Ambasadorė tremtyje
Mes išaugom laisvi kaip ereliai,
kalnų kunigaikščiai,
Ir nėra tokių slenksčių, nuo kur pasitrauktume baugščiai.
Greičiau uolos granito ims tirpti
kaip lydomas švinas,
Nei prarasim kovoj savo prigimtį kilnią bent vienas.
Greičiau žemė iš karščio ims skeldėt be žado,
Negu mes po žeme atsigulsime garbę praradę.
Niekad niekam nelenkti galvos - duodam
priesaiką šventą,
Arba mirt, arba laisvėj gyventi mums lemta.
Iš Čečėnijos Respublikos Ičkerijos
himno "Mirtis arba laisvė"
2000 m. birželio 12 -14 dienomis Lietuvos sostinėje Vilniuje pirmą
kartą pasaulio istorijoje vyko Tarptautinis kongresas "Komunizmo
nusikaltimų įvertinimas". Jame dalyvavo 24 valstybių atstovai,
kurie įsteigė Tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą, daugelio
žmonių pavadintą "Niurnbergas-2". Kongresas pavedė Tribunolui
teisiniu, politiniu ir socialiniu požiūriu įvertinti komunizmo
ideologiją, nusikalstamas komunistų sukurtų režimų veikas. Tribunolas
dirbo sesijomis birželio 12-14 bei rugsėjo 4-8 dienomis. Jis išklausė
penkiolikos valstybių atstovų kaltinimus. Tribunolas nuosprendį
paskelbė 2000 m. rugsėjo 27 d.
Stot. Teismas eina
Tarptautinio Vilniaus visuomeninio
tribunolo pirmininkas Vytautas Zabiela kvietė pasisakyti kaltintojus,
nukentėjusiuosius, liudytojus. Jie aiškino apie komunistų vykdytą
politiką, padarytus nusikaltimus ir žalą, smerkė komunistinę ideologiją
ir veiksmus prieš žmoniją bei reikalavo pasmerkti ir nubausti
kaltininkus, reikalavo, kad tai niekada ir niekur nepasikartotų.
Rugsėjo 4-ąją, Lietuvos parlamento Konferencijų salė nuščiuvo.
Stojo mirtina tyla. Tribūnoje - jauna moteris, savo išvaizda primenanti
daugelio literatūros veikalų ir Pietryčių šalių filmų heroję.
Ji - Aminat Saijeva, Čečėnijos Respublikos Ičkerijos ambasadorė
Lietuvoje.
1917 metų spalį įvyko žmonijos istorijoje precedento neturintis
įvykį - didelėje Rusijos imperijoje visa valdžia pateko į komunistų
rankas.
Komunizmo nusikaltimai Čečėnijos liaudžiai yra ypatingi dėl nepaliaujamos
čečėnų kovos už savo laisvę ir nepriklausomybę, kurią jie prarado
1859-aisiais, po šimtmetį trukusio Rusijos kolonijinio karo, per
kurį iš trijų milijonų čečėnų liko 116 tūkstančių. Čečėnų tauta
po kolonizacijos nesitaikstė su ta padėtimi, ir kas dešimt metų
vykdavo sukilimai.
1917-ųjų vasario įvykiai Rusijoje paskatino čečėnų išsivaduojamąją
kovą iš kolonializmo. Tais metais Čečėnijos iniciatyva susikūrė
septynių Šiaurės Kaukazo valstybių nepriklausoma Sąjunginė Kalnų
Respublika. Ją sudarė septynios valstijos: Abchazija, Adygėja,
Dagestanas, Kabarda, Karačajevo-Balkarija, Osetija ir Čečėnija-Ingušetija.
1918 metais Rusija klasta ir jėga pavergė Kalnų Respubliką, ir
Čečėnija tapo sovietinės komunistinės-totalitarinės imperijos
dalimi. 1922-aisiais Čečėnijoje įsiliepsnojo didelis liaudies
sukilimas - atsinaujino čečėnų kova už nepriklausomybę. Tada komunistinė
Maskva pradėjo žiauriai terorizuoti čečėnų tautą. 1928-1932 metais
Čečėnijoje vėl įsiliepsnojo sukilimai. 1920-1940 metais buvo sunaikinta
apie 35 proc. čečėnų tautos. Komunistai tai vadino kova su liaudies
priešais, buožiniais-kontrevoliuciniais elementais ir reakcingais
dvasininkais, kuriems buvo priskiriami beveik visi pagyvenę čečėnai.
1944 m. vasario 23-25 dienomis į Kazachstaną, Sibirą ir Vidurinę
Aziją buvo ištremta absoliučiai visa čečėnų tauta - 520 301 žmogus.
Šią iš anksto suplanuotą operaciją įvykdė 200 tūkst. NKVD (vidaus
reikalų liaudies komisariatas) ir Raudonosios armijos kareivių
bei karininkų (t.y. po vieną budelį dviem su puse čečėnų). Tremiami
žmonės buvo šaudomi, sprogdinami, badomi, skandinami, deginami,
nuodijami. Per vieną trėmimo dieną buvo nužudyta 12 tūkst. žmonių.
Per 13 tremties metų (iki 1957-ųjų) žuvo apie 70 proc. čečėnų
ir ingušų. Šiuos žvėriškumus vykdė ne kokie nors fašistai, bet
bendrapiliečiai - komunistai, čekistai, raudonarmiečiai, netgi
formaliai savo šalyje ir prieš savo liaudį. Nusikalstamas komunistų
režimas planavo amžiną čečėnų ir ingušų tautų tremtį. Likę gyvieji
patyrė žiauriausią moralinį ir fizinį smurtą.
Pagal socialinius-ekonominius pragyvenimo rodiklius iki 1990 metų
Čečėnija-Ingušija tarp 73 SSRS buvusių subjektų užėmė paskutiniąją
vietą. Turint omenyje, kad Čečėnijoje kasmet išpumpuodavo 15-25
milijonų tonų naftos, o iš viso buvo išpumpuota daugiau nei 400
milijonų tonų, šalyje veikė stiprus pramoninis-energetinis kompleksas,
tačiau produkcija buvo siunčiama į Rusiją ir kitas valstybes.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje prasidėję SSRS demokratėjimo procesai
čečėnams teikė geresnės ateities viltį. Tautoje prasidėjo dvasinio
atgimimo ir nepriklausomybės atkūrimo procesai.
1991 m. lapkričio 1 d. čečėnų tauta ir laisvai išrinkta vadovybė
juridiškai įformino nepriklausomos Čečėnijos Respublikos atsikūrimą.
Tai vyko taikiu būdu pagal tarptautinės teisės reikalavimus. Iš
pradžių Rusija sutiko su Čečėnijos nepriklausomybe, 1992-ųjų birželį
išvedė kariuomenę. Rusiškasis didžiavalstybiškumas, šovinizmas
ir totalitarizmas ėmėsi politine, ekonomine, finansine izoliacija
ir blokada smaugti Čečėniją, o kai tai nepavyko, 1994 m. gruodžio
11 d. Rusija prieš Čečėniją pradėjo karą, trukusį dvejus metus,
per kurį buvo išžudyta 120 tūkst. taikių gyventojų - 12,5 proc.
visų gyventojų, 400 tūkst. žmonių tapo pabėgėliais (t.y. daugiau
nei 30 proc.), 74 tūkst. tapo invalidais, tarp jų - 19 tūkst.
vaikų, 12 tūkst. vaikų tapo visiškais našlaičiais. Sugriautas
ūkis, sunaikinta 80 proc. infrastruktūros, muziejai, bibliotekos,
aukštosios mokyklos.
Beveik trejus metus Rusija nevykdė aktyvių karo veiksmų, bet Maskva
naudojo visokius metodus, kad Čečėnijoje įžiebtų konfliktus tarp
čečėnų. Rusijos specialiosios tarnybos vykdė daugybę provokacijų
prieš čečėnų tautą ir prieš šalies vadovybę, o kai tai nepavyko,
1999-ųjų vasarą buvo dirbtinai sukelti Dagestano įvykiai. Po to
rusų vadovybė apkaltino čečėnų vadovybę ir visą čečėnų tautą agresija
ir tarptautiniu terorizmu.
Nepaisant to, kad 1997 m. gegužės 12 d. Čečėnijos Respublikos
Ičkerijos ir Rusijos Federacijos prezidentai pasirašė Taikos sutartį,
pagal kurią šalys sustabdė 400 metų trukusią priešpriešą ir sutarė,
kad santykiai bus grindžiami tarptautinės teisės pagrindais, Rusijos
specialiosios tarnybos ir talkinanti propaganda įtemptai ruošė
naujo karo dirvą.
1999-ųjų rugsėjį pasaulis tapo eilinės Rusijos agresijos prieš
čečėnų tautą ir prieš Čečėnijos Respublikos Ičkerijos nepriklausomybę
liudininku. 1999-2000 metais buvo nužudyta 50 tūkst. žmonių. Rusijos
aviacija ir artilerija sugriovė miestus ir kaimus, sunaikino infrastruktūrą,
ekonomiką, istorinį paveldą, pažeidė ekologiją. Įkurta daugiau
kaip 20 filtracijos stovyklų - tai mirties fabrikai. Visi gyventojai
- tokio atvejo nežino pasaulio istorija - tapo pabėgėliais. Šalyje
siaučia užkrečiamos ligos, antisanitarija, badas. Per 80 tūkst.
rusų kareivių ir karininkų Čečėnijoje vykdo karines operacijas,
plėšikauja, degina, žudo taikius gyventojus, moteris ir vaikus,
kankina žiauriausiais sadistiniais metodais, prievartauja moteris.
(Šių metų spalio pabaigoje A.Saijeva aiškino, kad aktyvūs karo
veiksmai vyksta ketverius metus ir tebesitęsia. Nuo 1994 m. gruodžio
11 d. karo pradžios nužudyta apie 250 tūkst. žmonių, sužeista
apie 526 tūkst. žmonių, Rusijos armijos kariai padėjo daugiau
nei 500 tūkst. sausumos minų, naudoja tarptautinėmis konvencijomis
uždraustus ginklus bei mėgino cheminį ir naujausius ginklus. Apie
75 proc. tarptautinių organizacijų humanitarinės pagalbos užgrobia
rusų karininkai ir kareiviai. Per 1994-1996 metų karą padaryta
materialinių nuostolių maždaug už 260 milijardų JAV dolerių. Iš
1,5 mln. Čečėnijos piliečių, gyvenusių šalyje 1994-aisiais, šiuo
metu Čečėnijoje gyvena apie 220 tūkst. Rusų kariaunos kontingentas
svyruoja tarp 100 - 150 tūkst. karininkų ir kareivių.)
Visoje Rusijos teritorijoje persekioja čečėnus pagal nacionalinius
požymius, areštuoja, teisia pagal išgalvotas priežastis, laiko
be teismo ir tyrimo.
Rusijos aukščiausieji pareigūnai visa tai vadina kova su banditinėmis
formuotėmis ir teroristais.
Šie komunistinio režimo nusikaltimai turi juridinį apibrėžimą
- genocidas. Bet kitaip nei fašistinis genocidas, stalininis-komunistinis
ir dabartinis genocidas nepasmerkti, jo vykdytojai nenubausti,
pasekmės iki šiol nelikviduotos. Nebaudžiamumas visada skatina
nusikaltėlius naujiems nusikaltimams.
Visa išsakyta yra nepaneigiami įrodymai apie Rusijos vykdomus
sunkiausius nusikaltimus prieš čečėnų tautą, jos dvasinę ir materialinę
kultūrą. Rusijos komunistinis ir pokomunistinis režimai bandė
ir bando fiziškai ir morališkai sunaikinti čečėnų tautą.
Vardan žmogiškų vertybių, teisingumo ir nekaltai sunaikintų tautų,
vardan nekaltai nužudytųjų nusikalstamas komunistinis režimas
turi būti pasmerktas, o nusikaltimų vykdytojai - nubausti.
Tai svarbiausi akcentai iš A.Saijevos kaltinamosios kalbos, trukusios
beveik valandą.
Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo nuosprendyje sakoma:
Atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad pasaulyje tebevykdomi
nuožmūs nusikaltimai taikai, karo nusikaltimai ir nusikaltimai
žmoniškumui (genocidas). Pasaulio visuomenė, valstybės ir ypač
didžiųjų valstybių vadovai buvo ir tebėra abejingi be kaltės žudomiems
milijonams žmonių.
Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas vertina karą prieš
Čečėniją kaip tęstinę Rusijos imperializmo ir buvusios komunizmo
doktrinos samplaiką, pasireiškiančią akivaizdžiu čečėnų tautos
genocidu.
Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo nuosprendį, jo surinktus
įrodymus būtina pateikti Jungtinių Tautų Tarptautiniam Baudžiamajam
Teismui.
Drakonų puota
Komunistinių režimų budeliai, jų
parankiniai, pakalikai ir kolaborantai išnaikino daugiau nei 100
milijonų žmonių. Leninas išžudė 13 mln. žmonių, Stalinas - 30
mln., Mao - 65 mln., Čaušesku - 0,3 mln., Pol Potas - 3 mln. Žmonija
patyrė milžiniškus moralinius, kultūrinius, etninius ir materialinius
nuostolius.
Prisidengus klasių kovos mechanizmu, proletariato gelbėjimu bei
kova su buržuaziniais elementais buvo vykdomos žiauriausios žudymų,
trėmimų, plėšikavimų, prievartavimų, smurto ir žmonių supriešinimo
akcijos. Šioje pasekmių lavinoje įžiebiamas Antrasis pasaulinis
karas, sukrėtęs pasaulį iki pamatų. Komunizmas tvirtėjo, pasekmės
didėjo ir žiaurėjo.
Už Kuveito okupaciją 1991 metais buvo sutramdytas Huseinas. Už
vykdytą genocidą prieš albanus, serbus, bosnius, kroatus Miloševičius
perduotas tarptautiniam Hagos tribunolui. Į čečėnų, ingušų ir
tibetiečių genocidą - jokios reakcijos. Prisiminkime, kad kinai
sunaikino apie 1,5 mln. tibetiečių, t.y. kas penktą gyventoją,
tauta beveik ištremta. Jei tokiu procentu būtų buvę naikinami
kinai, tai sudarytų apie 250 mln. žmonių.
Komunistai 50 metų Lietuvoje vykdė genocidą. Netekta trečdalio
tautos iš trijų milijonų, padaryta apie 278 milijardų JAV dolerių
materialinė žala.
Sunku įsivaizduoti pasekmes, jeigu taip totaliai būtų naikinami
rusai, kaip jie elgiasi Čečėnijoje.
Hitleris išžudė apie 12 milijonų žmonių. Fašizmas buvo teisiamas
Niurnberge, susilaukė objektyvaus įvertinimo ir griežto nuosprendžio.
Komunizmas, įvykdęs daug kartų didesnius nusikaltimus, išvengė
tarptautinio teismo, ir dabar tebegyvuoja, reiškiasi įvairiomis
formomis ir atmainomis.
Rusijos imperatoriaus Aleksandro II įsteigtu medaliu "Už
Čečėnijos ir Dagestano užkariavimą" buvo apdovanojami kariškiai,
dvasininkai, medikai, valdininkai, dalyvavę mūšiuose ir ekspedicijose
1857-1859 metais. Iš sidabro buvo pagaminta 147 tūkstančiai medalių.
Tuo imperatorius paliudijo, kad Čečėnija niekada nebuvo Rusijos
teritorija. Manau, kad už čečėnų ir ingušų naikinimą SSRS komunistai
apdovanojo daugiau galvažudžių negu Aleksandras II. Neatsilieka
ir dabartinė Rusijos nomenklatūra. Nuostabą ir susirūpinimą kelia
tai, kad net Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Aleksijus II
apdovanojo čečėnų galvažudžius bažnytiniais ordinais bei juos
laimino karui.
Rusijos prezidentas B.Jelcinas KGB pulkininką V.Putiną paskyrė
premjeru ir pavedė "įvesti tvarką" Čečėnijoje, o Rusija
už "žygdarbius" Čečėnijoje išrinko jį prezidentu. Pastarasis
visam pasauliui aiškina ir tvirtina, kad jo šalis kovoja prieš
teroristus. Rusija tvirtina, kad Čečėnija yra jos sudėtinė dalis,
tačiau nerasime pasaulyje valstybės, kuri savo administracinį
junginį paverstų totalinių karo veiksmų placdarmu, žudytų ir griautų
viską iš eilės. Rusai Čečėnijoje žiauriau elgiasi negu fašistai
Leningrade, kinai - Tibete, Miloševičius - Kosove, Huseinas -
Kuveite. Nejaugi pasaulio didieji neatskiria Rusijos vykdomo žemės
išdeginimo, žmonių žudymo ir išvijimo politikos nuo teroristo
išpuolio? Ar paliegę seniai, moterys, vaikai ir dar negimusieji
gali būti teroristai, ar žemė, gyvuliai, vanduo, kultūros paveldas,
gyvenamasis fondas yra terorizmo įrankiai ir įnagiai? Ar ketverius
metus trunkantis šimtatūkstantinės kariaunos Čečėnijos okupavimas
ir nusiaubimas, žiauriausių kankinimų ir žudymų mechanizmų taikymas
taikiems žmonėms ir civilių egzekucijos yra kovos su terorizmu
elementas?
Taigi pati Rusija yra teroristė. Jos politika visada rėmėsi užkariavimo
doktrinomis.
Pasaulis sunerimęs. Tačiau galingiausiųjų pasaulio šalių vadovai
tyli. Rusų paaiškinimai, kad jie kariauja prieš teroristus, matyt,
kai ką tenkina. Ta politika yra pataikūniška ir suokalbiška didžiųjų
ir galingųjų politika. Matyt, pasaulio pasidalijimo principai
ir grobuoniškos nuostatos tebeveikia. Ten su priemonėmis nesiskaitoma,
o pasekmės - prognozuojamos.
Ar pasaulis laikosi vertybių skalės, vertinant įvykius ir pasekmes,
aukas ir budelius? Matyt, tebegyvuoja teiginiai, kad teisus yra
tas, kuris turi daugiau teisių, jėgos ir pinigų.
Rugsėjo 11-ąją teroristai sugriovė du dangoraižius ir apgadino
Pentagoną. Žuvo apie šešis tūkstančius žmonių. Padaryta didžiulė
materialinė žala. Pasaulio valstybės pasmerkė teroro išpuolių
organizatorius ir vykdytojus ir ėmėsi teroristų naikinimo žygių.
Niekam ne paslaptis, kad šimtatūkstantinės galvažudžių kolonos
rikiuojamos Rusijos platybėse, kad komandos naikinti čečėnus duodamos
Maskvoje, Kremliuje.
Ar ilgai bus dangstomas rusiškasis valstybinis terorizmas? Ar
susiburs pasaulis įvertinti rusų vykdomo genocido Čečėnijoje pasekmes?
Ar tik tragedija ir skausmas Amerikoje bus juntamas pasaulyje,
o kitų skausmas, juolab čečėnų ir tibetiečių, nejaučiamas?
Drakonų puota tęsiasi. Didžiosios valstybės, jų vadovai tyli.
Vienu atveju, jie yra nusikaltėliai, o kitu atveju, matyt, bijo
ir vengia griežčiau užsiimti. Taip vyksta tarptautiniai nusikaltimai,
kurių vardas ir rezultatas - mirtis. Ateitis parodys, ar pasaulyje
atsiras jėgos, sugebančios pakelti balsą, o gal ir vėzdą, prieš
tuos drakonus.
Ambasadorė
1995-ųjų sausį prezidentas Džocharas
Dudajevas Aminat Saijevą paskyrė atstove Lietuvoje, o 1997-ųjų
liepą prezidentas Aslanas Maschadovas ją akreditavo ambasadore
Lietuvai.
A.Saijeva Lietuvoje atstovauja Šiaurės Kaukazo valstybei, kurios
plotas - 17,5 tūkst. kv. km; sostinė - Džochargala (Groznas);
gyventojų skaičius 1994 metais buvo 1,5 mln., o dabar?... Jūs
jau įsivaizduojate. Tai Čečėnijos Respublika Ičkerija. Tarp Lietuvoje
akredituotų ir veikiančių valstybių ambasadų, atstovybių ji -
vienintelė be akreditacijos. Čečėnijos Respublikos Ičkerijos nepriklausomybės
nėra pripažinusi pasaulio valstybių bendrija. A.Saijevai veiksmų
įgaliojimus teikia Čečėnijos Prezidentas, o jos darbai Lietuvoje
reiškiasi visuomeniškumo principais. Tačiau jos veiksmai ir įtaka
turi neapsakomai didelę reikšmę jos šaliai ir demokratinių valstybių
bendrijai.
A.Saijevai netaikomi pasaulyje prigiję bendravimo, priėmimo, neliečiamybės
reglamentai, statutai ir protokolo reikalavimai. Prezidentas V.Adamkus
ir jo aplinka per ketverius kadencijos metus nė karto neišreiškė
noro susitikti su A.Saijeva. Seimo pirmininkas A.Paulauskas, deklaruojantis
"mes nusipelnėme gyventi geriau, mums rūpi kiekvienas žmogus",
ir ministras pirmininkas A.Brazauskas, buvęs Lietuvos komunistų
partijos pirmuoju sekretoriumi, pasivadinęs socialdemokratu ir
įsiveržęs į Premjero postą, deklaruojantis tautų lygybės, brolybės
principus, nematė reikalo susitikti su ja. Dabartinės valdžios
ir Seimo aukščiausieji vengia jos. Tuo tarpu šie asmenys ir jų
aplinka susitinka ir bendrauja su įvairiausių valstybių atstovais,
įvairaus luomo žmonėmis ir sprendžia įvairias problemas. Šio reiškinio
aš nesugebėčiau paaiškinti, tik žinau, kad šie Lietuvos aukščiausieji
pareigūnai nepasižymėjo nepriklausomybės atstatymo ir apgynimo
batalijose, jie nekvietė žmonių ginti nepriklausomybę ir jiems
neteko krauju mokėti už nepriklausomybę. Jie naudojasi nepriklausomybe
ir ją eksploatuoja.
Daugybė Lietuvos žmonių palaiko ir remia Čečėnijos kovą dėl nepriklausomybės.
Rėmėjai organizuoja mitingus, konferencijas, paskaitas, piketus
bei protesto demonstracijas prie Rusijos ambasados. Rėmėjai priimtus
nutarimus teikia Jungtinių Tautų Organizacijai, Europos Parlamentui,
Europos Tarybos Parlamentinei Asamblėjai, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo
Organizacijai, Europos Sąjungai, didžiųjų valstybių ir Lietuvos
vadovams bei Lietuvoje reziduojančioms užsienio ambasadoms.
Tarp rėmėjų ypač aktyvūs buvę partizanai (tai nepriklausomybės
kovų fenomenas, kurie dešimt metų nuo 1944-ųjų aktyviai ir efektyviai
kovojo prieš komunizmo įtvirtinimą Lietuvoje, jie prarado apie
20 tūkst. žmonių), politiniai kaliniai, tremtiniai, sąjūdininkai.
Su A.Saijeva bendrauja žymūs akademikai, profesoriai, mokslo ir
meno įžymybės, nepriklausomybės kovų dalyviai, studentai, moksleiviai
ir paprasti žmonės, nes joje mato didvyriškos tautos nepriklausomybės
kovų dalyvę, naikinamos valstybės ambasadorę. Nė vieno pasaulio
politiko taip artimai nepažįsta lietuviai, kaip A.Saijevą, į ją
kreipiasi vardu. Ji susitinka su daugelio valstybių ir tarptautinių
organizacijų aukščiausiais pareigūnais. Jos kovos placdarmas yra
politika ir visuomeninė veikla. Ji ginkluota meile ir pagarba
savo tėvynei. Iš pažiūros eilinė, kukliai apsirengusi vilnietė,
pėsčia vaikščiojanti po miestą, važinėjanti autobusais ar troleibusais.
Ji, kaip ir jos tauta, gyvena vargingai. Darbštumo ir ryžto jai
daug kas galėtų pavydėti. Ji nepavydi užsienio ambasadų tarnautojams,
dirbantiems prestižinėse patalpose ir gyvenantiems idealiomis
sąlygomis. Ji net nesileidžia į kalbas išgirdusi sakant, kad aukščiausieji
Lietuvos valstybės pareigūnai ją ignoruoja. Kilni, rami, santūri
ir dėmesinga kaip senovės išminčiai. Ji žino savo misiją, širdies
šauksmą, savo tautos siekius ir politikos abėcėlę. Ji labai dėkinga
daugeliui Lietuvos žmonių už pagarbą ir paramą jos tautai.
Nežinau, kiek žmonių yra matę ašaras Aminat akyse, tačiau kai
kada akių žvilgsniai, virpančios lūpos, besikeičianti intonacija
leisdavo suprasti sielvartą ir skausmą, draskantį jos krūtinę.
Daugelis Lietuvos žmonių dėkingi Islandijai, kuri pirmoji pasaulyje
pripažino Lietuvos nepriklausomybę, ir yra susirūpinę, kad Lietuvos
valstybininkai nesugebėjo pripažinti Čečėnijos Respublikos Ičkerijos
de jure, nors Čečėnija de facto gyvena jau dešimt metų. Islandijos
žygdarbis atvėrė Lietuvai kelią į nepriklausomybės pripažinimą
ir į pasaulio tautų bendriją bei sutramdė rusų agresorius. Jeigu
pasaulio valstybės būtų Čečėnijai ištiesusios pagalbos ranką ir
atvėrusios širdis - šiandien Čečėnijoje nebūtų liejamas nekaltųjų
kraujas ir neaidėtų miestuose, kaimuose, tarpekliuose, lygumose
ir kalnuose širdį stingdančios dejonės ir šauksmai. Nužudytųjų
vėlės sklando tarp mūsų, prašo Aukščiausiojo pagalbos ir palaimos.
Susimąstykime, ką daro Kūrėjo kūriniai.
Aminat - dalelė didvyriškos tautos, reziduojanti senajame Vilniuje,
menančiame Lietuvos istoriją ir nustebinusiame pasaulį, išsiveržiant
Lietuvai iš komunizmo gniaužtų. Jai politikos ir kovų idealai
yra jos tautos prezidentas D.Dudajevas, kurį rusai žvėriškai,
naudodami naujausias žudymų technologijas, nužudė 1996 m. balandžio
21 d., ir lietuvis prof. Vytautas Landsbergis.
Artėja laikas, kai Čečėnija švęs nepriklausomybės atstatymą. Virš
nepriklausomybės aukuro plevens pusiau nuleistos vėliavos. Tauta
pagerbs žuvusiuosius, nukentėjusiuosius ir didžiavyrius. Bus prisiminta
ir vienintelė ambasadorė moteris Aminat Saijeva, gimusi tremtyje
Kazachstane ir pastaruoju metu dirbanti tremties sąlygomis Lietuvoje.
P.S. Šis laiškas buvo išsiųstas
kai kurių valstybių vadovams, kai kurioms organizacijoms, kai
kurių laikraščių redakcijoms, žinių, radijo bei televizijos agentūroms.
Leonas KEROSIERIUS
Čečėnijos nepriklausomybės rėmėjas
© 2001 "XXI amžius"