Bažnyčia nerimauja dėl narkomanijos problemos sprendimo būdų

Narkotikai yra didelis blogis, nes išplitęs piktnaudžiavimas jais kelia pavojų visuomenei. Su šiuo blogiu reikia kovoti pasitelkus efektyvias prevencijos gydymo priemones ir įstatymus, pabrėžiama gruodžio mėnesį paskelbtame Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų sielovados tarybos dokumente "Bažnyčia, narkotikai ir toksikomanija". Jame nepritariama dabar dažnai minimai galimybei legalizuoti prekybą vadinamaisiais silpnaisiais, arba švelniaisiais, narkotikais, nes nuolatinis jų vartojimas irgi sąlygoja psichologinę priklausomybę. Be to, būtų absurdiška, jeigu valstybė, neva siekdama sumažinti nelegalaus verslo žalą, pati pradėtų kontroliuoti heroino ir kitų panašių medžiagų dalijimą narkomanams. Valstybė negali tapti narkotikų tiekėja, ir beprasmiška būtų manyti, kad narkomaniją galima įveikti pasitelkus tuos pačius narkotikus ar jų pakaitalus.
Minėtas dokumentas, kuris vadintinas sielovadininko vadovu, arba pagalbine knyga, yra skirtas vyskupams, kunigams, kitiems sielovados darbuotojams, medikams, narkotikus vartojančių vaikų tėvams ir politikams, kurių aktyvūs veiksmai turi didelės reikšmės siekiant įveikti šią blogybę. Gruodžio 4 dieną Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje pristatydamas naująjį dokumentą, Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų sielovados tarybos pirmininkas arkivyskupas Chavjeras Lozanas Baraganas pabrėžė, jog tai yra ketverių metų intensyvaus darbo rezultatas. "1997-aisiais Šventasis Tėvas patikėjo mūsų dikasterijai šį uždavinį, turėdamas galvoje nerimą keliančią narkotikų problemą pasaulyje, - kalbėjo žurnalistams arkivyskupas Ch.Lozanas. - Nuo to laiko mes organizavome nemažai studijų, susitikimų ir tarptautinių konferencijų, sukūrėme darbo grupių".
Arkivyskupas pažymėjo, jog parengtas dokumentas yra kaip sveikatos apsaugos darbuotojų sielovados vadovas susidūrus su narkomanija. "Jis nepretenduoja rasti visų ir galutinių atsakymų, kaip spręsti šią problemą, - sakė ganytojas, - bet pateikia pasiūlymų, kurie gali padėti sielovadai. Mes žinome, jog egzistuoja dar daugiau metodų ir yra gausybė pavyzdžių visiško ir herojiško pasiaukojimo šioje srityje. Mes gerbiame tą veiklos metodų įvairovę,(...) skirtą narkomanijos prevencijai ir gydymui". Šis dokumentas tinkamesnis naudoti kaip tam tikras žinynas, kuriame aiškinami praktiniai klausimai.
200 puslapių, penkių skyrių dokumentas išleistas keturiomis kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų ir italų. Pirmajame skyriuje, pavadintame "Popiežiaus Jono Pauliaus II mokymas apie narkotikų ir toksikomanijos reiškinius", išsamiau supažindinama su Šventojo Tėvo mintimis šia tema. Skyriuje "Toksikomanija ir priklausomybės simptomai" pateikiama išsami informacija apie įvairius natūraliuosius ir sintetinius narkotikus, kurie yra ne mažiau pavojingi. Trečiajame skyriuje, pavadintame "Tapti laisvais", siūlomas krikščioniškas laisvės klausimo apmąstymas, turint omenyje atsakomybės ir pagarbos asmenybės vientisumui poreikį. Čia aptariama malonumo ir laimės jausmo samprata. Skyriuje "Švietimas ir prevencija" nagrinėjamos pagrindinės priemonės kovojant su priklausomybe narkotikams. Paskutiniajame skyriuje, pavadintame "Pastoracinės nuostatos asmens išlaisvinimo tarnyboje", aptariamas subtilus sielovados darbas su narkomanais bei jų šeimomis.

Narkotikų vartojimo augimo priežastys

Pristatant dokumentą "Bažnyčia, narkotikai ir toksikomanija", dalyvavo jį rengusios dikasterijos konsultorius, prancūzų narkomanijos ekspertas ir psichoterapeutas kunigas Tonis Anatrela. Jis teigė, jog dėl atsivėrusio "auklėjimo ir švietimo vakuumo" per pastaruosius 30 metų narkotikų vartojimas pastebimai išaugo, tarp narkomanų yra ypač daug nepilnamečių. 1970-aisiais vartojusių kokius nors narkotikus 15-19 metų amžiaus jaunuolių Europoje buvo 19 proc., o dabar jų padaugėjo iki 43 proc. Tuomet dažniausiai pirmąkart narkotikų pabandydavo dvidešimtmečiai, o dabar neretai - 11 ir 12 metų amžiaus vaikai. Statistiniais duomenimis, pasaulyje dabar yra daugiau kaip 50 milijonų narkomanų, iš kurių aštuoni milijonai svaiginasi heroinu, 13 mln. - kokainu ir beveik 30 mln. - sintetiniais kvaišalais. (Čia, žinoma, kalbama apie visiškus ligonius, o ne apie atsitiktinius ir švelniųjų narkotikų vartotojus.)
Dokumente nurodomos pagrindinės priežastys, kodėl pradedama vartoti narkotikus. Kai kuriems žmonėms tai gali atrodyti asmeninės laisvės išraiška. Kiti ieško dar vieno malonumų šaltinio. Trečiųjų manymu, narkotikai padeda išvengti kančių, vienišumo ir izoliacijos. Šie narkomanai neretai yra kompleksuoti ir save pernelyg menkai vertinantys žmonės arba jie jaučia meilės ir artumo stygių, jiems iškyla sunkumų bendraujant, o atsakomybės už savo veiksmus niekas neišmokė. Jei nesusiformavusi vertybių sistema ir nėra tvirto tikėjimo Dievu, kartais kitais atžvilgiais netgi brandžios asmenybės griebiasi narkotikų, kaip būdo "jausmų ir vaizduotės tobulumui" pasiekti, ir jie lengvai tampa narkotikų tiekėjų, kuriuos Popiežius vadina "prekeiviais mirtimi", grobiu. Beje, Šventojo Tėvo nuomone, jauno žmogaus polinkis į narkotikų vartojimą dažnai kyla dėl skepticizmo ir hedonizmo aplinkos, kuri skatina nusivylimą ir gyvenimo prasmės praradimą.
Narkotikų vartojimo augimas turi visuomenę paskatinti susimąstyti, nes šis reiškinys rodo, kad daugėja žmonių, nepatenkintų šiuolaikiniu gyvenimo būdu arba nerimaujančių dėl savo neaiškios ateities. Narkotikų vartojimas siejamas su malonumo paieška, todėl dokumente aiškinamas visas tokio troškimo paviršutiniškumas. Suteikdamas pirmenybę malonumui, neva įgyjamam per narkotikus, jų vartotojas neišvengiamai susipriešina su kasdienio gyvenimo realybe ir savo, kaip žmogaus, priedermėmis. Įvairūs malonumai užima teisėtą vietą mūsų gyvenime, tačiau jų siekimą būtina derinti su aiškia vertybių sistema. Jei siekiama narkotikų teikiamo pasitenkinimo, yra apeinami proto gebėjimai ir valios jėga, kurie pirmiausia ir turi reguliuoti gyvenimą, rašoma katalikų žinių agentūros "Zenit" pateiktoje dokumento apžvalgoje. Būtų didelė klaida manyti, kad ramybės, laimės ir asmeninio pasitenkinimo troškimas savaime patenkinamas pasitelkus kažkokį "cheminį kokteilį".
Todėl Bažnyčios moralės mokymas atmeta bet kokį narkotikų vartojimą ir perspėja, kad šios cheminės medžiagos tegali pasiūlyti laisvės iliuziją ir melagingus laimės pažadus. Narkotikų vartojimas, moko Popiežius, visada yra neleistinas, nes dėl jų žmogus nepateisinamai ir iracionaliai išsižada savo gebėjimų mąstyti, rinktis ir veikti kaip asmuo. Taip pat būtų neteisinga kalbėti apie kažkokią "teisę" į narkotikus, nes mes niekada neturime teisės išsižadėti to žmogiškojo orumo, kuriuo kiekvieną Dievas yra apdovanojęs. Narkotikų vartojimas ne tik žaloja mūsų sveikatą, bet ir menkina gebėjimą gyventi bendruomenėje, darbuotis ir aukoti save kitų žmonių bei bendrojo gėrio labui, kas yra tikroji krikščionio paskirtis.

Bažnyčia siūlo prevencijos priemones

Dokumente "Bažnyčia, narkotikai ir toksikomanija" plačiai aptariama narkomanijos prevencija bei vaikų ir jaunimo krikščioniškas auklėjimas. Tikėjimo nušviestos žmogiškosios vertybės, Dievo meilės ir malonių supratimas stiprina potencialių narkotikų aukų gyvenimo prasmės pojūtį ir atsakomybės jausmą. Bažnytinės ugdymo programos įvairių amžiaus grupių jaunuoliams gali padėti suprasti, kad narkotikų vartojimas prieštarauja jų, mylimų Dievo vaikų, orumui. Reikia stengtis paaiškinti, kad pripratimas prie narkotikų trukdo vystytis asmenybei, kurti ateities planus, kenkia jaunuolio išvaizdai ir sveikatai.
Sielovadininkai turi pateikti vaikams ir jaunuoliams teigiamų ir sektinų žinomų asmenybių - meno ir sporto žmonių - pavyzdžių, mokyti juos nugalėti gyvenimo įtampą bei stresą, pasitelkus bendravimą, maldą ir meditaciją. Dokumente Bažnyčios darbuotojai skatinami padėti jaunimui pamilti gyvenimą tokį, koks jis yra, atrasti juos supantį grožį, tikrąją socialinės veiklos prasmę ir sukurti galimybes patirti tikro tylaus susikaupimo naudą sielai.
Dokumente pateikiamos gana išsamios žinios apie dažniausiai vartojamus narkotikus: marihuaną, kokainą, heroiną, LSD, ekstazi, amfetaminus ir kitus; paaiškinami jų vartojimo būdai bei poveikis nervų sistemai, smegenims ir visam kūnui. Be to, čia nuosekliai paneigiami visi pastaruoju metu keliami argumentai, kad esą reikia toleruoti ar net legalizuoti švelniuosius narkotikus, tokius kaip marihuana arba hašišas. Valstybė privalo rūpintis savo piliečių gerove, juos saugoti, o bet koks narkotikų legalizavimas būtų tikras smūgis potencialiems narkotikų vartotojams, ypač jaunimui. Iš esmės tai reikštų, jog valstybė prisideda prie dalies žmonių gyvenimo žlugdymo, jų sveikatos žalojimo, kas yra priešinga jos paskirčiai. Nors daugelis ekspertų sutaria, jog nereguliarus švelniųjų narkotikų vartojimas fizinės priklausomybės nesukelia, tačiau gali atsirasti kitokia - mąstymo priklausomybė. Pajutę "malonumą", kai kurie narkotikų vartotojai pamažu ima ieškoti vis stipresnių kvaišalų, ir taip atsiveria kelias į tikrąją narkomaniją. Pagaliau nereikia užmiršti, jog medicinos požiūriu aiškaus skirtumo tarp "švelniųjų" ir "sunkiųjų, arba kietųjų" narkotikų negali būti, tuo labiau kad daug kas priklauso nuo suvartotos medžiagos kiekio, jos vartojimo būdo ir narkotikų maišymo galimybių.
Dokumento prevencijos skyriuje kalbama apie problemas, su kuriomis susiduria narkotikus vartojančių vaikų tėvai. Sielovadininkai raginami atidžiai juos išklausyti ir patarti, atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti su savo sūnumi ar dukra, net jeigu santykiai šeimoje yra įtempti. Tėvai turi aiškiai pasakyti savo vaikams, jog niekada nesutiks, kad tam tikros medžiagos būtų laikomos ar vartojamos jų namuose, taip pat tiesiai paaiškinti vaikams, kad tie jų draugai, kurie vartoja narkotikus, yra nepriimtini. Kita vertus, narkomanijos gydymas dažnai yra ilgas procesas, todėl reikia paremti tėvus, kurie stengiasi išsaugoti artimus santykius su atsigaunančiais savo vaikais ir nori jais rūpintis.
Tėvai niekada neturi duoti vaikams pinigų narkotikams įsigyti, net ir išimtiniais atvejais, kad jie numalšintų psichinės sumaišties simptomus, rašoma dokumente. Šitą griežtumą galima sušvelninti kitais būdais, pavyzdžiui, nupirkti vaikui gražių ir jo pageidaujamų naujų drabužių, kad vaikas daugiau dėmesio kreiptų į savo išvaizdą, kuriai narkotikų vartojimas kenkia. Tėvai turi rūpintis vaikų sveika mityba, visaverčiu dalyvavimu šeimos gyvenime, tinkamu laisvalaikio praleidimu, bendravimu su gerais draugais. Nereikia užmiršti, jog narkomanai atvirumo valandėlėmis dažnai dėl savo problemos kaltina buvusią netvarką ir patirtą skausmą šeimoje, tėvų abejingumą ir jų vaidus.

Kova su nusikalstamu bizniu turi būti bekompromisinė

Narkotikų verslas yra nelegalus ir pavojingas, bet labai pelningas, todėl tarptautinės mafijos struktūros toliau jį plečia. Manoma, jog sintetinių narkotikų prekyba duoda 240 proc. pelną, kokaino - 300 proc., heroino - 100 proc. Ekspertų tvirtinimu, 1994 metais pasaulinė narkotikų industrija pasiglemžė bent 400 milijardų dolerių. Pažymėtina, jog 90 proc. visos pasaulinės heroino produkcijos gaunama Afganistane, ir ši šalis iki šiol buvo pagrindinė narkotikų tiekėja Europai.
Įvairios narkotinės medžiagos gaminamos keliuose pasaulio regionuose. Azijos valstybėse - Afganistane, Irane, Pakistane, Laose, Mjanmare (buvusi Birma) ir Tailande išauginama per 90 proc. opiumo aguonų. 1996 metais buvo pagaminta penki tūkstančiai tonų šių aguonų sulčių, kurių trečdalis buvo suvartota opiumo pavidalu, o du trečdaliai nugabenta į slaptas laboratorijas ir ten iš jų pagaminta 300 tonų heroino, kuris tarptautinės kontrabandos keliais išsisklaidė po visą pasaulį.
Lotynų Amerikos šalyse Kolumbijoje, Peru ir Bolivijoje gaunama 98 proc. kokos medžio lapų. 1996 metais iš 300 tūkst. tonų kokos lapų buvo pagaminta apie 1000 tonų stipraus narkotiko kokaino. Dvylikoje vadinamosios ekvatorinės Afrikos šalių - Konge, Kenijoje, Lesote, Eritrėjoje ir kitur - daugiausia pasaulyje išauginama kanapių, iš kurių gaminama marihuana (hašišas). Pastaruoju metu vis labiau plinta sintetiniai narkotikai, kurie gaminami nelegaliose laboratorijose Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir kai kuriose Europos šalyse. "Vadinasi, dabar jau negali būti sakoma, jog vienose šalyse narkotikai gaminami, o kitose vartojami", - pabrėžia arkivyskupas Ch.Lozanas. Visa tarptautinė bendruomenė yra susidūrusi su baisiu narkobaronų vadovaujamu nusikalstamu tinklu, kuris apraizgė pasaulį, ir kovoti su juo reikia bendromis pastangomis. Vieno gramo kokaino arba heroino kaina daugelyje šalių svyruoja nuo 90 iki 150 dolerių, todėl ši "prekyba mirtimi" daro įtaką visai pasaulio ekonomikai. Reikia nepamiršti ir darbų pasiskirstymo narkobiznio srityje; čia įtraukiami korumpuoti valdininkai, kuriamos iš narkotikų gautų pinigų plovimo finansinės bei kriminalinės struktūros.
Popiežius Jonas Paulius II sako: "Mes visi turime kovoti su narkotikų gamyba, kūrimu ir platinimu pasaulyje, ir čia šalių vyriausybės privalo ypač drąsiai stoti į šį mūšį". Dokumente pabrėžiama, jog policija ir teisinės struktūros pirmiausia turi domėtis narkotikų tiekėjais ir prekeiviais. Būtų klaida palikti nenubaustus narkotikų vartotojus, tačiau reikia atsižvelgti į asmeninius bei socialinius veiksnius. Juk svarbiausia yra padėti narkotikų vartotojams išsilaisvinti iš tos fatališkos priklausomybės.

Mindaugas BUIKA

© 2002 "XXI amžius"