Visas jo turtas - Lietuva

Lietuvoje įvyko keletas advokatui, visuomenės veikėjui, Vasario 16-osios Akto teksto rengėjui ir signatarui, Lietuvos vidaus reikalų ir finansų ministrui, Kauno miesto burmistrui, daugelio draugijų steigėjui ir pirmininkui Jonui Vileišiui (1872-1942) skirtų jubiliejinių renginių Vilniuje (Lietuvos mokslų akademijos Didžioji salė, Signatarų namai, Šv. Mikalojaus bažnyčia), Pasvalyje, Kaune... Visuose renginiuose dalyvavo ir prisiminimais dalijosi iš Amerikos atvykusi J.Vileišio jauniausioji duktė Rita Vileišytė-BAGDONIENĖ. Ji mielai sutiko duoti interviu "XXI amžiaus" korespondentams.

Rita Vileišytė-Bagdonienė

Prie 2002-ųjų atžymos - laikas ir lūkesčiai

Tik įžengus į Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojo plk. ltn. Arūno Dudavičiaus kabinetą atkreipia dėmesį prieškario metais piešti Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto, kunigaikštienės Birutės portretai, ulonų kardas, pasienio policininko fotografija. Smalsesniam lankytojui kabineto šeimininkas paaiškina, kad vyras policijos karininko uniforma – jo senelis, o kunigaikščių portretus išsaugoję jo namiškiai. Plk. ltn. A. Dudavičiaus žodžiais tariant, šios relikvijos primena, kaip tais laikais buvo gerbiami ir mylimi kariai, akylai stebima ir saugoma Lietuvos valstybės siena. Šiandien tai – jau istorija, o karių bendradarbiavimą su visuomene, ypač jaunimu, tikrai norėtume matyti tokį pat intensyvų ir nuoširdų. Į "XXI amžiaus" klausimus atsako plk. ltn. Arūnas DUDAVIČIUS.

Plk. ltn. Arūnas Dudavičius

Lietuviai prievartinėje karinėje tarnyboje
SSRS kariuomenėje 1945-1991 metais

Išėjusi dvidešimtmečių jaunystė

Sovietų Sąjungos režimas vykdė fizinio ir dvasinio genocido politiką netgi karinėje tarnyboje, kurioje nukentėjo Lietuvos vaikinai, vyrai, tėvai. Dešimtmečiais plaukė į Lietuvą karstai iš karinių dalinių, slinko namo suluošintieji, apšvitintieji, išprotėję, lėtai mirčiai pasmerktieji. Sunku įsivaizduoti, kokią tragediją išgyveno tėvai, kai sūnų, išleistą į sovietų kariuomenę sveiką ir optimistiškai nusiteikusį, reikėjo parsivežti cinkuotame karste arba sulaukti suluošinto, silpnos sveikatos jaunuolio. Dauguma Lietuvos sūnų išžudyta, taikant represines priemones, prievartaujant juos fiziškai ir žalojant psichiškai. Deja, tiksliai pasakyti, kiek jų netekome, negali niekas, - tokių duomenų paprasčiausiai nėra.

Laimis Trimonis (stovi viduryje) sovietinėje kariuomenėje 1979 m. gegužės 8 d.

Geradariai

Nepraeina dienos, kad valdantieji vadinamieji socialdemokratai nenustebintų jau prie visko įpratusių piliečių. Šiomis dienomis net keli šimtai Vilniaus skyriaus neokomunistų kreipėsi į partijos vadus ne prašydami, o reikalaudami aukštų ir gerai mokamų valstybinių postų. Kaip žinoma, kad neokomunistų Vilniaus skyrius vienija apie tris tūkstančius ištikimiausių partiečių, buvusių kagėbistų ir šiaip visą sovietmečio "partinį-ūkinį aktyvą". Partijos ideologas ir Informacijos centro vadovas G.Kirkilas prisipažino, jog yra toks reikalaujančių "šiltų kėdžių" sąrašėlis. (Nieko sau "sąrašėlis", kuriame šimtai parašų!) Ideologas teigė, jog postų reikalaujantys partiečiai yra labai išsilavinę, todėl jų noras užimti atsakingas pareigas suprantamas. Sostinės partiečiai nepagailėjo ir partijos vicepirmininko V.Andriukaičio, kuris esą prieš Seimo rinkimus žadėjo nepamiršti partijos eilinių, suteikti jiems aukštus viceministrų, departamentų vadovų ir panašius postus. Kaip aiškino V.Andriukaitis, jis pritaria tokiems partiečių siekiams, nes visada kartojęs, kad reikia "formuoti stiprų kadrų rezervą". Viskas tarsi vykdoma pagal garsiąją Stalino formulę: kadrai lemia viską.