Čirškiantys "plyno lauko" statybininkai
Sunku nepastebėti, kad lietuviai
"buvusieji" Kremliaus pagalbininkai pasaulinio socializmo
statyboje kartais nesusilaiko nepasididžiavę savo "statyba".
Žiūrėk, ir Algirdas Brazauskas užsienio verslininkams pasigyrė
komunistine statyba - net "ant plyno lauko".
Tai primena Amerikoje jau seniai žinomą Boriso Pasternako knygą
"Daktaras Živago", kurią skaitant įstrigo aprašytas
statybos "ant plyno lauko" vaizdas. Po karo, Raudonosios
armijos majoras, karo metais iš gulago savanoriu įstojęs į "mirties
batalioną", kad, jei liks gyvas, atgautų laisvę, pasakojo
apie gulagą jaunam karininkui: "Mes išlipome iš traukinio
bekraščiame sniegyne... Sargybiniai su į mus nukreiptais šautuvais
ir vilkiniais šunimis... Mes buvome paskleisti ir sustatyti į
daugiakampį, veidais į išorę... Tada mums buvo įsakyta suklaupti
ir žiūrėti tiesiai į priekį, antraip - mirtis... Išgirdome pranešimą:
"Tai yra jūsų stovykla. Susitvarkykite, kaip išmanote!"
Sniegu padengtas plynas laukas (paryškinta mano - V.B.),
su lentele viduryje: "GULAG 92 Y.N.90" - tai ir viskas,
kas ten buvo."
Komunistai tikrai gali pasigirti statybomis "ant plyno lauko".
Apie tai gali paliudyti ir tokias statybas pergyvenę lietuviai.
Dar yra gyvų tautiečių, kuriems tai primena kanalų, kasyklų, geležinkelių
ir miestų "plačioje tėvynėje" statybas. Miestai, pavyzdžiui
Irkutskas, buvo pastatyti ant darbo vergų griaučių. Kiek lietuvių
kaulelių guli po sovietinės statybos pamatais?!
Įsivaizduokime, kaip šiandien žydėtų Lietuva lietuvių statybomis,
jei jie nebūtų tremiami į mirtininkų darbo stovyklas Sibire, jegu
jie nebūtų išdavikiškai žudomi Lietuvos giriose ir kalėjimuose.
Tik pažvelkite į lenteles prie paminklų partizanams, prie kryžių,
prie kapų paminklėlių.
Paminklai, kryžiai ir kryželiai - per visą Lietuvą. Ir žuvusieji
visur daugiausia - jauni, jauni,jauni. O kur lentelės, kryželiai
ir kapai be kryžių Sibiro taigoje ar "užšalusio pragaro"
stovyklų aukų kapai? Jeigu ten išvežti mūsų tautos jaunieji būtų
statę Lietuvą, o ne vargę ir net mirę statydami okupanto imperiją,
šiandien būtų kuo tikrai pasididžiuoti, žiūrint į Lietuvą.
Deja, sovietiniai statybininkai satė ne vien "ant plyno lauko".
Jie savaip tobulino ir miestų statybą. 1941-ųjų birželį, enkavėdistams
pabėgus iš Lietuvos, mačiau, kaip jie buvo "patobulinę"
saugumo rūmų garažą Kaune. Viena mūro siena buvo padengta lentomis,
kad, šaudant pasmerktuosius lietuvius, rikošeto kulkos nesužalotų
sovietinių statybininkų. Palei tą sieną, matyt, patogumui cementinėse
grindyse iškaltas griovelis kraujui nutekėti. Patogu ir tai, kad
nužudytųjų lavonų nereikėjo toli nešioti: įvažiuoji mašiną garažą
ir viskas čia pat.
Šį rudenį, rugsėjį ir spalį, buvusiųjų KGB rūmų kalinių kamerose
vyko rezistencinės dailės paroda. Aplankiau parodą ir pamačiau
sovietinės statybos ne "ant plyno lauko", bet mieste,
Lietuvos sostinėje, pavyzdį - kameras. Niūrios, šiurpios kalinių
kameros, net specialios: garsą slopinanti kankinimų kamera - tamsi
ir šalta vienutė. Man dar negirdėta vandens kamera: jei nenori
stovėti šaltame vandenyje, bandyk balansuoti stovėdamas ant virš
vandens prasikišančios cementinės, lėkštės didumo platformėlės.
Kiek ilgai išstovėsi neapalpęs, nusilpęs nuo tardymų, nemigos
ir bado? Net dvi vandens kameros! Ar ir šia "sovietine statyba"
dabar didžiuojasi kai kurie lietuviai "buvusieji"?
Išeiviai neturi moralinės teisės rūšiuoti buvusiųjų į "gerus"
ir "blogus". Tačiau tokią teisę turi su jais 50 metų
okupacijos jungą nešusieji. Ypač tie, kurie buvo gundomi, ir turėjo
jėgų atsispirti raudonojo šėtono tarnų grasinimams, vilionėms.
Tačiau šiandien visi turime teisę spręsti apie "buvusius"
pagal tai, kaip jie elgiasi dabar. Ar jie bei jos bando išpirkti
savo klaidų, palūžimų priespaudoje, palinkimų pagundoje? Ne vienas,
gal net ir gerų norų turėdamas, nesuvokdamas, su kokia šėtoniška
sistema turi reikalą, tapo partiečiu, gal kokį kartą ir ką gero
padarė. Tačiau šiandien - jau kitas reikalas. Jei kas net ir komunizmą
pasmerkiančios viešos išpažinties nepadaro, bent jau nebandytų
didžiuotis savu įnašu į sovietinę statybą.
Tad galėtų nečirškti kaip tas pasakėčios žvirblis. Ir tuo neatnaujintų
kankinių fizinių ir dvasinių žaizdų skausmo.
Vilius BRAŽĖNAS
Florida, JAV
© 2001 "XXI amžius"