draudimu būtų pusė milijono) praranda beveik 284 milijonus litų. Aišku, kiek yra tokiu draudimu apsidraudusių asmenų, privačios draudimo bendrovės neskelbia, atseit tai - komercinė paslaptis. Tad kaip bevertintume Seimo narį J.Veselką, tenka pritarti jo teiginiui, kad Lietuvą valdo ne Vyriausybė, o oligarchai, turintys savo atstovus visose valdžios grandyse. J.Veselka, niekada neieškantis žodžio kišenėje, sakė, kad jam sunkiai suvokiamas Lietuvos žmonių pasyvumas, kai jie nuolat apgaudinėjami, kai tyli ir politikai, ir prokurorai, tyli Prezidentas, kada vienas žinomas oligarchas atvirai niekina valstybę ir dar pareiškia, kad jo tėvynė yra Rusija, o Lietuva - tik verslo vieta... Ko gero, ne vien tik verslo.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"