Atsisveikindama paliko žiburį, šviečiantį mūsų dienoms ir viltims

Spalio 6 dieną sukako vieneri metai, kai į Vilniaus Karveliškių smėlynus palydėjome inžinierę, istorikę ir rašytoją Nijolę Gaškaitę-Žemaitienę. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras gražiai paminėjo savo buvusios bendradarbės mirties metines, išleisdamas jos paskutiniąją knygą "Dabar ir visados" (V., 2001. 278 p.).
"Tebūna šviesu tarp tavo žiburių", - rašoma knygą pristatančiame Dalios Kuodytės straipsnyje. Šie žodžiai apibendrina visą N.Gaškaitės-Žemaitienės kūrybinį kelią. Ko gero, niekas taikliau ir neapibūdino N.Gaškaitės-Žemaitienės knygų ir straipsnių - tai iš tikrųjų šviesos ir teisingumo žiburiai.
Knygos siužetas nesudėtingas: aprašoma našlaitės Zitos, anksti netekusios mamos, vaikystė, partizanų ryšininkės Stasės rūpinimasis ja, tėvo išdavystė pokario rezistencijos fone, trumpos pažinties su Lietuvos partizanais epizodas, jos pačios ir jos draugų pasipriešinimas, jau pasibaigus ginkluotoms partizanų kovoms, teismas, kalėjimo kančios, čia sutiktų dorų ir nedorų žmonių paveikslai, grįžimas į Lietuvą, darbas statybose, studijos Kauno politechnikos institute, meilė, vedybos, išdavystės, nerimas dėl sūnaus, sūnaus žūtis Afganistane ir tarsi viską gaubiantis sovietinio satanizmo triumfas - tuščias karstas, be sūnaus palaikų, atvežtas tėvams palaidoti.
Kaip rašo knygos leidėja D.Kuodytė, romanas "be galo asmeniškas, autobiografinis ne tiek faktais, kiek apmąstymais, jausmais" (ten pat, p.269).
Nedaug teko bendrauti su N.Gaškaite-Žemaitiene, tik konferencijose. Buvo kelios nuostabios bendravimo dienos Kalmare, Švedijoje, - reta Dievo dovana, kai galėjau tiesiog maudytis jos gerumo spinduliuose. Apie save ji nieko nepasakojo, gyveno artimųjų rūpesčiais: vyro liga, vaikaičio darželiu, susirūpinimu, kaip dukra suspės suktis tarp dviejų namų. Todėl man sunku spręsti, kiek romane pateikti faktai yra autobiografiški. Tačiau keletas jų yra tikri: kaip ir Nijolė, romano herojė Zita dalyvavo pasipriešinime, buvo kalėjime, grįžusi į Lietuvą dirbo statybose, studijavo neakivaizdiniame fakultete, vėliau dirbo mokslinio tyrimo institute.
Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra žmogaus pasaulėjauta, jo vertybinės orientacijos, jo dvasinis ryšys su aplinka ir artimu, tai, kas žmogų daro Žmogumi. Apie tai ir kalbama romane. Jo autorės pasaulėjauta ir vertybinės orientacijos man gerai žinomos.
Romano siužetas nesudėtingas, yra trys pagrindinės siužetinės linijos ir trys personažai, atstovaujantys trims sovietmečio kartoms: tai Zita, jos vyras Zigmas ir sūnus Ignas. Kiti veikėjai savo vertybinėmis orientacijomis ir charakterio savybėmis juos papildo ir paryškina: Albina Zitą, Antanas ir Gražina bei Zitos kurso draugai - Zigmą, jaunas gydytojas - Igną. Visi jie savo pasaulėjauta labai skirtingi.
Nors Zita pagal amžių lyg ir priklausytų pokario lietuvių vaikų generacijai (tai pačiai, kaip ir Zigmas), tačiau pagal pasaulėjautą ir vertybines orientacijas ji yra tipiška prieškario kartos atstovė, išsaugojusi ir kaip brangenybę visą gyvenimą nešusi tos kartos lietuvių dorovines vertybes - tikėjimą, meilę Tėvynei, teisingumą, geraširdiškumą, išmintį.
Jai buvo tik aštuoneri, kai pirmą kartą susidūrė su pokario kartos tragedija, sąmoningai suvokė ją ir takoskyrą tarp žmonių. Vienoje pusėje - Lietuvos partizanai ir jų ryšininkės, gerumą ir teisingumą skleidžiančios Stasė ir Albina, antroje - sovietžmogiai, kuriems atstovavo degradavę kapitonas ir stribai.
Ji jau tada apsisprendė ir pasirinko, su kuo esanti: bandė gelbėti partizaną Marių. Dėl to silpnavalio, visko bijančio išdaviko tėvo buvo nubausta, apšaukta gyvate. Partizano Mariaus idealai ir žūtis už juos visam gyvenimui išliko doroviniais jos imperatyvais. Tai atvedė ją ir jos draugus į pasipriešinimą okupaciniam režimui, į kalėjimą ir galiausiai į kančios užgrūdintą tvirtą ir valingą asmenybę, skleidžiančią teisingumo, doros ir išminties šviesą, ta šviesa tirpdančią blogį ir keičiančią aplink save pasaulį.
Zigmas - visiškai kitokio sukirpimo žmogus: tipiškas homo sovieticus. Užaugo vaikų namuose. Jo tėvai - pokario rezistencijos dalyviai. Žuvo 1946 metais. Vaikų namuose jam kalbėjo, kad tėvai žuvo nuo banditų rankos. Dėl to jis jautė slaptą neapykantą savo draugo Antano seseriai Albinai, banditų ryšininkei: "juk jie mano tėvus nužudė..." Vėliau paaiškėjo, kad jų žudikai - enkavėdistai.
"... Visą gyvenimą galvoji vienaip, o staiga sužinai, kad viskas kitaip. Ir vieni pasidaro svetimi, ir kiti - nesavi", - taip savo dvasinę būseną apibūdino Zigmas, kai susipažino su Zita (ten pat, p.39).
Melavo. Net mergaitei, kurią mylėjo. Pasirodo, kad vis dėlto NKVD jam buvo sava. Jis buvo jos užverbuotas dar kariuomenėje. Ir jai dirbo. Net važiuodamas į savo draugo Antano sesers Albinos laidotuves atliko NKVD užduotį: reikėjo sužinoti, iš kur toji gavo šautuvą, ir informuoti. Vykdė NKVD užduotį ir atnaujindamas pažintį su Zita. Tik atsitiko visiškai nenumatytas dalykas... pamilo Zitą. Žinojo už ką: ji buvo graži ir kitokia, negu jo sutiktos moterys: dvasinga, kūrybinga, protinga, stebino savo apsiskaitymu ir meniniu išprusimu. Tos savybės jam buvo netikėtos, imponavo, kėlė pasididžiavimą. Jie susituokė. Gimė sūnus Ignas. Nepaisydamas jų gražios ir turiningos meilės, šeimos sentimentų ir gimusio sūnelio..., kai Zita gavo iš Antano, jo sesers mylimojo, žuvusio partizano ir poeto, eilių bloknotėlį, Zigmas įskundė ir ją...
Atrodo, normaliam žmogui normalioje visuomenėje tai yra neįmanomas dalykas. Tai tik normaliam žmogui... Bet ne homo sovieticus! Žingsnis po žingsnio, štrichas po štricho N.Gaškaitė savo romane, vaizduodama Zigmą, parodo žmogaus tapimą sovietiniu žmogumi.
Pirmiausia Zita pastebėjo Zigmo asmenybės susidvejinimą. Po Albinos laidotuvių, atnaujinęs jų pažintį, Zigmas kviesdavo ją į filmus. Ji buvo jiems visiškai abejinga. Eidavo dėl Zigmo. O Zigmas, vos tik filmas pasiekdavo kulminaciją, "jausdavosi lyg futbolo varžybose, garsiai komentuodavo ir piktindavosi herojų veiksmais, švilpčiodavo iš susižavėjimo. Užsižiebus šviesai, jis tebebūdavo apimtas ekstazės, kalbėdavo tik apie filmą, neklausdavo jos nuomonės, tarsi pamiršdavo ją... Tarsi buvo du Zigmai: vienas - nuoširdus ir artimas, o antrasis - kažkoks valdiškas, užsisklendęs, nepažįstamas" (ten pat, p.85).
Vaikų namai suformavo jo vertybių sistemą. Zigmas teigė: "... Mūsų kartos žmogui laimė - tai veržimasis į komfortą... Laimės formulė: galimybės, padalintos iš norų. Vieni stengiasi išplėsti galimybes, kiti - sumažinti norus". Zigmas stengėsi išplėsti galimybes: baigė profesinę technikos mokyklą, ketverius metus atitarnavo laivyne, tapo saugumo bendradarbiu, jį išrinko bendrabučio pirmininku, jis organizavo socialistines lenktynes, paskaitas, įstojo į vakarinį fakultetą; vyko pasilinksminimai, egzaminų "laistymai", kartais restorane dėstytojai ir įskaitas pasirašydavo. Vėliau tapo didelės gamyklos tiekėju... komandiruotės, skilandžiai, pirtelės, restoranai, ryškios moterys, bruderšaftai..., kartais net dingdavo nakčiai iš namų... Niekino idealistus: "Idealistams laimė - veržimasis į dvasinį komfortą. Pragmatikai mokosi dėl karjeros, o idealistai - dėl to, kad pokalbiuose galėtų sublizgėti erudicija... tas tavo egzaltuotas idealizmas tiesiog juokingas" (ten pat, p.136).
Siekdamas išplėsti savo galimybes, Zigmas vos neišvažiavo mokytis į milicijos mokyklą. Baigus ją buvo žadamas didelis atlyginimas ir visokios kitokios materialinės vertybės. Tik sena tetulytė kaime, "devintas vanduo nuo kisieliaus", jį sugėdino: "jie tavo tėvus nužudė, o tu jiems tarnausi..."
Kai namuose atsirado partizano Mariaus eilių bloknotėlis, Zigmas ne tik juo nesusidomėjo, bet patyrė šoką..., kad tai gali pakenkti jo karjerai.
Jis mėgsta būti dėmesio centre, būryje tampa jo siela, linksmumu užkrečia kitus; kaime, gamtoje, jam nuobodu, jis svajoja apie gražią, be rūpesčių buitį. Apie Zitą su įniršiu galvoja: "Ji amžiais taip ir liks kaip lede įšalęs mamutas toje varganoje buityje su skolintais lagaminais ir amžinu taupumu. Ne jau, manęs prie tokio gyvenimo ji nepririš" (ten pat, p.168).
Vardan geresnio gyvenimo perspektyvos jis pasiryžęs bet kam - net bendradarbiauti su saugumu. Sukūrė net šį blogį pateisinančią filosofiją: "...Nerašyčiau aš, rašytų kas nors kitas, gal dar blogiau" (ten pat, p.170). Kai Zita raudodama maldavo atsisakyti šio pragariško bendradarbiavimo, daugiau nebeiti pas juos, jis kaip svarbiausią argumentą jai pateikė tokią išvadą: "Tai reiškia, kad mes prarasime viską: darbą, paskyrą mašinai, kuriai taip taupėm, gal net Ignelio ateitį. Jie tokių dalykų neatleidžia" (ten pat, p.172).
Tais atvejais, kai Zitai kaip nors nusikalsdavo, vis tiek kaltindavo ją: "Žinai, aš prieš tave visą laiką jaučiuosi, kaip prieš visaregį teisėją... Vis atrodo, kad kažkuo esu prasikaltęs, kartais net bijau tavęs. Bijau, kad nemyli" (ten pat, p.97).
Kai jis atsisakė nutraukti bendradarbiavimą su saugumu, Zitai nebeliko jokų iliuzijų..." Ji manė, kad jis miega. Jis gulėjo taip tyliai, kad kartais rodėsi, jog šalia nieko nėra."Lyg budėčiau prie mirusio, - karčiai pagalvojo Zita. - Taip ir yra - mirė visas mudviejų pasaulis" (ten pat, p.172).
Zigmas tą irgi suprato. "...viena mintis nesustodama kaitino Zigmo smegenis: "Aš esu įvarytas į kampą. Aš esu beviltiškai susipainiojęs, ir nėra jokios išeities. Aš esu lyg užspeistas žvėris, ir varovai eina artyn ir artyn. Kai išauš rytas, manęs čia nebebus" (ten pat, p. 176).
Jis pasirinko saugumą. Jie išsiskyrė... Homo sovieticus nugalėjo žmogų.
Tokių kaip Zigmas šiandien Lietuvoje turime tūkstančius - visas komunistų ir jais patikėjusių elektoratas. Jie, kaip ir Zigmas, iki šiol murkdosi nešvariame melo pasaulyje. Būdami dauguma, ir mus visus murkdo.
Kodėl taip yra? Ir kodėl taip atsitinka? Kaip atsirado homo sovieticus?
Dar kalėjime Dora, hebrajų kalbos žinovė, žilagalvė senutė nenusakomo storumo akiniais, Zitai kalbėjo: "Esame didelio atradimo liudininkai: išvesta nauja besielių žmonių veislė - homo sovieticus!" (Ten pat, p. 98.) Dora akcentavo tik vieną homo sovieticus bruožą - tai žmogus be tikėjimo, be sielos. N.Gaškaitė savo romane pasikasė giliau, arčiau šaknų: homo sovieticus - tai sunaikinta žmogaus asmenybė.
Vaikų namuose, kuriuose augo Zigmas, buvo pionierių vadovė, tikra hiena. Vaikai jų pravardžiavo Mediniu Šaukštu. Negailestinga buvo, žiauri, vaikų nemylėjo, juos terorizavo, ypač Albinos brolį Antanuką. Jį banditų išpera vadino, visaip iš jo tyčiojosi, "pakėlusi nuo žemės iš visų jėgų papurtė", kai tas atsisakė dainuoti "Mes su Stalinu į saulę, mes su Stalinu pirmyn!", uždarė jį į karcerį. Kiti vaikai, tarp jų ir Zigmas, dainavo, buvo paklusnūs.
"Yra toks aukos ir budelio sindromas: auka pamilsta savo budelį. Taip buvo ir su Mediniu Šaukštu - kuo daugiau ji mus persekiojo, tuo labiaus mes stengėmės jai įtikti" (ten pat, p. 88).
Tai tapo antrąja Zigmo prigimtimi: kuo daugiau NKVD jį persekiojo, tuo labiau jis stengėsi jiems įtikti... Manau, kad visiems homo sovieticus tai būdinga.
Zita ir Zigmas buvo per daug persekiojami. Jų jausmų skalėje "žėrėjo atskiri garsų karoliukai, ji bandė juos grupuoti ir derinti pagal atspalvius, išdėstyti kokį nors ornamentą ar paprastai sumaišyti ir stebėti, kaip jie pažyra šviesos spektru... Tačiau nors ir kaip stengėsi, himno nesigirdėjo" (ten pat, p.98).
Trečioji siužetinė linija - tai Ignas, Zitos ir Zigmo sūnus. Kai gimė Ignas, Zita buvo laimės viršūnėje: "Jos sūnus! Albina nepaliko sūnaus. Pranas nepaliko. Vytautas nepaliko. O ji turi sūnų! O ji turi sūnų! Meilė ir graudulys užplūdo širdį..."
Ignas buvo labai gabus, geras, jautrus vaikas, piešė, kūrė spalvų teoriją. Darželio nemėgo. Mokykloje pakartojo tėvo likimą. Kaip tėvas buvo Medinio Šaukšto auka, taip jis tapo mušeikos ir chuligano Tomo auka... Vėl tas pats budelio ir aukos sindromas, tik šį kartą savanoriškas. Pačią pirmą jų pažinties dieną, kai nuėjo į pirmąją klasę, Tomas, išeidamas iš klasės, skaudžiai spyrė Ignui į blauzdą... Tomas anksti pradėjo rūkyti. Ignas, laikydamas Tomą herojumi, norėjo būti panašus į jį: irgi pradėjo rūkyti. Kaip ir Tomas, priešgyniavo mokytojai. Pinigus, kuriuos motina duodavo pietums, atiduodavo Tomui cigaretėms. Tomas pradėjo uostyti narkotikus, Ignas irgi pasekė. Tomas jį niekino, skuduru vadindamas - vis tiek gerai. Bergždžias buvo motinos įtikinėjimas nebūti Tomo ir jo aplinkos vergu, raginimas tapti nepriklausomu, pačiu savimi ir išreikšti savo troškimus. Ištikus pirmam skausmui, kai Tomas nuskriaudė Igno mylimą mergaitę, net ir tada Ignas nekaltino jo, o tik visą pasaulį. Tėvas jam - tik "bukas pitekantropas - ribotos mintys, primityvūs jausmai" (ten pat, p. 189); motina - superteisuolė ("jai rūpi visa žmonija. O per tą žmoniją nemato, kad aš, jos sūnus, nelaimingas"). Nors... prieš motiną jaučiasi esąs "nedėkingas vilkiūkštis, kuris nori, kad jį glostytų, ir bijo priprasti prie to glostymo, iš visų jėgų gina savo vilkišką prigimtį ir laisvę" (ten pat, p. 189). Nekenčia savęs, kad jo tariami draugai, Tomo aplinka vis tiek visose srityse jį pralenkia. "Aš vis tiek niekuomet nepasieksiu nei jų veidmainiškumo, nei chamystės, nei debilystės. Viskuo aš nuo jų atsilieku..." (ten pat, p.190).
N.Gaškaitei-Žemaitienei puikiai pavyko suvokti ir aprašinėti šių dienių jaunimo "vertybių" sistemą, jų "idealus". Zita romane to dar nesuprato. Manė, kad jos Ignelis serga psichikos liga. Bet ji susitiko su jaunu psichiatru, kuris jai įrodinėjo, kad susideginęs R.Kalanta - tipiškas šizofrenikas, o talentas, kūryba - yra tik patologijos, idealizmas - gryna retorika. Tada ji skaudžiai suvokė, kokioje Lietuvoje dabar gyvename. Nebeliko vietos mūsų gyvenime sąžinei, žmoniškumui, padorumui, teisingumui - visoms neva patologijoms, kurios dar taip neseniai Lietuvoje buvo vadinamos vertybėmis. Naująsias "vertybes" skatina visa matanti ir visa girdinti sistema, kuri tam ir yra sugalvota, kad visa tai, kas lietuviška, kas dora, "visai sunaikintų, su šaknimis išrautų. Kiek jau sunaikino, ištisos šeimos išnyko be pėdsako, lyg visai nebūtų gyvenusios. Užtat lieka tie, kurie neturi "patologijos" (ten pat, p. 207).
Kai Zita kategoriškai pasipriešino Igno bendradarbiavimui su sistema, jis buvo išsiųstas į Afganistaną ir ten sistemos - sovietinių nužmogėjusių karių - žiauriai nužudytas.
Ir vis dėlto romanas nėra pesimistinis. Atsisveikindama jo autorė paliko mums žiburius, šviečiančius tamsoje, rodančus kelią ir teikiančius viltį.
Tą naktį, kai mirė Albina, drąsi lietuvaitė, išvogusi mylimojo žuvusio partizano kūną iš miestelio aikštės, atvežusi jį į girią ir palaidojusi po ąžuolu, "...juodame skliaute žibėjo tūkstančiai žiburių..." (ten pat, p.19).
Atgyja tarsi žiburiai, šviečiantys tamsoje, atsiminimai apie pokario rezistenciją. Štai partizano Mariaus eilės:

Šalia rūdija kalavijas
Nedovanotas žiedas tviska.
Mylėtas, lauktas vėl atgyja
Tuščiom akiduobių žaltvykstėm.
(Ten pat, p.194)

Kai Zitos širdį draskė skausmas dėl Igno problemų ir naujosios Lietuvos kartos, kuriai priklausė ir Ignas, "vertybinių" orientacijų, aplink buvo tamsa. Ji ėjo tamsiomis, neapšviestomis priemiesčio gatvėmis, "aplink nesimatė jokio žiburėlio", ir staiga, pakilusi į kalną, pamatė bažnyčią. "Bažnyčios langai švietė skleisdami ant melsvo sniego pluoštus spindulių. "Toks vėlus metas, ir dar šviečia", - pagalvojo Zita" (ten pat, p.207).
Užėjusi į bažnyčią, perpildytą vargonų muzikos garsų, ji atrado paguodą, ramybę ir viltį.
Ignas žuvo. Bet žuvo ne kaip savo kartos ir jos "vertybių" atstovas, o kaip pokario partizanas Marius, apie kurį tiek daug jam pasakojo motina. Žuvo, pakėlęs ginklą prieš sovietinių sadistų nužmogėjimą, už žmoniškumą, už teisingumą, už tikrąsias vertybes.
Iš raudonojo letargo miego prabudo Zigmas, taip ir nepasiekęs savo taip išsvajotos gerovės, praradęs viską. Tik po Igno žūties jis suvokė, kad sistemoje "...jis yra tik maža suniurkyta pelytė, kuriai retkarčiais leidžiama šiek tiek pašmirinėti, o tada ji vėl prispaudžiama letena".
Dar žvaigždžių šviesa kartais nutvieskia Zitos pilkąją naktį... Dar yra Austėja, kuri myli Igną. "Juk kai myli - niekada neišsiskiri..." Kaip ir Pranas su Albina...
Dar gyvas ąžuolas galiūnas, po kuriuo guli poetas Marius.
"Iš už to tolimo dantyto horizonto trykštelėjo pirmutinis saulės spindulys ir aplenkdamas nugrimzdusius garuojančius klonius pataikė tiesiai į ąžuolo viršūnę. Juodas strampas, apsuptas žvilgančių lapų, netikėtai sužėrėjo kaip Ostija, aukštai iškelta virš snaudžiančios žemės.
Jis budi, - kuždėjo mergaitė. - Jis aukoja amžinąją auką..." (ten pat, p.233-234).
Budi ir Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės uždegtas dar vienas vilties žiburys. Lietuva dar atgims!

Prof. Ona VOVERIENĖ

© 2001 "XXI amžius"