Mažlietuvių Rūpintojėlis

Martyno Reisgio 115-ajam gimtadieniui

Priekuliškė Ana Reisgytė-Dugnienė (g.1916) 1980 metais pasakojo: "Mano senelis iš tėvelio pusės Martynas Reisgys buvo gimęs Lankupiuose, kur jo tėvai turėjo ūkelį. Tėvui anksti mirus į namus atėjo patėvis-užkurys, ir mano seneliui Lankupiuose gyventi pasidarė ankšta. Išėjo jis tarnauti pas ūkininkus. Tarnaudamas susipažino su tokia pat tarnaite Marija Jagminaite ir ją vedė. Prie Minijos, Venckuose, įsigijo namą, vertėsi įvairiais darbais, dėjo markę prie markės - tikėjosi kada nors turėti savo ūkelį. Po daugelio metų svajonė išsipildė: Biržininkų kaime, prie tos pačios Minijos, pirko apie 12 ha ūkelį ir ten išsikėlė gyventi. Biržininkai - mano tėvelio Martyno Reisgio tėviškė, o Venckai - jo gimtinė".
Martynas Reisgys gimė 1886 m. gruodžio 11 d. Šeimoje buvo vyriausias. Turėjo brolius Kristupą, Miką, Anskį ir sesutę Madlynę, kuri vėliau ištekėjo už Šližio ir gyveno Laugaliuose. Brolis Kristupas gyveno Driežiuose, Mikas vedė Aną Gervinaitę ir gyveno Stragniškiuose, o jauniausias Anskis į žmonas paėmė Mariją Skystimaitę ir gyveno Venckuose.
M.Reisgys Venckuose baigė pradinę mokyklą. Mokėsi gerai. Jo mokytojas tikėjosi, kad Martynas stos į mokytojų seminariją ir bus geras mokytojas. Bet vaikinas pasirinko statybininko specialybę. Pas kaimo meistrus baigęs mokslus, statė namus Šventvakariuose, jo rankomis pastatyti ir Grėžių kaimo Baltriušio namai.

Buvęs Mažosios Lietuvos prezidentas Martynas Reisgys savo ūkyje. 1935 metų nuotrauka

Atsisveikindama paliko žiburį, šviečiantį mūsų dienoms ir viltims

Spalio 6 dieną sukako vieneri metai, kai į Vilniaus Karveliškių smėlynus palydėjome inžinierę, istorikę ir rašytoją Nijolę Gaškaitę-Žemaitienę. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras gražiai paminėjo savo buvusios bendradarbės mirties metines, išleisdamas jos paskutiniąją knygą "Dabar ir visados" (V., 2001. 278 p.).
"Tebūna šviesu tarp tavo žiburių", - rašoma knygą pristatančiame Dalios Kuodytės straipsnyje. Šie žodžiai apibendrina visą N.Gaškaitės-Žemaitienės kūrybinį kelią. Ko gero, niekas taikliau ir neapibūdino N.Gaškaitės-Žemaitienės knygų ir straipsnių - tai iš tikrųjų šviesos ir teisingumo žiburiai.
Knygos siužetas nesudėtingas: aprašoma našlaitės Zitos, anksti netekusios mamos, vaikystė, partizanų ryšininkės Stasės rūpinimasis ja, tėvo išdavystė pokario rezistencijos fone, trumpos pažinties su Lietuvos partizanais epizodas, jos pačios ir jos draugų pasipriešinimas, jau pasibaigus ginkluotoms partizanų kovoms, teismas, kalėjimo kančios, čia sutiktų dorų ir nedorų žmonių paveikslai, grįžimas į Lietuvą, darbas statybose, studijos Kauno politechnikos institute, meilė, vedybos, išdavystės, nerimas dėl sūnaus, sūnaus žūtis Afganistane ir tarsi viską gaubiantis sovietinio satanizmo triumfas - tuščias karstas, be sūnaus palaikų, atvežtas tėvams palaidoti.