Pakylėtas Loretos atminimas

Perskaičius Inos Dagytės knygą "Loreta Asanavičiūtė: veiksmas ir atmintis"

Po dešimt nepriklausomos Lietuvos metų, 2000-aisiais sulaukėm ilgai statyto paminklėlio žodžiu - knygos apie Loretą. Kur kas greičiau išaugo didingas Antakalnio panteonas mūsų tautos didvyriams, kurių gretose ilsisi ir pernelyg anksti nulaužtas rožės žiedas - Loretos žemiškasis rūbas; išaugo greičiau negu sukurta ši pusantro šimto puslapių knygelė. Gal ir negalima tokio reiškinio pavadinti rašto žmonių abejingumu: sunku rašyti apie įvykius karštomis pėdomis, kol dėl įvykusios tragedijos ne tik artimiesiems skausmas gniaužia kvapą, tada galima kurti tik eilėraščius. O rašyti apie tokio svarbaus lūžio dalyvius, nespėjusius sukurti biografijų, pasikliaujant vien emocijomis, autentiškais išgyvenimais, būtų neatsakinga, ir rašinys taptų vienadieniu reiškiniu. Iš laiko nuotolio įvykių kontūrai, jų svarba apsivalo nuo neesminių smulkmenų apnašų, galima juos apmąstyti blaivia galva, be didelių emocijų antplūdžio ir iš tolo geriau įžvelgti jų istorinę reikšmę kovų už laisvę byloje.