Siekęs moralinės didybės

Nuo Stasio Šalkauskio - iškilaus Lietuvos mokslininko, filosofo ir pedagogo, lietuvių tautinio ugdymo ideologo, Lietuvos universiteto koncepcijos bei Lietuvių katalikų mokslų akademijos kūrėjo, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus ir rektoriaus, Lietuvos mokslų akademijos akademiko mirties gruodžio 4 dieną suėjo 60 metų.
Į Šiaulius - tėvų namus - S.Šalkauskis, kamuojamas ligos, 55-aisiais gyvenimo metais, lydimas žmonos ir dešimtmečio sūnaus, atvažiavo 1941 metų rudenį. Po infarkto nebekėlė. Palaidotas Senosiose (Talšos) kapinėse šalia 1933 metais mirusio tėvo, gydytojo Julijono. Nuo kapo iki buvusių Šalkauskių namų (sudegusių per bombardavimą 1944 m.) veda poros šimtų metrų gatvė, 1990 metais pavadinta S.Šalkauskio vardu. Pirmosios Nepriklausomybės metais ruoštasi gatvę pavadinti Šalkauskių vardu, bet nespėta. Ten tebestovi buvę prof.Kazio ir architekto Algirdo Šalkauskių namai, o ant jų žemės pastatyta mokykla pavadinta Stasio Šalkauskio vardu. Joje įrengtas muziejukas.
S.Šalkauskio mokslinė ir visuomeninė veikla daugiausia skirta Lietuvos jaunajai kartai. Jis buvo ne tik ateitininkų ideologas, bet daugelį metų ir jų vadas. Per ateitininkiją tikėjosi Lietuvoje įgyvendinti dvasingumą, moralumą. Mokslininkas sielojosi, kad jo idėjų vaisiai nėra tokie, kokių troško: "Man džiugu, kad kylama nurodyta linkme. Man skaudu, kad nenorima pasistiebti".
S.Šalkauskiui atrodė, kad tie, kurie nori kultūrą atskirti nuo religijos ir jas supriešinti, yra tokie patys griovėjai kaip ir tie, kurie kadaise trukdė priimti krikštą ir pratęsė Lietuvos atsilikimą. "Mūsų mažai tautai, kurios negali gelbėti materialinė galia, yra viena alternatyva: arba stiprinti krikščionybę ir drauge plėtoti dvasinę kultūrą, arba nukrikščionėti ir atsidurti civilizuotų barbarų gretose."
Išeivija prisiminė S.Šalkauskį: leido jo rinktinius raštus (Romoje), Juozas Eretas parašė apie jį biografinę knygą (Šveicarijoje), Ateitininkų sendraugių sąjunga (JAV) 1968 metais įsteigė S.Šalkauskio vardo kūrybinę premiją (Lietuvos Nepriklausomybės penkiasdešimtmečiui pažymėti). Ją 1968 metais gavo J.Girnius, 1970 - S.Sužiedėlis, 1977 - J.Grinius, 1981 - A.Damušis.
Po dešimtmečio - 1991-aisiais - Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto taryba įsteigė Lietuvos kultūros fondo Stasio Šalkauskio premiją už tautos, kultūros, meno, filosofinės minties turtinimą ir ugdymą. Pirmuoju laureatu 1991 metais tapo filosofas, kultūros veikėjas Romualdas Ozolas, 1993 metais premija įteikta Vytauto Didžiojo universiteto dekanui studentų reikalams Arvydui Žygui, 1995 metais premija ir jos regalijos įteiktos menotyrininkui Vyteniui Rimkui, 1997 m. gegužės 16 d. - minint 111-ąją S.Šalkauskio gimimo dieną - laureatu tapo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, 1999 metų premija paskirta istorikei rašytojai Nijolei Gaškaitei-Žemaitienei. Atsiimdama premiją rašytoja kalbėjo: "Mano kartai S.Šalkauskio vardas nebuvo įrašytas atminties kloduose. Tai buvo kitas pasaulis - anapus laiko ir realybės. Todėl, kai pirmą kartą Šiaulių kapinėse pamačiau profesoriaus kapą, pagalvojau visai proziškai: laimingas, kad mirė laiku, nespėjęs pakliūti į sovietinio totalitarizmo mėsmalę. Pasipriešinimas bolševikinei neapykantos dvasiai buvo praktiškas jo idėjų realizavimas, o dešimt metų trukusi partizaninė kova liudijo šių idėjų gyvybingumą".

Apolonija NISTELIENĖ

P.S.Čia Universiteto užsakymu spausdinama paskutinioji S.Šalkauskio - rektoriaus nuotrauka. Ji buvo išspausdinta "Spindulio" spaustuvėje ant kreidinio popieriaus, bet nespėta atiduoti į knygynus. Po karo ūkinių prekių parduotuvėje į šias nuotraukas vyniojo vinis. Taip rektoriaus nuotraukos buvo "išdalintos". Tik penkias profesoriaus našlei pavyko išprašyti.
Dailininkas Vitolis Trušys, 1989 metais išvydęs nuotrauką, profesoriaus paminklui ant kapo sukūrė mozaikinį portretą (120 cm aukščio). Mozaiką finansavo Šiaulių vykdomasis komitetas, šlifuoto granito pagrindą - rėmus užsakė Šv.Petro ir Povilo bažnyčios klebonas mons. Kleopas Jakaitis. Tačiau profesoriaus šeima užprotestavo paminklo statymą, nors projektą ir buvo suderinę. Tada monsinjoras mozaiką įmūrijo Šv.Antano koplyčioje. Po dešimties metų, ruošiant bažnyčią katedrai, menotyrininkė L.Šimkūnaitė liepė iškirsti mozaiką, nors jos autorius ir prieštaravo. Portretas - mozaika buvo nuvežta į S.Šalkauskio vardo mokyklą ir įmūryta vestibiulyje.

© 2001 "XXI amžius"