Ryškintini lietuvininkų veikėjų portretai
Išleista Mažosios Lietuvos enciklopedija
(MLE) - gyvas stebuklas. Stebuklas dėl to, kad sugebėta prikelti,
prakalbinti, regis, amžinai pradingusį kraštą, jos žymesnius veikėjus,
sugrąžinti juos gyvenimui mūsų atmintyje. Todėl turime teisę ištarti:
abit, non obit. Pastatydinę paminklą lietuvininkams, galime jį
kiek pataisinėti.
Beskaitinėdamas šį puikų leidinį pagalvojau, kad galėčiau papildyti
jame išspausdintas G.Galvanausko, E.Borcherto ir G.Juozupaičio
biografijas. Gal tai praverstų enciklopedijos redakcijai ir biografams.
Pirmiausia abejoju, ar reikėjo Gedimino Galvanausko pavardę rašyti
sutrumpinta forma - Galva. Juk jis gimė Galvanausku, juo rašėsi
iki pasitraukdamas iš Tėvynės. Tik atsidūręs Vakaruose "persikrikštijo"
į Galvą. Nebūtų pakenkę pažymėti, jog G.Galvanauskas - žymaus
valstybininko Ernesto Galvanausko brolis. Gerai, kad tokia pastaba
įrašyta straipsnelyje apie pastarąjį.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo Finansų ministerijos fonde
esanti G.Galvanausko tarnybos byla leidžia daugiau sužinoti apie
jo gyvenimo stotis¹. Kadangi iki šiol Lietuvoje apie jį nebuvo
rašyta, dera šią skolą grąžinti.
Gediminas Galvanauskas 1925 metais baigė Biržų gimnaziją. Po to
Lietuvos universitete studijavo ekonomiką. Neaišku, kokiu pagrindu
MLE rašoma, kad mokėsi Teisės skyriuje.
Antra, apsirikta, jog G.Galvanauskas studijas baigė 1930 metais.
Iš tikrųjų jis labai sėkmingai (pirmuoju studentu) baigė universitetą
1929-aisiais. Toliau MLE rašoma, kad 1929 - 1931 metais jis gilino
tarptautinio ūkio studijas Romoje ir kt. Tarptautinę ekonomiką
studijavo ne tik Romoje, bet ir Berlyne, Paryžiuje, Ženevoje.
Grįžęs iš užsienio, 1931 metais pradėjo dirbti Žemės ūkio ministerijoje.
Dar tais pačiais metais perėjo į Centralinį statistikos biurą,
ten dirbo Ūkio konjunktūros skyriaus viršininku. Netikslu, kad
G.Galvanauskas dirbo Finansų ministerijoje vien todėl, kad minėtas
biuras jai buvo pavaldus. 1934 metais G.Galvanauskas buvo atleistas
iš tarnybos ir priverstas palikti Kauną. Šio sauso fakto užkulisinė
istorija tokia.
Valstybės saugumo departamento direktorius pareikalavo per 24
val. išvykti iš sostinės. Nesutikdamas su tuo, G.Galvanauskas
į vidaus reikalų ministrą S.Rusteiką kreipėsi paaiškinimo. Ministras
dėstė, jog ištremiamas dėl skundo apie neteisėtus policijos veiksmus
ir susitikinėjimus su A.Smetonos nemalonėn patekusiu A. Voldemaru.
Tada G.Galvanauskas kreipėsi į teismą, kuris jo atleidimą iš tarnybos
pripažino neteisėtu. Vis vien teko keliauti į Klaipėdą. Buvo priimtas
dėstytoju ką tik pradėjusiame veikti Klaipėdos prekybos institute,
kuriame rektoriavo brolis Ernestas. Beje, literatūroje perdedama,
jog institutas įkurtas vien E.Galvanausko pastangomis. Reikėtų
žinoti, kad stiprus jo talkininkas buvo Vitas Statkus. Pastarasis
buvo išėjęs aukštuosius mokslus Vienos pasaulinės prekybos institute,
vadovavo Lietuvos banko Klaipėdos skyriui. V.Statkus padėjo E.Galvanauskui
parengti Klaipėdos prekybos instituto statutą, mokymo planus ir
programas.
Klaipėdos prekybos institute G.Galvanauskas dėstė įvairius kursus:
statistiką, ūkio politiką, tarptautinę ekonomiką, rankraščio teisėmis
išleido dėstytų dalykų paskaitų konspektus (Statistikos teorija,
Ūkio statistika, Ūkio konjunktūra, Ūkio politika, Tarptautinis
ūkis). Už pedagoginį darbą jam buvo suteiktas docento vardas.
MLE rašoma, jog 1935-1936 metais G.Galvanauskas direktoriavo "Ryto"
leidykloje. Pasak kitų šaltinių, "Rytas" turėjo bendrovės,
bet ne leidyklos statusą. Tarp kitko, literatūroje išaiškinta,
kad G.Galvanausko paskyrimui "Ryto" bendrovės direktoriumi
priešinęsis rašytojas I.Šeinius, tuometinis Klaipėdos gubernijos
spaudos referentas.
G.Galvanauskas paliko labai ryškius pėdsakus publicistikoje ekonominėmis
temomis. MLE išvardinta daug periodinių leidinių, kuriuose jis
bendradarbiavo. Gaila, kad liko pamirštas žurnalas "Tautos
ūkis". Būtent jame G.Galvanauskas, vos eidamas 25-26 metus,
paskelbė daug rimtų straipsnių. Maloniai stebina juose dėstomų
dalykų gilios įžvalgos, stipri argumentacija, Lietuvos ūkio reikalų
nagrinėjimas tarptautinės ekonomikos kontekste. Straipsnių turinys
leidžia tvirtinti, kad studijuodamas užsienyje veltui laiko neleido.
Ar ne jis pirmasis iš Lietuvos ekonomistų dar 1931 metais numatė,
kad Lietuva dėl savo geografinės padėties bus daugiau tranzito
negu pramonės šalis, kad būtina statyti maišų fabriką, nes tuomet
sumažėtų neperdirbto linų pluošto išvežimas. Fabriko statybos
tikslingumas buvo pagrįstas nuodugniais ekonominiais skaičiavimais.
Vadovaudamasis Lietuvos, kaip tranzito šalies, numatymu kvietė
steigti aukštąsias prekybos ir jūreivystės mokyklas.
Jis anksti (1931 m.) iškėlė ir pagrindė ūkio reguliavimo centro
- Ūkio tarybos - įkūrimo būtinumą, parašė jos projektą.1939 metais
tęstiniame straipsnyje pasiūlė dar vieną naujovę -įsteigti Ūkio
tyrimo institutą.
Kitą taip novatoriškai mąsčiusį, daug rašiusį ekonomistą kažin
ar būtų įmanoma surasti. Neabejotina, kad profesiškai tobulėti
padėjo specialybės literatūros įvairiomis kalbomis skaitymas.
G.Galvanauskas mokėjo anglų, italų, prancūzų, rusų ir vokiečių
kalbas. Publicistikos barų neapleido ir vėliau gyvendamas emigracijoje.
Suskaičiuota, kad G.Galvanauskas parašė ir paskelbė apie 1000
studijų, straipsnių, įvairiuose suvažiavimuose, kongresuose, pasakė
apie 500 kalbų. Didelę pažintinę vertę turi jo parašyta brolio
Ernesto biografija, 1961 metais Čikagoje Lietuvos katalikų mokslų
akademijos suvažiavime perskaitytas pranešimas "Socialinės
santvarkos krizė", kuriame duotas įvairių ekonominių srovių
vertinimas.
Man nežinoma, kad Nepriklausomybės laikais G.Galvanauskas būtų
buvęs Lietuvių-latvių draugijos sekretorius. Turimomis žiniomis,
jis vadovavo Lietuvių-latvių vienybės draugijos Klaipėdos skyriui.
Nors tai gal ir smulkmena, bet nepakenktų patikslinti. Beje, už
nuopelnus stiprinant broliškų tautų ryšius G.Galvanauskas Latvijos
vyriausybės buvo apdovanotas Trijų žvaigždžių ordinu. Straipsnyje
gal būtų atsiradę vietos paminėti kitiems jo visuomeninės veiklos
barams (nuo 1931 m. priklausymą ir aktyvų veikimą Ekonominių studijų
draugijoje, sekretoriavimą Pirmojoje Lietuvos ekonominėje konferencijoje).
Straipsnio spraga - jokių žinių apie G.Galvanausko gyvenimą pirmuoju
sovietmečiu. Minėtas šaltinis ne ką padeda ją užpildyti. Aišku
tik tiek, kad tuomet jis buvo bedarbis.
Naciams užėmus Lietuvą, G.Galvanauskas trumpai dirbo Biržų miesto
burmistru, po to buvo paskirtas vadovauti taupomosioms valstybės
kasoms. 1942 m. kovo 20 d. gestapo buvo suimtas ir apkaltintas
antinacine veikla. Netrukus iš kalėjimo sąlyginai vieneriems metams
paleidžiamas, bet pareikalaujama išvykti į Vokietiją. 1942 m.
birželio 24 d. generalinis komisaras A.Rentelnas generaliniam
finansų tarėjui J.Matulioniui raštu nurodė, kad G.Galvanauskas
negali būti sugrąžintas į ankstesnes pareigas.
Taigi jis nestokojo okupanto "dėmesio". Ta pačia proga
prisiminta sovietmečiu KGB sukurpta klastotė, kad prieškaryje
G.Galvanauskas buvo Vokietijos agentas, kurį gestapas neva areštavo
tik tam, kad priverstų aktyviau dirbti vokiečiams². Lietuvių nacionalistų
partijos vadovybė G.Galvanauską apibūdino kaip stiprų intelektualą,
tinkamą atsakingoms pareigoms ūkio srityje³. Tai ir artimas bendradarbiavimas
(bent nuo 1938 m.) su voldemarininkais, jų materialinis rėmimas
verčia manyti, jog jis buvo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų.
G.Galvanausko veikla emigracijoje atspindėta pakankamai. Nebent
galima būtų pridurti, kad jis organizavo Baltic American Comittee
(1951-1952 m. buvo jo pirmininkas), Friedens of antibolshevistic
block of Nations. Deja, man nepavyko išaiškinti šių organizacijų
veiklos tikslų, pobūdžio. Perskaičius straipsnį galima pagalvoti,
jog G.Galvanauskas gyvuoja ir darbuojasi, nors iš tikrųjų šį pasaulį
apleido 1979 m. balandžio 29 d. Čikagoje. Neturėjo būti sunku
sužinoti mirties datą ir vietą.
Taip pat norėtųsi nubrėžti keletą naujų žymaus Mažosios Lietuvos
veikėjo, verslininko Endriaus Borcherto biografijos štrichų.
Pirmiausia reikėtų paryškinti E.Borcherto - Klaipėdos krašto Direktorijos
nario, o ypač jos pirmininko - vaidmenį stiprinant lietuvybę.
1925 metais jo vadovaujama Direktorija daug ryžtingiau negu iki
tol veikė, kad lietuvių kalba ir kultūra užimtų deramą vietą.
To siekiant buvo priimti nutarimai, įpareigoję mokyklas, pedagogus
įvesti 5-7 savaitines lietuvių kalbos pamokas, dėstyti Lietuvos
geografiją ir istoriją. Stokojant tam pasiruošusių mokytojų ir
kilus vokiečių pasipriešinimui, pradėtas mokytojams mokėti 20
proc. algos priedas už lietuvių ir vokiečių kalbų mokėjimą. Panašūs
priedai mokėti ir valdininkams, jiems buvo organizuoti lietuvių
kalbos kursai. E.Borcherto vadovaujama Direktorija rūpinosi Klaipėdos
lietuvių gimnazijos pastato statyba, paskyrė premijas už geriausius
jos projektus, dėjo pastangas atskirti Klaipėdos Evangelikų Bažnyčią
nuo Vokietijos. Pastarojo tikslo pasiekti nepavyko, nes pasipriešinimas
buvo pernelyg didelis, jėgos - nelygios. Visa tai nuveikta, sumanyta
per vienerius metus, nes tiek laiko gyvavo E.Borcherto Direktorija.
Pagal MLE tekstą gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad E.Borchertas
Direktorijos nariu buvo trumpai - iki 1925 metų. Iš tikrųjų jo
narystė truko nuo 1923-ųjų iki 1927 metų pabaigos.
Derėtų prisiminti ir vertinti E.Borcherto pastangas suvienyti
krašto lietuviškas partijas ir taip atsverti nuo 1933 metų stiprėjusias
vokiečių partijų (atvirai anšliusinių) pozicijas. Tuo tikslu 1933
m. birželio 6 d. Šilutėje buvo sukviestas lietuviškų partijų suvažiavimas.
Jis išrinko komitetą, į kurį įėjo E.Borchertas, K. Lekšas, J.Reisgys
ir kt. Komitetui buvo pavesta rūpintis valstybiškai nusiteikusių
partijų suvienijimu, lietuvių kalbos ir tikėjimo išsaugojimu,
krašto ekonominiais, ypač laukininkų ir žvejų, reikalais, pigiomis
paskolomis.
E.Borchertas įmynė ženklias pėdas krašto ūkiniame gyvenime: 1924
metais buvo paskirtas krašto atstovu Uosto direkcijoje, drauge
su jos pirmininku T.Noru-Naruševičiumi organizavo jos darbą, dažnai
pavaduodavo išvykusį pirmininką, direktoriavo didžiausiame krašto
banke - Klaipėdos banke ir laivininkystės bendrovėje "Johanninsens
and Co", daug kartų buvo renkamas Tautinio lietuvių banko
ir Žemės banko tarybų nariu. Žinant, jog į bankų tarybas buvo
renkami geri ūkio žinovai, be to, pasižymėję sąžiningumu, verslo
etikos normų laikymusi, nesuklysime manydami, kad šių savybių
nestokojo ir E.Borchertas. Dėl didelės ūkinės patirties jis buvo
įtraukiamas į ekonominių derybų su Vokietija ir SSRS delegacijas.
E.Borchertas - viena iš daugelio sovietinių represijų aukų. MLE
jo kančių istorija papasakota ne visai tiksliai. Kažkodėl vyrauja
įprotis sutapatinti skirtingas bausmes - kalinimą lageriuose su
tremtimi. Šios ydos neišvengė ir MLE. E.Borchertas buvo pasmerktas
dešimt metų kalėti lageriuose. Atlikęs bausmę Kazachstane, turėjo
vilkti tremtinio dalią. Tiesa, E.Borcherto golgotoje išlieka "baltų
dėmių". Jų pašalinti neįmanoma, nes Lietuvos archyvuose nėra
represavimo bylos.
Kelių potėpių prašosi ir Gustavo Juozupaičio portretas. Apibūdinant
jo veiklos barus, prie žodžių "visuomenės veikėjas, poetas"
nepakenktų prirašyti žodį "bankininkas". Perdėta jį
vadinant Tautinio lietuvių banko steigėju. Šio banko steigėjų
buvo daugiau (J.Peteraitis ir kt.) Todėl reikėjo jį įvardyti vienu
iš banko steigėjų. G.Juozupaitis buvo ne vienas iš kelių banko
direktorių, bet jo vadovas (valdybos pirmininkas). Kadangi kalbant
apie G.Juozupaičio bankinę karjerą po banko pavadinimo nėra nuorodos,
jog su juo (banku) skaitytojai bus supažindinami atitinkamame
straipsnyje, būtų pravertę šiek tiek pasakyti apie banką. Reikšminga,
kad Lietuvių tautinis bankas: 1) buvo pirmasis ir vienintelis
lietuvininkų bankas, pagal savo kuklias finansines išgales rėmęs
lietuviškąjį ūkinį elementą; 2) G.Juozupaitis buvo nepamainomas
banko vadovas nuo įsteigimo dienos iki 1938 metų. Šis faktas byloja
apie akcininkų ir klientų pasitikėjimą G.Juozupaičiu.
Praleistas svarbus G.Juozupaičio biografijos faktas - buvimas
E.Borcherto Direktorijos nariu. Taip pat biografai mini, kad Klaipėdos
krašto gubernatoriaus norėta G.Juozupaitį paskirti (1927 m.) Direktorijos
pirmininku, bet tam pasipriešinusios vietinės vokiečių partijos.
MLE pamiršta, kad G.Juozupaitis buvo vienas iš Klaipėdos lietuvių
pirklių draugijos steigėjų, Klaipėdos krašto lietuvių prekybininkų,
pramonininkų ir amatininkų draugijos Centro valdybos sekretorius.
Pastaroji įsteigta, atgaivinus ir pertvarkius Klaipėdos lietuvių
pirklių draugiją.
Enciklopedijoje nėra jokių žinių apie G.Juozupaičio mokslus, nors
dar 1996 metais išleistoje K.Kauko knygoje minimas jo mokymasis
Tilžės gimnazijoje, bankininkystės studijas Vokietijoje4. Pagal
MLE tekstą neaišku, kodėl 1939 metais G.Juozupaitis persikėlė
į Panevėžį. Greičiausiai kaip lietuvininkų veikėjas bėgo nuo Klaipėdos
kraštą užgrobusių nacių. Pasakojama, kad 1941 metais Panevėžyje
G.Juozupaitis vokiečių buvo palaikytas žydu ir suimtas. Nuo neišvengiamos
mirties išgelbėjęs iš Klaipėdos laikų pažįstamas karininkas. Ši
istorija gal ir neverta enciklopedijos dėmesio.
Viliuosi, kad būsiu teisingai suprastas,t.y. kad plunksną vedžiojo
noras padėti, o ne kritikuoti.
Vladas TERLECKAS
1 Lietuvių centrinis valstybės archyvas,
f. 387, ap.l, b. 992.
2 J.Jakaitis, Išdavystės keliu. V., 1976, p.61.
3 "Geležinis vilkas", V., 1965, p.74.
4 K.Kaukas. Tėvų ir protėvių šviesa. Klaipėda, 1996, p.59
© 2001 "XXI amžius"