XXI amžius

Nė viena tauta nenori gyventi prispausta kitos valstybės, jai lenkti nugarą ir vergauti. Lietuvių tautos patriotai nesilenkė sovietiniams okupantams, po karo ir vėlesniais metais siekė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.
Daug buvo publikuota apie pokaryje vykusį lietuvių ir lenkų partizanų bendradarbiavimą. Tačiau nedaug kam žinoma, kad lietuvių partizanai pokario metais aktyviai veikė prieš okupantus ir drauge su mūsų kaimynais - Latvijos partizanais, kurie, nepaisydami pavojų, smurto, negailėdami gyvybių, stojo į kovą už savo tautos laisvę. Latvijos miškuose buvo sudarytas bendras lietuvių ir latvių kovinis junginys “Jutis”, veikė stambūs latvių vadų Karlio Kraujos, Juozapo Fričo, lietuvio Juozo Streikaus būriai. Apie junginį “Jutis”, jo istorinių pėdsakų paiešką spalio 3 dienos 74-ame mūsų laikraščio numeryje spausdinome Janinos Semaškaitės publikaciją “Jutis” pėdsakais”. Rašinyje pasakojama apie Rokiškio muziejaus direktoriaus pavaduotojo Algio Kazulėno, jo bendraminčių lietuvių bei latvių entuziastų patriotines nesavanaudiškas pastangas kuo daugiau sužinoti apie lietuvių bei latvių tautų kovotojus prieš okupantus, susirėmimus su okupantų kariuomenės daliniais, MGB smogikais. Tas žinias reikėtų kuo plačiau paskleisti, kad Lietuvoje bei Latvijoje būtų žinoma apie abiejų tautų laisvės siekius.
Šiame laikraščio numeryje pradedame spausdinti pagal ekspedicijos surinktą medžiagą pasakojimą apie legendinį “Jutis” kovų kelią. Rengti rašinį autorei padėjo minėtas Rokiškio muziejaus direktoriaus pavaduotojas A.Kazulėnas, Obelių muziejaus įkūrėjas Andrius Dručkus, latvių istorikai Janis Vasilevskis ir Gunaras Bluzma, pateikę daug žinių iš vasarą vykusios ekspedicijos.
Tikimės, kad ši publikacija dar kartą paskatins atsigręžti į mūsų tautos nepriklausomybės kovų kelią, prisiminti, kad šioje kovoje Baltijos tautos ir tais sunkiais priespaudos metais viena kitai tiesė ranką.

"Jutis" keliais

Juozapas Fričas

Laisvės šauklio nužygiuotas kelias buvo daug ilgesnis už jo gyvenimą. Jaunas, karštas, trumpas gyvenimas ir neišmatuojamai ilgas kovos kelias nutrūko pačioje Asarės miškų širdyje.
Kai priešas jo neįveikė atvira kova, pasitelkė išdavystę. Išdavikas, laukdamas patogaus momento, jau seniai pėdino vadui iš paskos. Tik vadas tos lemtingos akimirkos nepastebėjo. Užsimiršo. Atsigėręs šaltinio vandens, stabtelėjo minutėlę: žvilgsniu išmatavo dar nenužygiuotus žalius tolius, ir viskas aplinkui išnyko. Liko tik jis ir žalia miško erdvė, liko, kas nerealu, neapčiuopiama, nesuvokiama: miškas kalbėjo ir siuntė medžių viršūnėmis artimųjų žodžius iš gimtų namų. Nepajuto pavojaus vadas, mintimis buvo tarp savųjų, regėjo jų veidus, ne vėjas glostė vadą - artimųjų rankos. Pavojaus akimirką vado čia jau nebuvo, tik kūnas, pailsęs, pavargęs nuo grumtynių. Stangrus jaunas kūnas, sugaunantis kiekvieną medžio šakelės virptelėjimą, oro gūsį, nepajuto, kada pasidavė palaimintai vizijai laisvam sugrįžti į namus. Būtinai sugrįžti, kada nors... kai ilgesnis už gyvenimą kelias jį, Juozapą Fričą, partizanų vadą, parves namo.
Jei nebūtų pašaukus gimtųjų namų vizija, jei nebūtų visa siela nuklydęs už mėlynų tolių, už Asarės miškų širdies, tikriausiai už nugaros būtų išgirdęs automato gaiduko spragtelėjimą. Mirtinai išvargintas nesibaigiančių kautynių, nepajuto išdaviko, esančio šalia, nors išdavystę jau seniai jautė visu kūnu. Kai būryje atsirado šitas nepažįstamasis Pleps, net nugara jautė jo buvimą. Jis vaikščiojo kaip katinas negirdima sėlinančia eisena, o kai praeidavo pro šalį lyg šešėlis, apimdavo keistas nerimas. Tačiau tai buvo tik jausmas. Jokių įkalčių prieš atėjūną vadas neturėjo. Prisipažinimas, jog nepažįstamasis buvo verbuojamas KGB žudikų, - dar ne išdavystė. Juk būta rizikingų žygių drauge su būrio vyrais. Pleps elgėsi kaip visi, ir niekas nieko neįtarė. Vadas tikėjo, arba norėjo tikėti, išdaviko nekaltumu, todėl ir neišgirdo automato gaiduko spragtelėjimo.
Lemtinga klaida. Net mirties dvelksmas neįspėjo vado apie pavojų, nors dažniausiai jaučiame artinantis tą neprašytą viešnią. Šį kartą net mirtis tapo išdaviko bendrininke.
Asarės miškuose nuaidėjo vienintelis šūvis. Kulka mirtinai perskrodė vado kūną. Ne kartą sužeistas jis žinojo, kad vieną dieną mirtį nešanti kulka jo neaplenks, ir vis dėlto... Pajutęs, kaip trūktelėjo ir suplazdėjo krūtinėje širdis, jis dar nesuprato, kas atsitiko: ar jo širdis plaka trūkčiodama, ar miškas apmirė, sustingo ir nutilo.
Išdaviko šūvis buvo taiklus: nesunku nužudyti stovintį vos per žingsnį...
Taip baigėsi vado Juozapo Fričo ilgesnis už gyvenimą kelias žaliuose Asarės miškuose, atlaikius paskutines savo kautynes su okupantų kariuomenės daliniais - smogikais. Krito tautos laisvę gynęs karys ne nuo okupanto kulkos - nuo savo tautos išdaviko. Krito aukštielninkas, plačiai atmetęs rankas, tarytum nespėjęs apglėbti neaprėpiamų mėlynų miško tolių. Ir nieko aplink nebuvo. Tik aidas, atkartojęs vienintelio šūvio garsą, išsisklaidė medžių viršūnėse...
Išdavikas, nužudęs latvių tautos didvyrį, žaibiškai nusisuko nė nepažiūrėjęs į auką, nes buvo tikras, kad šūvis - mirtinas. Gal jis dar nežinojo, kad išdavystė - praraja? Iš ten nėra kelių atgal. Įkritai į išdavystės melą ir liksi ten amžinai: žudysi, sėsi ir pjausi tik neviltį. Ir lydės amžinas melas ne tik tave, išdavusį savo tautą. Lydės ir tavo vaikus, kol ateis diena, kai visi pamatys beprotybe degantį išdaviko žvilgsnį. Tik išdaviko akys ir bus dar gyvos, o jis pats - seniai miręs. Siela mirusi, gyvas tik kūnas ir sekanti iš paskos išdavystė.
Ar žudikas tikėjo tais, kuriems tarnavo? Netikėjo, nes jautė, kad juo taip pat nepasitikima. Jis jau seniai meldėsi tik pinigams.
Išdavikas Pleps nežiūrėjo į savo auką, žinojo, jog vadas nebegyvas. Tiksliai, iš labai arti nusitaikė, nesudrebėjo ranka, nesustojo laikas ir nieko nebuvo gaila. Nesvarbu - sušaudys jį į šūvio garsą atbėgę partizanai ar paliks gyvą, patikėję paskubomis suregztu melu. Prieita paskutinė riba, kai net savo gyvenimo negaila, nes visas išdaviko gyvenimas buvo viena didžiulė juoda klaida. Jis nieko tą akimirką nemąstė, nežinojo, kaip ginsis ir teisins save, tik nežiūrėjo į auką ir tiek... Ne pirmą išdavė, ne vienintelį nužudė. Tačiau, nužudęs Juozapą Fričą, išdavikas pirmą kartą aiškiai suvokė, jog tai jau ir jo paties kelio galas. Toliau nebėra kur eiti... Jau senokai jis gyveno tarsi jausmų dykynėje, nors visada aplink buvo žmonės. Vieni, pasiryžę išsunkti iš jo paskutinius blaivaus proto likučius, kiti, pasidalinę su juo duona ir neramiom partizanų naktim, pasiruošę ginti ir gintis. Tačiau vieną šventą tiesą išdavikas gerai žinojo: kai jis bus nebereikalingas arba išaiškės išdavystė, - ir vieni, ir kiti jį likviduos. Jeigu ir neatsisuks į jį pistoleto vamzdis, tai būtinai ateis laikas, kai tauta jį pavadins išdaviku. Štai kodėl jam niekas nebeturėjo vertės: dingo savigarba, išnyko pareigos jausmas, liko tik mirties baimė. Ir jis bėgo nuo savo mirties, bėgo net miegodamas, šaukdamas naktimis, nors pabudęs neprisimindavo siaubo sapnų. Ir vis dažniau slogių reginių chaose prieš akis iškildavo pistoleto vamzdis - vienintelė ryški sapno detalė. Jis stengėsi per sapną pamatyti tą, kuris nusitaikė į jį ginklu, tačiau niekaip nepavykdavo jo išvysti. Sapnai kartojosi kas naktį. Išdavikas staiga nubusdavo išpiltas lipnaus prakaito ir gulėdavo tyliai kaip sukaustytas, kad tik jo nepastebėtų kiti. O likti nepastebėtam būryje kaskart darėsi sunkiau: vadas dažnai keitė stovyklos vietą, nuolat tekdavo kautis su gerai apmokytais raudonarmiečių smogikų daliniais. Sprukti iš kautynių vietos niekam nepastebint irgi buvo neįmanoma. Į jį jau ne kartą taikėsi smogiko automatas. Ir tai jau nebuvo sapnas, iš kurio nubundi. Galimybės niekam nematant, slapta išeiti iš būrio nepasitaikė. Net pusvalandžiui pradingus iš stovyklavietės kiltų įtarimas. Išdavikas gyveno apimtas nuolatinės panikos ir baimės: žinojo, kad labai greit juo suabejos net okupantai, kuriems ištikimai tarnavo iš baimės atsidurti mirties lageriuose.
Didžiausias priešo privalumas ir yra mūsų baimė.
Išdavikas mintyse teisino save: ne, ne! Argi jis kaltas, kad Juozapas Fričas tyliai kur nors miškų tankmėj nesislapsto? Kur tau - pirmas į kautynes! Kai išdavikas suvokė, jog ir ten, ir čia jo laukia toks pat likimas, bėgti buvo per vėlu. Jį dar galėjo išgelbėti dideli pinigai už Fričo ir Streikaus galvas.
Išdavikas bemat sumąstė: žus vadas - neliks ir būrio. O tada jis išeis iš miško. Išeis ir dings visiems iš akių, nes už didelius pinigus viskas įmanoma. Pakeis pavardę, gal net nusipirks namelį kur nors toliau... Visko būna. Pinigai, kaip sakoma, nekvepia. Nors išdavikais lengva pasinaudoti, bet jam jau gana! Užtenka! Jis išnyks, būtinai išnyks!
Ar valdo pinigai pasaulį, sunku pasakyti, bet išdavikus tikrai nuperka su kūnu ir siela. Štai kodėl išdaviku lengva pasinaudoti.

* * *

Vartydama archyvo dokumentus, tarsi gyvus išdavystės akivaizdoje mačiau Latvijos partizanų vadą Juozapą Fričą ir jo žudiką Edvardą Pleps.
Juozapas Fričas buvo nušautas 1947 m. rugsėjo 9 d.
Apie jo veiklą, susijusią su lietuviais partizanais, kalba ne tik buvusių Latvijos SSR MGB skyrių pažymos, suimtų partizanų Algirdo Makutėno, Antano Skukio, Antano Beliausko, Aleksandro Darvės, Viktoro Smelterio tardymo bylos.
"Jutis" junginio partizanų vadą prisiminė ir apie jį papasakojo Ausma Vitola, pasipriešinimo okupacijai metais gyvenusi Miglani kaime, Mednekės vienkiemyje. J.Fričo pusseserė Ausma prisiminė, jog pačioje okupacijos pradžioje jis, buvęs Latvijos pasienio policijos darbuotojas, buvo kagėbistų sulaikytas ir verčiamas bendradarbiauti. Fričas sutikimą pasirašė, tačiau liko miške. Artimiesiems pasakė: "Aš pasirinkau mišką ir liksiu miške. Išdaviku negimiau ir nebūsiu". Toks buvo jo sprendimas, tokį pat ryžtingą ir nepasiduodantį A.Vitola matė ir paskutinį kartą, kai jis artimuosius aplankė sodyboje. "Nesiskundė, nors mačiau - buvo pavargęs: jam vis dar skaudėjo neužgijusi kojos žaizda. Pasiduoti, nutraukti kovos jis neketino. Žinojo, kad yra sekamas, kad okupantai sutelkė visas jėgas, norėdami sunaikinti suvienytą latvių ir lietuvių partizanų junginį. "Jutis" bunkerius surasti ypač stengėsi Ilukstės MGB viršininko pavaduotojas majoras Buninas, pagarsėjęs žiaurumu. Jo nurodymu buvo sunaikinta daug sodybų, ištremti ūkininkai. Smogikai siautėjo visame Latvijos ir Lietuvos pasienyje, o partizanai jau seniai rengėsi likviduoti Buniną. Žinau, kad šioje akcijoje dalyvavo J.Fričo būrys ir šeši lietuviai", - prisiminė A.Vitola.
J.Fričo veiklą, susijusią su lietuviais partizanais, įvertino po jo žūties ir Latvijos TSR MGB 2-ojo skyriaus viršininkas majoras Zujan, pirmą kartą oficialiai pripažindamas, jog tai buvo pasipriešinimo okupacijai kova. Nors paliko partizanams "banditų" vardą, tiesos nepavyko nuslėpti. 1948 m. sausio 6 d. rašte savo vyresnybei Zujan rašo: "1947 metų pradžioje iš sutriuškintos Urbono ir Kaminsko grupės bei iš smulkių banditų grupuočių, veikusių Latvijos TSR teritorijoje, Ilukstės ir Jakabpilio apylinkėse, buvęs policijos darbuotojas Juozapas Fričas organizavo banditų būrį, kuris turėjo tikslą suvienyta ginkluota kova pasipriešinti tarybų valdžiai ir įvesti buvusią Latvijoje buržuazinę-nacionalistinę valdžią ir tvarką".
Kova už laisvę lietuvius ir latvius sieja nuo pačios okupacijos pradžios.

Janina SEMAŠKAITĖ

(Bus daugiau)