Pirma nužudė teisingumą

"Atmink visada, kad kiekvienas lietuvis privalo mylėti savo tautą ir tėvynę ir, esant reikalui, pasiaukoti joms: užmiršęs savo tautą ir tėvynę, - nevertas žmogaus vardo." Tokius žodžius 1939 m. lapkričio 3 d. į mokyklinį albumėlį užrašė savo dešimtmetei dukrai Nepriklausomos Lietuvos teisininkas, Lietuvos kariuomenės teisėjas Petras Kairys.
Tėvo žodžiai lydėjo dukrą Laimutę visą gyvenimą, lydi jos darbus ir dabar, kai tėvo jau seniai nėra. Tačiau dabar tie žodžiai - tarsi paukščiai, paleisti skrydžiui, įgavo platesnę erdvę. Jie kalba apie tai, kuo gyveno prieškario karta, kokius idealus diegė, ką ugdė savo vaikuose tėvai. Ir kaip sunku matant, kokią juodą naktį išgyvena Lietuva dabar, po penkiasdešimtmetį trukusios okupacijos, kaip toli prieškario kartos idealai nuo šių dienų jaunimo ir jų tėvų moralės supratimo. Todėl ir noriu papasakoti, koks buvo savo vaikams Lietuvos karininkas, kokį jį prisimena dukra Laima Skuodienė.

Petras Kairys 1938 metais