XXI amžius

Kankinių keliu

Eilutės iš nepublikuotų prisiminimų apie LLA įkūrėją Kazį Veverskį

Kaip formavosi ir brendo LLA (Lietuvos Laisvės Armijos) įkūrėjo Kazio Veverskio asmenybė, ką jam davė žinios ir ką jis atsinešė jau gimdamas, dar niekur neskelbtuose prisiminimuose vaizdžiai apibūdino jo brolis Pranas.
Abu broliai per vargų vargus siekė mokslo ir žinių. Kazys domėjosi politika ir teise, Praną viliojo žurnalistika, abu už pasipriešinimą bolševizmui ir okupacijai buvo pasmerkti pražūčiai.
Suimtas, įkalintas, nuteistas 25 metams katorgos, Pranas Veverskis parašė jaudinančias eiles. Į jas sudėjo šeimos vaikų pagarbą ir meilę motinai, išauginusiai dešimt vaikų ir dėl tragiškos lemties gyvenimo pabaigoje likusiai vienišai.
Sūnus Bronius, rezistencijos dalyvis, žuvo 1947-aisiais Jurbarko rajone, Burbinės miške, Albinas tais pačiais metais žuvo Seredžiuje, Aleksas nuteistas 20 metų kalėti, jauniausias Vytukas, vos aštuonioliktus eidamas, žuvo 1947-aisiais Burbinės miške, kiek vyresnis Stasys - ištremtas į Sibirą, seserys Domicelė, Aldona ir Natalija - tremtinės. Okupacijos auka tapo visa šeima: žuvo keturi broliai partizanai, trys broliai ir trys seserys buvo ištremti į mirties lagerius Krasnojarske, Vorkutoje, Mordovijoje.
Prisiminkime Veverskių šeimą, švelnią motinos meilę, griežtoką, jokių kompromisų nepripažįstantį tėvą ir vaikus, sunkiausiu Tėvynei metu neišbėgusių laimės ieškoti svetur.
"Visi mes esame nukentėję - kas žuvo, kas nuteistas ar įkalintas. Atitinkamai bolševikų "pagerbta" ir mūsų šventoji kankinė motina. Moteris, kuriai net po mirties galime suteikti didvyrės vardą. Ypač "gražiai" apie ją atsiliepdavo, kiekviena proga keikdamasis, tardydamas mane kpt. Kiseliovas : "Nu i semeistvo! Nu i... (populiariausias rusiškas keiksmažodis) matj banditov!"

Mama, mamyte! Su ašaromis atsiprašome tavęs dėl to...
Kur aš ėjau dėl laisvės ir idėjos, kalbėjo švinas pavergtoj šaly.
Bet kuo gi tu pasauliui nusidėjai, kad net ramiai numirti negali?
Iš pat jaunystės staklėse prie drobių, vargų vargeliai ir vaikai, vaikai...
Senatvėj viską svetimi išgrobė - be kąsnio duonos ir be vaikų likai.

Kentėjo jos vaikai - vyrai už pasipriešinimą okupacijai, kentėjo ir tėvas, nors šeimai kartais sunkoka būdavo suprasti jo aštrų charakterį ir valdingumą. Pabuvęs ir padirbėjęs Amerikoje, sugrįžo į Lietuvą ligotas, kankino reumatas, susirgo diabetu, anksti tapo nedarbingas, nors sugrįžęs į tėvų gimtinę - Veliuonos valsčių, Kalvių kaimą Jurbarko rajone, ėmėsi ūkininkauti iš visų jėgų.
Štai kaip prisimena savo ir brolio vaikystę P.Veverskis: "Kazio, kaip vyriausio vaiko, likimas buvo iš anksto nuspręstas: bus ūkininkas. Gaspadorius, 25 ha ūkio paveldėtojas. Man numatė kitokį likimą: galgi pavyks kaip nors į mokslus išleisti, galgi ir klebonas padės? Veliuonos klebonas kunigas Polonskis gerai sugyveno su mūsų tėvu ir nuspėjo jo norus. Vieną kartą per šv. Izidoriaus atlaidus kėlėmės su tėvu valtimi į Ilguvos bažnytkaimį, esantį kitoje Nemuno pusėje. Valtyje buvo ir klebonas. Iš tolo pradėjo pokalbį apie mano ateities planus: "Mano mielas, ar norėtum pasaulio pamatyti? Sakysim, Rymą?" Suskubau atsakyti: "Oi, klebonėli, norėčiau!" Ir vėl klausia: "Na, ką gi, mano mielas, žiūrėsim ... O trumpai drūtai - ar norėtum būti kunigu?" Nusiminiau: "Kunigu būti nenorėčiau..." Klebonas skėstelėjo rankomis, tėvą mano atsakymas pritrenkė, o man pasidarė aišku, kad visos viltys gauti klebono paramą ir galimybę mokytis - žlugo. Tačiau į kailį nuo tėvo šį kartą negavau, nors šiaip abiems su broliu dažnokai tekdavo.
Po kiek laiko tėvo rūstybė atlėgo. Veliuonos bažnyčios zakristijonas Jokubauskas buvo kažkiek skolingas mums pinigų, tai tėvas ir paprašė, kad už skolą viena iš dukterų mane pamokytų ir paruoštų į antrą Vilkijos progimnazijos klasę. Trys jo dukros buvo mokytojos, mane ėmėsi mokyti Aurelija...
Tiek teišmokė, kad vos ne vos per vargus buvau priimtas. Taigi stojau į mokslo vyrų kelią, tačiau mano laimė kenkė Kazio laimei. Kazys tuo metu jau buvo gerai nuaugęs, kresnas, fiziškai stiprus ir visokiausių idėjų bei užmojų nestokojęs paauglys. Brolis užsispyrusiai, nagais ir ragais brovėsi į mokslo pasaulį ir kai tėvas pamatė, jog sūnaus ūkio darbams nepalenks, jį paprasčiausiai išvijo iš namų.
Tvirtas tėvo žodis, ne mažiau atkaklus ir Kazys: išdidžiai išėjo iš namų. Kazys buvo išprašytas, kai aš jau mokiausi ketvirtoje progimnazijos klasėje. Tėvas baigti mokslo metus leido, bet toliau - nė cypt! Taip pirmagimio teisė į ūkį ir pareigos teko man. Reikėjo perimti visus iki tol Kazio atliekamus darbus. Deja, ir aš buvau iš kitokio molio: fiziškai silpnokas, linkęs į mažakraujystę ir visiškai nemokantis ūkio darbų, dar blogiau - priešgina, kritikuojantis senius už jų nemokšiškumą ir atsilikimą nuo kultūros... Tapau tarsi indas, kuriame kaupėsi tėvo rūstybė, kol už tokį pat norą kibti į mokslus iš namų buvau išvvytas ir aš. Išbėgau vienmarškinis, basas į tamsią naktį. Mama verkdama išmetė man iš paskos pro duris klumpes, kailinukus ir kepurę.
Susitaikyti su tėvu grįžau tik kelios dienos prieš jo mirtį, tačiau tėvas jau nepajėgė kalbėti".
Nepritapo Kazys ūkyje ir po tėvo mirties, sugrįžęs į namus ir pabandęs ūkininkauti, netgi įdiegti sėjomainos naujoves. Pagaliau nusipynė iš karklų skrynelę, kur tilpo visas jo turtas, ir iškeliavo į Kretingą, į Pranciškonų gimnaziją. Ten mokinius maitindavo, duodavo bendrabutį, tačiau reikėjo duoti ir laikinus vienuolio įžadus, pabūti novicijais. Gimnazistai - novicijai, baigę penkias klases, kurį laiką gyvendavo vienuolyne, laikėsi griežtos regulos ir, sugrįžę į šeštą klasę, mokėsi toliau. Baigę aštuonias klases, jie jau buvo siunčiami į specialias dvasines seminarijas Italijoje, Austrijoje ar Šveicarijoje. Tiems reikalavimams privalėjo paklusti ir brolis. Tačiau Kazys, sunku pasakyti kodėl, šitoks gabus viskam, ėmė ir neišlaikė egzaminų į noviciatą. Nepanoro būti novicijum. Teko išsikraustyti iš bendrabučio. O už mokslo ir gyvenimo išlaidas Pranciškonų gimnazijoje jam teko pasirašyti tūkstančio litų vekselį. Kaziui buvo pasakyta: "Prasigyvensi - sumokėsi".
Deja, prasigyventi Kaziui nepavyko. Vekselį jis išpirko savo veikla ir krauju...
Pranciškonų nuopelnas nebent tas, kad Kazio asmenybė formavosi humanistinės, krikščioniškos pasaulėžiūros įtakoje, įsitvirtino valios grūdinimo būtinybė, aukojimosi kilniam reikalui bruožai. Pranciškonų gimnazijoje Kazys labai daug skaitė, domėjosi filosofija, visuomenės mokslais, retorika ir politika. Visa tai jam labai pravertė vėliau, redaguojant "Karines ir politines žinias".
Per kančias, vargą, alkį ir skurdą broliai, dirbdami korepetitoriais, mokydami turtingųjų vaikus - pataisininkus, vienas kitam padėdami ir remdami, abu baigė Kauno "Aušros" gimnaziją. Kazys - 1938-aisiais, Pranas - 1939 metais. Abu broliai įstojo tolesnėms studijoms ir į Kauno karo mokyklą. Kas nulėmė brolių pasirinkimą?
Štai kaip apie tai rašo Pranas: "Karo mokykloje mokslas buvo nemokamas, be to, daugelis karininkų dar turėjo galimybę studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. O neturtas mudviejų su broliu gyvenime visai nebuvo pranciškonų propaguojama dorybė ar egzaltuota, pakili tikinčiojo būsena. Tai buvo, anot Salomėjos Nėries, - pikta Dievo rykštė, vaikiusi mus iš vieno Lietuvos kampo į kitą. Mums tai buvo sunkiai,labai sunkiai įveikiama kliūtis kelyje į išsimokslinimą.
Bet... Rubikonas peržengtas! Kazys - jau kariūnas, aš - aspirantas kandidatas, besistažuojantis 3-ajame pėstininkų pulke Kėdainiuose".
Gerokai vėliau, patyręs daugelį okupacijos kančių, daug kuo nusivylęs, Pranas parašys apie savo brolį Kazį: "Vien tik kariškio profesija Kazio netenkino. Iš pasikalbėjimų su juo negaliu spręsti, kodėl. Gal jį slėgė besąlygiškas paklusnumas žemesniųjų vyresniesiems, asmenybės niveliacija ar stengimasis kareivėlius paversti negalvojančia minia, o pilkos beveidės minios jis nemėgo. Manau, jog tas nusivylimas atėjo, kai Kazys įsitikino, jog kariuomenė - ne tik priemonė apginti valstybės sienas, garantuoti tautai ir valstybei nepriklausomybę, bet, esant tam tikroms aplinkybėms, galinti tapti įnagiu saujelės politikierių rankose ir priversti piliečius vykdyti "išrinktųjų" valią, remti jų politiką.
Kazys nemėgo diktatūros, nors ir pritarė autoritariniam režimui kariuomenėje. Labiau už viską jį žavėjo dinamizmas, veržlumas, didelis tikslas tarnauti žmogui. Vėliau, atkalbinėjamas kuopos vado majoro Drungio, vis dėlto jis išstojo iš karo mokyklos ir privalomą karinę prievolę atliko paprastame dalinyje, iš kur buvo išleistas į atsargą jaunesniojo puskarininkio laipsniu".
Kazys ėmėsi išsvajotų studijų universitete, Teisės fakultete. Gal čia ir buvo jo didysis pašaukimas?
Karas, okupacija, tremtys, šeimos suėmimas - visa tai labai paveikė K.Veverskį. Grėsmė lietuvių tautai ir nepriklausomybei, kario pareiga jį ir vertė suburti pasipriešinimo okupacijai Lietuvos laisvės armiją. Šiandien jau paskelbta nemažai publikacijų apie LLA veiklą bei jos vadus ir štabą, tačiau brolio P.Veverskio prisiminimai tarytum atskleidžia kitą, numatomą maištingos Kazio asmenybės pusę.
"Esu tikras, jog okupacijos žiaurumai, Kazio politinis išprusimas, gilus pareigos jausmas Tėvynei jį paskatino kurti būtent karinę organizaciją. Apie LLA vadus paskleista daug ir klaidingos informacijos", - rašė Pranas. Nuolat bendraudamas su broliu, jis gerai žinojo Kazio tikslus, jo nuotaikas ir savo prisiminimuose akcentavo:
"LLA buvo kariška organizacija ir į jos veiklą pirmieji įsitraukė žemesnio laipsnio karininkai, leitenantai ir iš pradžių - vienas kitas kapitonas. Paradoksalu, tačiau pulkininkai atėjo vėliausiai ir tik didelių LLA vado pastangų dėka.
Tačiau kada atėjo lemiamas momentas, kada įsisteigė veikiantis sektorius - karinės formuotės "Vanagai", ne vienas pulkininkas bei karinės apygardos vadas parodė kulnus. Išsigando represijų, nėrė į Vakarus.
Kaziui teko dirbti ir labai sunkiomis sąlygomis, plytelę po plytelės dedant į savo svajonių pastatą, į savo didįjį gyvenimo tikslą, nė žingsnio nesitraukiant, neabejojant, neieškant naudos sau. Pusalkanis, dažnai duona ir vandeniu maitindamasis, pervargęs, nuolat neišsimiegojęs, jis važinėjo pergrūstais traukiniais į vietoves, kur buvo dislokuoti lietuviški savisaugos batalionai, vežė kariams pogrindinę literatūrą ir kiekviena palankia proga ragino juos įsijungti į LLA veiklą.
Važinėdavo apsirengęs lietuviška uniforma, leidimus gaudavo iš įvairiausių organizacijų, kuriose dirbo LLA nariai. Pamenu, vokietmečiu per vienas jaunuolių gaudynes Vilniuje jis šoko per valgyklos langą ir išsisuko koją. Šlubavo net kelis mėnesius, tačiau savo kelionių nenutraukė. Kasdien augo baisiosios sovietų okupacijos grėsmė, Stalinas per Maskvos radiją kasdien žadėjo: "Jau... broliai pabaltijiečiai, jau netrukus..." Mūšiai Kurske pranašavo karo baigtį ir Raudonosios armijos pergalę. Reikėjo ruoštis bolševikų sugrįžimui, numatyti naują LLA strategiją ir taktiką. Kazio akys nukrypo į štabo pulkininkus - Kriaunaitį ir Rėklaitį. Kriaunaitis pirmasis sutiko būti įtrauktas į LLA veiklą. Rėklaitis sutiko su sąlyga: dirbs LLA, jeigu ten nebus Kriaunaičio! Deja, jis jau buvo! Taip Kriaunaitis tapo vyriausiu LLA strategu, nors nieko nenuveikė arba nespėjo nuveikti, nes kai sovietų tankai jau ropojo į Minską, "vyriausiasis strategas" dingo iš horizonto. Kazys paskelbė paieškas po visą Lietuvą. Atrado Kybartuose neišsipagiriojantį, visiškai palūžusį. Netrukus Kriaunaitis pasitraukė į Vakarus. Pagal brolio Kazio pasakojimą, net būdamas Žemaitijoje, Kriaunaitis nesistengė susitikti su ten esančia LLA vadovybe".
Gal nebuvo labai objektyvus P.Veverskis, parašęs prisiminimuose, jog "pulkininkas Kriaunaitis pragėrė ir savo karininko garbę, ir Lietuvą", bet... gal iškils laikui bėgant ir kitų prisiminimai apie aplinkybes, palaužusias ne vieno karininko dvasią. Susiklosčius ekstremaliai situacijai sunku numatyti, iš kurių asmenybių sulauksim didvyrių ir kas pasiduos nevilčiai... Pranas apie tas sudėtingas dienas rašė: "Tuo metu aš jau buvau už fronto linijos, bolševikų pusėje, ir ne viską žinau, neturiu teisės kaltinti išbėgusių į Vakarus. Gal jie kitaip negalėjo pasielgti, palūžo, prarado pasitikėjimą savimi, o gal taip ir geriau žvelgiant ir dabarties perspektyvos, tačiau man ne prie širdies pažinojusių K.Vieverskį, dirbusių su juo, abejingumas ir pasyvus tylėjimas dabar, kai Lietuvoje komunistų apologetai dar bando purvu drabstyti vieną garbingiausių rezistencijos organizacijų ir jos vadus".
Taip rašė P.Veverskis jau sirgdamas, gal irgi daug kuo nusivylęs, tačiau rašė nuoširdžiai ir atvirai. O tylėjimo metas tikrai praėjo ir vertinti tragišką partizanų ir rezistentų kovą už nepriklausomybę, jų žūtį, tos kovos prasmę ir kovotojų indėlį priešinantis okupacijai reikia pasiremiant gerai patikrintais faktais. Dar daug nepakartojamo didvyriškumo faktų, kolaborantų išdavysčių atskleis laikas ir dokumentai.
Tegul tiesai išryškėti padeda ir skausmingi P.Veverskio žodžiai apie Kazio veiklą:
"Mačiau, kaip sunku buvo Kaziui organizaciją kurti, o dar sunkiau buvo atkurti, kai praūžęs frontas lyg viesulas sudraskė ryšių sistemą, išblaškė štabus, buvo suimta daug organizacijos narių. Sakysime, jau po kelių dienų, užėmus Kauną, iš Kauno LLA apygardos štabe dirbusių daugiau nei dvidešimties karininkų liko tik trys ar keturi. Tuojau pat buvo suimtas ltn. Vaina, pradėtas tardyti "Vilko" fabriko direktorius Simonavičius, imta sekti ir gaudyti pogrindinės spaudos siuntas. Vos į enkavėdistų rankas pateko "Karinės ir politinės žinios", į LLA eiles buvo infiltruota daug saugumo agentų. Iš Vilniaus saugumo rūsio, šiaip taip su didžiausiomis pastangomis pro mūrus išsikasė iki kanalizacijos kolektoriaus ir pabėgo du kaliniai, LLA nariai - Valerijus Gylys ir jo kameros draugas lenkas. Nubėgę keliolika kilometrų už Vilniaus, užėjo abu pas lenko pažįstamą, irgi lenką, pailsėti. Buvo labai maloniai priimti ir... išduoti, nespėję nė pavalgyti. Mat lenko "draugas" jau buvo užverbuotas enkavėdistų. Pats saugumo komisaras Guzevičius, atvažiavęs lengvąja mašina, bėglius išsivežė. Bėglių likimo nepavyko sužinoti.
1944 m. gruodžio 28 d. žuvus Kaziui, jo pareigas perėmė Adolfas Eidimtas. Jis 1945 metų pradžioje užėjo Kaune pas seną pažįstamą, iš anksto susitaręs pasimatymo laiką. Vos atidarius lauko duris, jį užgulė keli vyrai, užlaužė rankas ir atsigabeno į saugumo rūsius. Išdavystė. Dar viena...
Stengdamasis atkurti smarkiai apgriautą LLA organizaciją, Kazys ėmėsi darbo, viršijančio vieno žmogaus jėgas. Ir nors jam užteko fanatiško tikėjimo, užsispyrimo, geležinės valios ir visiško savęs atsižadėjimo, nors ne kartą pavyko įveikti visas kliūtis, pernelyg gausios buvo okupantų jėgos, pernelyg daug išdavysčių.
Kazys krito stribo kulkos pakirstas, pervažiavęs Nevėžio tiltą ties Raudondvariu, su pilnu maišu pogrindinės spaudos, operatyvių įsakymų bei instrukcijų, kaip reikia įsirengti slėptuves. Žuvo ankstų rytą, buvo stribų nurengtas, nuautas ir pamestas pagriovy, kur pragulėjo kelias dienas. Sužinojusi apie tai, mama atvažiavo arklių kinkiniu ir, Raudondvario zakristijono padedama, paguldė brolį į karstą ir palaidojo Raudondvario kapinėse".

1997 m. vasario 17 d. Prezidento dekretu Nr. 1205 po mirties Kazys Veverskis apdovanotas Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu. 1998 m. gegužės 19 d. Prezidento dekretu Nr. 69 po mirties jam suteiktas brigados geneorolo laipsnis. 1999 m. rugpjūčio 13 d. K.Veverskis perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
1997 m. vasario 10 d. Prezidento dekretu Nr. 1199 Pranas Veverskis apdovanotas Vyčio kryžiaus IV laipsnio ordinu. 1998 m. liepos 29 d. jam suteiktas dimisijos majoro laipsnis. 1999 m. liepos 8 d. P.Veverskis palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Spaudai parengė Janina SEMAŠKAITĖ