Pėsčiomis per Atlantą - namo...

Dviejų bičiulių pasimatymas po 40 metų

... Čikaga. Jesuit Fathers Della Strada. Mane, Vilniaus liuteroną, čion atsikvietė gimnazijos laikų bičiulis ir poetas Algirdas Venckus (tai jis sutiko iš savo kišenės apmokėti susenusio Lietuvos pensininko į "šen" ir "ten" bilietą - kelionę per Atlantą)...
... Einu ilgu vienuolyno koridoriumi, tempdamas savo kuklią mantą, ir staiga matau liekną kaip jaunystėje, sportiško stoto vyriškį, įsistebeilijusį į mane įdėmiu žilgsniu. Aš irgi jam atsakau tuo pačiu...
- Ar ne Poviliukas čia kartais?
- Sveikas, Kaziuk! Sveikas...
Kaziukas, taip švelniai vadindavom lietuvių kalbos autoritetą Kazimierą Ambrasą redakcijoje. Tai buvo prieš daugelį daugelį metų. Tvyrojo įtarimas, kad jis ne vien kalbininkas, tik į panašius klausimus tais laikais nebūdavo atsakoma. Buvome ne tik tos pačios redakcijos bendradarbiai, bet dar ir buto kaimynai. Po kurio laiko išgirdau Kazimiero balsą per Vatikano radiją iš Romos. Iš ten, laisvojo pasaulio, jis kalbėjo Lietuvai apie tai, kas man gimtinėje dar buvo uždrausta. Jis kalbėjo apie dieviškąjį išganymą... Bėgo metai, bėgo dešimtmečiai - vienas apie kitą daugiau nieko negirdėjome. Ir štai - Dievo Apvaizda mudu vėl suvedė. Tai kaip čia nepasinaudosi proga vienas kitam klausimėlio nepažarstęs.
Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ, šit kaip atsakė į mano klausimus:

Kur vingiavo tavo gyvenimo siūlas per paskutiniuosius dešimtmečius?

Nei laukta, nei tikėta, bet po "Ekrano naujienų" dar dirbau "Mūsų gamtos" žurnale, iš kur mane tuometis redaktorius dėl netinkamų pažiūrų išbrozdino. Paskui, išlaikęs egzaminus į aspirantūrą, pasidariau aspirantas ir, per kelerius metus parašęs disertaciją, savo akimis netikėdamas, kad man bus leista taip padaryti, ją apgyniau. Pradėjau dėstyti tame pačiame universitete, kur prie filologijos berželio, regis, dar taip neseniai tapau lietuvių kalbos ir literatūros specialybės pirmojo kurso studentas, nelauktai čia pasidariau pats dėstytoju, o po kelių metų sovietinių kliūčių bei trukdymų... ir docentu. Paskui po daugelio maldų, ilgų svarstymų, mąstymų ir svyravimų pradėjau ieškoti kito kelio. Ne kartą buvau pas Tėvą Stanislovą, dabar vėl grįžusį ar dar tik tebegrįžtantį į savo numylėtąją Paberžę, iš kur jis mane anuomet sovietmečiu nukreipė pas jėzuitus. Paskui pakliuvau Italijon, Šveicarijon, pusmetį išbuvau Filipinuose, aplankiau Indiją, Šventąją Žemę. Pusaštuntų metų išbuvau Kanadoje, o dabar atsidūriau Amerikoje. Apie kiekvieną vietą ir darbą būtų galima ilgokai pasakoti.

Girdėjau, kad buvai ir Lenkijoje? Ką ten veikei?

Kai jau po penkerių metų slaptų filosofijos ir teologijos studijų buvau slapčiomis tuščioje Skaistgirio bažnyčioje (prie Latvijos pasienio) arkivyskupo Julijono Steponavičiaus kartu su Vytautu Vaičiūnu, dabar kanauninku, Šlienavos parapijos klebonu, vieną rugpjūčio mėnesio vakarą tapęs diakonu, o gaidgyste - kunigu įšventintas, prof.Zigmas Zinkevičius mane prikalbino, kad važiuočiau Lenkijon į Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetą dėstyti lietuvių kalbos. Taigi paryčiais atsikėlęs, kai dar didžiuma poznaniečių miega, aukodavau šv.Mišias, o paskui eidavau į universitetą. Taip išbuvau metus, ir tik vienas jėzuitas težinojo, kad esu kunigas. Šeimininkė tiktai paskutinį mėnesį, kai gyvenau jos bute, suradusi mano rašomojo stalo stalčiuje mažą lenkišką mišiolėlį, paklausė, ar nesu kunigas.

Kaip anais laikais atsidūrei Italijoje, juk tau saugumas neleido net į Jugoslaviją ir Angliją nuvažiuoti kelioms dienoms?

Man išvažiuoti tikrai dar buvo nelengva, bet greičiau vizą gauti padėjo viena labai puiki nepažįstama moteris, anuomet dirbusi Vilniuje, Vidaus reikalų ministerijoje. Tačiau Maskvoje mano daiktus ir ypač knygas tikrino net specialiai iškviesta gerai mokanti lietuvių kalbą ekspertė, kuri, tarsi koks angelas sargas, pastūmė visas mano pasiimtas savilaidos knygas į šalį, o tikrino tiktai oficialiai išleistąsias leidykloje. Aš tuo tarpu didžiulės tarptautinės minios akivaizdoje buvau taip purtomas ir kvočiamas, kad net devyni prakaitai mane išpylė, kol toji kontrolierė išžiūrinėjo kiekvieną mažiausią leidinėlį ir nieko nekonfiskavo. Tačiau dar didesnė bėda buvo, kai muitinėje per tą didžiąją kratą liko mano rankinė, kurios teapsižiūrėjau, kad neturiu, tik laukiamojoje salėje prieš pat išskridimą. Tada, nubėgęs per visas sargybas atgal, radau ją muitininko pakištą po kažin kokia uždanga, kurią jis iš ten koja paspyrė ir man grąžino, o kitaip būčiau netekęs ir itališkų lyrų, kurių ir taip jau buvo nedaug likę užmokėjus už bagažo viršsvorį, ir pagaliau savo paso. Nežinau, ką būčiau daręs, jei prie pat lėktuvo mane būtų grąžinę atgal. Tik Dievo pirštas mane tada saugojo ir per visai nepažįstamus žmones ir aplinkybes išgelbėjo, kai Romos Fiumičino oro uoste išlipau, nežinodamas, ar dar gyvas, ar jau miręs.

Kaip pradėjai dirbti kunigu, jei tuomet buvai Vilniaus universiteto dėtytojas?

Pamenu, pirmąjį kartą vietoje iškilmingų primicijų, pirmųjų po šventimų šv.Mišių, kad nematytų priešais kitame name gyvenantys kaimynai, užsidangsčiau langus ir prie žvakelės, pasidėjęs ant savo darbo stalo didesnį indelį, atstojusį taurę ir kitus reikalingus reikmenis, ašarodamas aukojau vienas pats savo Žirmūnų g. 20-72 bute šv.Mišių auką, kurią kasdien kartodavau slapčiomis, nes dar dirbau universitete. Kai grįžęs iš Lenkijos buvau paskirtas į Tarpdiecezinę Kauno kunigų seminariją, tada jau viešai aukojau šv. Mišias, sakiau Arkikatedroje, kur tuomet klebonu buvo velionis kun. Kazimieras Vasiliauskas, šv.Kazimiero bažnyčioje ir kitur pamokslus, lankiau ligonius. Mano gero studijų bičiulio, irgi pogrindininko kunigo, jėzuito Jono Kastyčio Matulionio prispirtas ir jo prikalbintas aukojau iškilmingas šv.Mišias Vilniaus Arkikatedroje, kur tą įsimintiną vakarą giedojo iš Paryžiaus atvažiavęs choras ir buvo susirinkę nemaža mano bičiulių, giminių ir pažįstamų, netgi iš toliau atvažiavusių. Nuo tų primicijų ir toliau ligi išvažavimo Romon bažnyčiose, kur tik mane kviesdavosi, aukodavau šv.Mišias, sakiau pamokslus ir net buvau nuvažiavęs į atlaidus Šiluvon. Ten labai ilgai klausiau išpažinčių, kiti kunigai pietavo klebonijoje, o aš tik vienas tebuvau likęs klausykloje, kuri tada stovėjo bažnyčios šventoriuje.

Esi jėzuitas. Kaip apibrėžtum savo misiją čia, Čikagoje?

Kai gavau iš savo provincijolo raštelį su keliais žodžiais, kad reikės važiuoti į Čikagą, klausiau, ką reikės čia daryti. Jis man bemaž nieko konkrečiai ir neatsakė. O dabartiniuose jėzuitų kažin kokiuose raštuose radau užrašyta, kad esu "oper". Atseit, turėčiau būti darbininkas. Taigi dirbu: pasiraitoju rankoves ir dirbu sode kartu su svečiais ir kitais gerais pagalbininkais, kurių keli susirinko iš naujausios bangos lietuvių, - senus kelmus raunu, žoles raviu, gyvatvores karpau, kambariuose dulkes valau, knygas dėlioju, jau perlaikiau vairuotojo teises, tai ir automobilį sykiais pavairuoju.

Na, čia jau tikrai fizinis darbas, bet turbūt ir kunigiškus darbus reikia atlikti?

Na, žinoma, žinoma. Stengiuosi virsti ne paprasta, bet amerikoniška vovere narve, kuri nuo ryto lig vakaro nenustygsta. Suka ir suka ratą. Kaip pridera kunigui, kasdien privalau, o sykiais net dvejas ar trejas šv.Mišias aukoti tenka ne tik mūsų jėzuitų koplyčioje, bet ir Beverly Shores lietuviams, Union Pier, skautams, ateitininkams ir frontininkams "Dainavos" stovykloje, seselėms kazimierietėms ir kitur. O juk ne kartą reikia važiuoti pas ligonius, į kapines paminklų šventinti, į laidotuves, eiti į naujųjų mokslo metų atidarymą Čikagos lituanistinėje mokykloje ir lankyti Pedagoginį lituanistikos institutą, kur kas šeštadienį dėstau lietuvių kalbą.

Čikagon, ton Amerikos lietuvių sostinėn, vėl plūsta jauni žmonės iš Lietuvos, ieškantys uždarbio. Ar pasiseka juos priartinti prie dvasinių reikalų?

Čia - nelengvas sielovadinio darbo baras, nes šie žmonės dažniausiai šeštadieniais ir sekmadieniais dirba, atvažiavę užsidirbti, todėl ne taip lengva juos sukviesti į bažnyčią. Todėl mėginu bent retkarčiais su jais pats padirbėti fizinį darbą, stengiuosi nueiti pas juos į namus, nes akis į akį geriau pažįsti žmones, su jais pasikalbi, pamatai jų gyvenimą. Gal pasiseks kada nors kai kuriuos iš šių žmonių sukviesti į kokius nors uždarus dvasinius susitelkimus, pokalbius ir pan.

Kokių žingsnių reikia dabar, po tragiškos rugsėjo 11-osios, mirtinai supriešinusios Ameriką su musulmonais?

Kaip visada, bet ypač dabar pasauliui, Amerikai ir mūsų tautai reikia meilės, atlaidumo ir geros valios, kurios kaip tik trūksta. Vargu ar mes toli nuvažiuosime, vadovaudamiesi kadaise galiojusiu, bet dar ir dabar kai kurių stipriai širdyse įsišaknijusiu principu: "Dantis už dantį, akis už akį".
Musulmoniškasis pasaulis, jau ne vienos nelaimės pamokytas ir išmėgintas, nenurims todėl, kad jiems lig šiol daugelio galingųjų buvo per mažai arba galbūt visiškai nebuvo rodoma pagarbos, dėmesio ir meilės. Jų daugelis labai skurdžiai gyvena. Paskelbus raketinį ir desantinį karą, labai reali galimybė, kad gali greitai įsižiebti netikėtų, dar neišmėgintų bakteriologinių, cheminių priemonių pavojus, taip pat plataus masto ir labai pavojinga, perpinta su visokiomis provokacijomis, ilga, uždelsto veikimo dažnai kelianti net nepagrįstą baimę grėsmė, galinti išaugti netgi į globalinį žmonijos naikinimą. Kuris tikrai gali visiškai nebūti karas, o tiesiog žmonijos naikinimas. Tai apokaliptinis reiškinys. Todėl visiems, ypač mums, lietuviams, reikėtų atidžiai ir vieningai pasinaudoti tąja veiksmingiausia kovos prieš terorizmą priemone, kurią kalbėdamas Vyskupų Sinode rugsėjo 30-ąją dieną siūlė popiežius Jonas Paulius II, - pasinaudoti rožiniu, kuriuo galima atitolinti didžiausias asmenims, tautoms ir visam pasauliui gresiančias nelaimes.

Esi ne tik kunigas, bet ir humanitaras. Kokią vagą pavyko išarti lituanistikoje?

Su lituanistika bemaž jau atsisveikinta tada, kai grįžęs iš Lenkijos kalbėjausi su dabar jau mirusiu kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, kai jo klausiau, ką daryti: ar tebedėstyti Vilniaus ir tuomet jau pradėjusiame veikti Vytauto Didžiojo universitete, kur buvau kviečiamas, ar atsisakyti visur? "Atsisakyk!" - trumpai drūtai pasakė Kardinolas. Taigi išskyrus lietuvių kalbos dėstymą Čikagos lituanistiniame pedagogikos institute, vieną kitą straipsnelį, knygos recenziją ar spaudoje pasirodančius pokalbius, interviu, laiškus buvusiems kolegoms, su lituanistika ryšių bemaž daugiau neturiu.

Tikriausiai esi nemažai parašęs. Bent išvardink. Juk nerūdija tavo plunksna?

Jau neminint apie vertimo mokslą, disertacijos pagrindu universiteto laikais parašytų knygelių, paskutiniu metu esu išleidęs Putname gavusią premiją "Taboro kalno šalis", monografiją apie daug Lietuvai ir Amerikai nusipelniusį kun. Simoną Morkūną ir kelionių įspūdžių knygą apie Afriką "Kilimandžaras", kurioje rašoma, kaip septyni lietuviai su vyskupu Eugenijumi Bartuliu įkopė į aukščiausią Afrikos kalną.

Manau, kad rankraščių dar atsirastų ir daugiau?

Rankraščių tikrai yra visa kupeta. Vertimai ne tik iš anglų, lenkų ir kitų kalbų, bet ir originalios knygos įvairiais dvasiniais ir religiniais dalykais.

Ar lengvai sekasi spausdinti savo kūrybą?

Jeigu būtų lėšų ir laiku gautas viršininikų leidimas, jų būtų išspausdinta ne viena. Dabar daug vargo su knyga, parašyta apie Australiją. O ką kalbėti apie kitas, kurių kelios tiek buvusio anksčiau, tiek ir dabartinio provincijolo, taip pat ir mano stalo stalčiuose tebeguli, dulka ir nežinia, kiek ir kodėl tose lentynose dar gulės dėl kompetentingų žmonių sąmoningo nesuinteresuotumo. Būtų pats laikas išleisti knygą apie buvusią pogrindinę kunigų seminariją, kurios auklėtiniai dirba įvairų sielovados darbą. Reikėtų bent gerokos serijos straipsnių, prisiminimų, o paskui ir knygos, nes ši mūsų unikalios seminarijos veikla dar nepakankamai aprašyta.

Ar dar traukia, vilioja gimtinės kvapas?

Kuo toliau tuo labiau tas kvapas stipresnis ir patrauklesnis. Tikrai, kaip toje dainoje, be tėvynės dūmų man sunku svetur. Pasigendu lietuviškų paežerių, pamiškių, lietuviškos žemės alsavimo, bičiulių ir viso to, kas yra sava, lietuviška ir brangu. Žinai, jeigu nevadeliotų tie jėzuitiški pavadėliai, užsidėčiau kuprinę ant pečių, pasiimčiau lazdą į rankas ir per Atlantą patraukčiau pėsčias namo. Taip jau man prailgo ne tik metai, bet ir dienos svetur.

Ar žadi sugrįžti Lietuvon?

Kad išleistų kas mane, nieko nelaukęs, išvažiuočiau net ir šiandien... Pasaulis didelis, vingiuoti žmogaus keliai. Nežinai, kuriame planetos kampelyje ką sutiksi. Bet, matyt, pati lemtis bičiulį prie bičiulio traukia. Tokia, ko gero, yra Viešpaties valia. Tad, ačiū Dievui, visa ko Pradžiai ir Pabaigai.

Kalbėjosi Povilas PUKYS,
Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos žurnalo "Liuteronų balsas" redaktorius

Čikaga-Vilnius

© 2001 "XXI amžius"

 

Kun. Kazimieras Ambrasas, SJ, "Draugo" redaktorė Danutė Bindokienė ir Povilas Pukys