Išėjusi dvidešimtmečių jaunystė
Sovietų Sąjungos režimas vykdė fizinio ir
dvasinio genocido politiką netgi karinėje tarnyboje, kurioje nukentėjo
Lietuvos vaikinai, vyrai, tėvai. Dešimtmečiais plaukė į Lietuvą
karstai iš karinių dalinių, slinko namo suluošintieji, apšvitintieji,
išprotėję, lėtai mirčiai pasmerktieji. Sunku įsivaizduoti, kokią
tragediją išgyveno tėvai, kai sūnų, išleistą į sovietų kariuomenę
sveiką ir optimistiškai nusiteikusį, reikėjo parsivežti cinkuotame
karste arba sulaukti suluošinto, silpnos sveikatos jaunuolio.
Dauguma Lietuvos sūnų išžudyta, taikant represines priemones,
prievartaujant juos fiziškai ir žalojant psichiškai. Deja, tiksliai
pasakyti, kiek jų netekome, negali niekas, - tokių duomenų paprasčiausiai
nėra.
Lietuviai prievartinėje karinėje tarnyboje
SSRS kariuomenėje 1945-1991 metais
Ką byloja istoriniai dokumentai
Lietuvos kareivių motinų sąjungai,
Vytauto Didžiojo karo muziejui pavyko surinkti 1639 žuvusių ir
2431 sužaloto jaunuolio dokumentus. Dalį reikiamų dokumentų pateikė
žuvusiųjų motinos, tėvai, žmonos, artimieji. Be to, juos surinko
kraštotyrininkai, mokytojai, Rusijos kareivių motinos, gauta informacija
iš buvusių SSRS karinių dalinių, karo ligoninių, prokuratūrų,
archyvų. Tie dokumentai neabejotinai įrodo, kad jaunuoliai žuvo,
mirė, buvo sužaloti (susirgo) būtent tarnaudami sovietų armijoje.
Lietuvos kareivių motinų sąjungos 10-mečiui skirtą leidinėlį "Išėjusi
dvidešimtmečių jaunystė" išleido Vytauto Didžiojo karo muziejus
ir Lietuvos kareivių motinų sąjunga. Sudarytojos - G.Buzienė ir
R.Balynienė. Knygos leidimą rėmė Krašto apsaugos ministerija.
2001 m. spalio 26 d. Vytauto Didžiojo karo muziejuje buvo atidaryta
paroda "Lietuviai prievartinėje karinėje tarnyboje SSRS kariuomenėje
1945-1991 metais". Parodos rengėja ir autorė - Rūta Balynienė.
Paroda veiks iki vasaros vidurio. Lankytojai mielai kviečiami
ją aplankyti. Ekspozicija byloja apie sovietų armijoje vyravusią
prievartą, apie žuvusius ar mirusius, praradusius sveikatą Lietuvos
jaunuolius - prievartos aukas. Prievarta vadinama ir tuo atveju,
jei jaunuolis buvo paliktas tarnauti Lietuvoje: jis vis tiek privalėjo
duoti priesaiką svetima kalba, klausyti įsakymų, nors jie prieštaravo
bendražmogiškai moralei ir net sveikam protui. Atsisakę priesaikos
ar ją priėmę, neretai buvo terorizuojami, į namus sugrįždavo invalidais
arba cinkuotuose karstuose. Jaunuolių sveikata kariniuose daliniuose
nebuvo tinkamai rūpinamasi. Net priešindamasis nestatutiniams
santykiams kareivis rizikavo sveikata ir gyvybe. Sovietinė tarnyba
- žmogaus nutautinimas, jam buvo brukama svetima ideologija. Buvo
šeimų, kur net trys kartos kentėjo tremties dalią: senelis - kur
nors Intos šachtose, duktė- Sibiro glūdumoje, o vaikaitis - karinėje
tarnyboje. Nežmogiška, kai, žuvus karinėje tarnyboje vienam sūnui,
buvo paimamas kitas, nes atėjo šaukimo metas. Skausmas, neviltis
užgožė šeimas, kurioms reikėjo parsivežti iš sovietų kariuomenės
cinkuotuose karstuose net du savo sūnus. Lietuvos berželiai ošia
Amžinosios šlovės giesmę broliams Kęstučiui ir Antanui Guobužiams,
Kęstučiui ir Algimantui Malakauskams, Vytui ir Robertui Jankauskams,
Virginijui ir Rimantui Stancikams, sūnui Rimantui ir tėvui Edmundui
Milkevičiams ir daugeliui kitų negrįžusių iš sovietų armijos rekrutų.
Telegramos apie sūnaus mirtį dažniausiai lankė buvusių tremtinių,
politinių kalinių, kolūkiečių, darbininkų, inteligentų šeimas.
Tik "kažkaip" aplenkdavo atsakingo pareigūno, aukštas
pareigas užimančio valdininko, turtingo prekybininko šeimas. Kariniai
viršininkai galėjo elgtis kaip išmanė, budriai saugodami karinę
paslaptį. Galiojo nerašytas įstatymas apie žuvusiuosius ar mirusiuosius
karinėje tarnyboje beveik nieko neskelbti, jų žuvimo aplinkybių
neaiškinti. O ką iškentėjo tėvai, išvydę nukankintus, sužalotus
sūnų kūnus ir sulaukę iš kariškių tik klastos ir paniekos! Jų
sielvartas neišmatuojamas, o mėginimai ieškoti teisybės - dažniausiai
bevaisiai, visai palaužę sveikatą. O kur dar tie, kurie susirgo
nepagydoma (dažniausiai spinduline) liga ir mirė, sugrįžę namo!
Tragiški lietuvių šauktinių į sovietų kariuomenę likimai - tai
mūsų tautos genocido, pradėto caro laikais, dalis.
Prašė neverkti
SSRS Konstitucijos 62, 63 straipsniuose
buvo skelbiama: "SSRS pilietis privalo saugoti sovietų valstybės
interesus, prisidėti prie jos galios ir autoriteto stiprinimo.
Karinė tarnyba SSRS Ginkluotųjų pajėgų gretose - garbinga tarybinių
piliečių pareiga". Skubėjo lietuviai jaunuoliai atlikti "garbingą
pareigą", išeidami guodė artimuosius, prašė neverkti. Kaipmat
praeis tarnybos laikas ir jie sugrįš. Ėjo būdami geros sveikatos,
atletiški, stiprūs, ėjo sirgdami epilepsija, širdies ir kitomis
ligomis, baigę vidurines, profesines ar palikę aukštųjų mokyklų
auditorijas. Laiškuose nesiskundė dėl tarnybos, žinojo, kad už
žodį teks nukentėti. Kiti žadėjo: "Kai grįšiu namo - viską
papasakosiu". Ne iš gero gyvenimo prašė karininkų perkelti
į kitą vietą tarnauti. Į prašymus niekas nekreipė nė mažiausio
dėmesio. Ar besuskaičiuosi, kiek išlieta laiškuose skausmo, nevilties,
kančios. Ir vis apie tarnybą sovietų kariuomenėje:
"Nedavė gerti vandens, tol, kol nesutikau, kad tris kartus
kirstų kėde per užpakalį, - dabar atsitiesti negaliu, bet gavau
stiklinę vandens..."
"Vakar vienam kareiviui sulaužė stuburą, nesinori gyventi,
norisi pasidaryti sau galą, bet pagalvoju, ne man vienam taip,
gal vis dėlto ištversiu..."
"Užpuolė utėlės, kanda kaip gyvatės..."
"Čia atitarnavę turbūt būsim į žvėris panašūs, čia nieko
nėra žmogiško, mes - tik gyvuliai..."
"Kariuomenėje košę ne valgo, o ryja". "Seniai"
tų košių nevalgo. Išgeria arbatą ir kojos spyriu į stalą paskelbia,
kad valgymas baigtas. Smūgis toks, kad apvirsta suolai. Todėl
reikia spėti kuo daugiau suvalgyti, kol dar nespyrė. Tai nereiškia,
kad "seniai" vaikšto alkani - jiems prieinami kareivių
siuntiniai, jie gali atimti pinigus... Stadione yra skersinis.
Liepia jaunam kareiviui tiek ir tiek prisitraukti. Jei atsisakysi
- sumuš. Jei nevaliosi išpildyti - pririš diržais prie skersinio
ir paliks kaboti valandą, dvi. Gali "senis" nusimauti
kelnes ir liepti pabučiuoti į užpakalį ar dar ką bjauriau. Jei
ne - primuš. O kur dar "senių" rūbų valymas, lopymas,
kiti darbai už juos... Ką veikia karininkai? Nieko, žiūri į laikrodį,
kada bus autobusas namo. Jie žino, kad bet koks darbas bus padarytas:
"seniai" patvarkys..."
"Kiek galima kentėti. Visgi vergovė jau kiek amžių atgal
kai baigėsi, o mes gi gyvenam socializme ir tuo labiau artėjame
prie jų taip išaukštinto komunizmo. Tai kaip gali būti, kad tokioje,
kaip sako, aukštoje ir labai geroje santvarkoje žmogų muša, naudojasi
tuo, kad jis silpnesnis..."
"Atleiskit, mama, tėti, broliuk, bet aš gyventi daugiau nebegaliu.
Atleiskit, kad aš einu į mirtį (...) Nebėr gyvenimo juk ten, kur
nėra laisvės, laimės ir sėkmės, kur žmonės nesupranta vienas kito,
kur tampama žvėrimis (...) Atleiskit, kad buvau gi aš toks silpnas
ir nesugebėjau gyventi taip, kaip Dievas norėjo. Tačiau mylėjau
aš jį, dar ir Lietuvą mylėjau (...) Užkaskite mane gimtinėj mano."
Tai žuvusiųjų jaunuolių, tarnavusių sovietų armijoje, laiškų artimiesiems
ištraukos, kurios sudėtos knygon "Prašė neverkti" (ją
parengė Vytautė Žilinskaitė 1991 metais). 1992-aisiais II Lietuvos
kareivių motinų suvažiavime rašytoja V.Žilinskaitė kalbėjo: "Laikas
greitai bėga, ir niekas nebeprisimena žiaurios karo rekrutų dalios,
niekas nepasimeldžia už jų kaulelius, išbarstytus Rusijos ir Azijos
platybėse... Štai prabėgs dar kelios dešimtys metų - ir kas beatsimins
sovietų rekrutų siaubą, kas besupras žodžius "diedovščina"
arba telegramą "Otpravlen gruz..."
Šiandien iš turimų anketų duomenų žinoma, kad sovietinės okupacijos
metais (1945-1991) būtinosios karinės tarnybos metu žuvo 1639
ir buvo sužalotas 2431 Lietuvos jaunuolis.
Tragiški lietuvių kareivių likimai
sovietų armijoje
Kalbant apie lietuvius, tarnavusius
SSRS kariuomenėje 1945-1991 metais, tikslinga išskirti keletą
šio laikotarpio etapų:
1. 1945-1960 metai. Šiuo laikotarpiu vyko ginkluotas lietuvių
partizanų pasipriešinimas okupacijai, kai formavosi ir vyko aiškios
partizanų karinės struktūros, ryškėjo vadovaujančių centrų įtaka.
Gavę šaukimus į privalomąją karinę tarnybą, jaunuoliai papildydavo
partizanų gretas. Jie jau buvo girdėję apie betvarkę sovietų armijoje
ir visais įmanomais būdais stengėsi jos išvengti. 1953-1956 metais
dar galima kalbėti apie pavienius partizanus, kurį laiką atstovavusius
sąjūdžiui. Kiti jaunuoliai, užverbuoti NKVD, stojo į stribų (liaudies
gynėjų) gretas, dar kitiems pavykdavo persidaryti dokumentus,
kad išvengtų kariuomenės. Vis dėlto tarp šauktinių į karinę tarnybą
sovietų armijoje buvo jaunuolių, kilusių iš 1918-1920 metų savanorių,
1941-ųjų tremtinių šeimų. Pasak uteniškės Elenos Krasukienės,
"visi bijojom Sibiro, nors žemės turėjom 13 ha, tačiau tėvelis
buvo 1918-ųjų metų savanoris. Todėl brolį išsiuntė tartum visos
šeimos išpirkimui nuo Sibiro". Šiuo laikotarpiu tarnavusius
kariuomenėje imta vadinti "fašistais", kas neretai pasitaikydavo
ir vėlesniais metais. 1945-1960 metų kareivių, tarnavusių sovietų
kariuomenėje, žūtį (mirtį) gaubia nežinomybės skraistė. Pasitaikė
atvejų, kai artimieji negavo mirties liudijimo, nežinojo kapo
vietos, o vietos kariniame komisariate Lietuvoje nėra jokio dokumento,
liudijančio apie asmens mirtį: Vidmantas Strimaitis iš Prienų
rajono į kariuomenę išėjo 1959 metais. Tarnavo Vidmantas prie
Balchašo ežero, įslaptintame raketiniame dalinyje. 1961 metais
artimieji gavo telegramą apie jo mirtį. Mirties liudijime parašyta:
"Nugarkaulio smegenų trūkimas sprando srityje." Deja,
į laidotuves nuvykęs pusbrolis Albinas Bitanavičius matė, kad
Vidmantui buvo sužalota lūpa, visa galva aptvarstyta. Leitenantas
pusbroliui paaiškino, kad Vidmantas, sukdamasis ant skersinio
"saule", nukrito, ir tai buvus mirties priežastis. Tokių
atvejų, kai tikrovė neatitinka realybės, sovietų kariuomenėje
pasitaikė dažnai.
2. 1960-1978 metų laikotarpiu vis daugiau ir daugiau jaunuolių,
tarnavusių sovietų armijoje, parvežami cinkuotuose karstuose.
Mirties priežastys buvo įvairios, jos liudijo sovietų armijoje
vyravusią netvarką, drausmės stoką.
3. 1978-1991 metų laikotarpiu reikėtų atskirai kalbėti apie tarnavusius
Afganistane, ten žuvusius ar sugrįžusius į tėvynę, ir Černobylio
problemą. 1986 m. balandžio 26 d. įvyko Černobylio atominės elektrinės
avarija. Likviduojant tą nelemtą avariją, dalyvavo maždaug septyni
tūkstančiai lietuvių. Daugelis pačiame savo gyvenimo brandume
neteko sveikatos arba atsisveikino su šiuo pasauliu.
Daugybė pavyzdžių, kai kareivis tarnyboje buvo žeminamas ir neturėjo
kam pasiskųsti, nes tokia sistema ir visiška betvarkė. Dėl to
nemažai vyrų grįžo suluošintų. Laimis Trimonis į sovietų armiją
buvo pašauktas 1979 m. gegužės 3-iąją iš Kauno miesto karinio
komisariato, tarnavo Latvijoje, Adažiuose, ir Vilniaus mieste.
Tarnaudamas Vilniuje pateko į Naujosios Vilnios psichiatrijos
ligoninę, nes atsisakė duoti karinę priesaiką. Jam ten suleido
atitinkamų vaistų, diagnozavo šizofreniją. Prieš išeidamas į sovietų
armiją L.Trimonis buvo baigęs Vilniaus dailės institutą ir dirbo
dėstytoju Meno mokykloje. Šiuo metu sveikata labai prasta, jam
skirta II invalidumo grupė.
Nelengva karinė tarnyba lietuvių kareivių buvo kariniame jūrų
laivyne. 1955 m. spalio 29-osios naktį Juodosios jūros karinio
laivyno bazėje - Sevastopolyje - linijinio laivo "Novorosijsk"
priekinėje dalyje įvyko stiprus povandeninis sprogimas, kiaurai
pramušęs nuo dugno (kilio) iki viršutinio denio - visą daugiaaukštį
šarvuotą linijinio laivo korpusą ir išlaužęs jame milžinišką skylę.
Laive buvo apie 1700 ekipažo narių. Žuvo 608 jūreiviai, tarp jų
- 58 jūreiviai iš kitų laivų, atskubėjusių pagalbon. Laive "Novorosijsk"
žuvo dešimt vaikinų, pašauktų į tarnybą iš Lietuvos. 1974 m. rugpjūčio
30 d. Juodojoje jūroje 20 mylių nuo Sevastopolio įvyko katastrofa.
Nuskendusiame kariniame laive "Otvažnyj" plaukė 287
žmonės. Iš jų 24 jūreiviai žuvo, 26 buvo sužeisti ir apdegę. Iš
laive tarnavusių šešių lietuvių penkiems pavyko išsigelbėti. Žuvo
Algirdas Makštutis, į tarnybą pašauktas iš Alytaus rajono Ūdrijos.
Išsigelbėjo Petras Milius (Šiauliai), Romas Savickas (Šiauliai),
Bronius Vinslovas (Ukmergė), Antanas Venckūnas (Kaunas), Mykolas
Mikaičius (Kaunas).
1989 m. balandžio 7 d. netoli Norvegijos nuskendus SSRS povandeniniam
laivui "Komsomolec", žuvo 42 žmonės. Tarp jų, vienintelis
lietuvis, tarnavęs šiame laive, Stasys Šinkūnas (1968 06 01-1989
04 07). Už drąsą ir pasiaukojimą, vykdant karinę pareigą, povandeninio
laivo "Komsomolec" įgulos nariai apdovanoti "Raudonosios
žvaigždės" ordinus (Maskva. Kremlius, 1989 m. gegužės 12
d. Nr. XI-10410).
"Komsomolec" - eksperimentinis laivas, pradėtas statyti
1978-aisiais, į vandenį nuleistas 1983 metais. Jį eksploatuoti
dar nebuvo galima. Ekipažas taip pat nebuvo tinkamai parengtas,
o tai ir galėjo būti pagrindinė nelaimės priežastis.
* * *
Tėvų ir artimųjų skausmas dėl žuvusiųjų
ir mirusiųjų sovietų kariuomenėje yra milžiniškas. Tą ypač buvo
galima pajusti po Sausdio 13-osios. Su meile ir pagarba kritusiems
liūdime tų, kurie parvežti cinkuotuose karstuose, bet neatsižadėję
dorovinių, religinių įsitikinimų, nepaklusę žvėriškiems įstatymams,
nepakėlę rankos smogti atgal, buvę nekomjaunuoliai, o politinių
kalinių, tremtinių, savanorių vaikai. Daugelis žuvo, neištvėrę
betvarkės armijoje, karininkų abejingumo, jų atsainaus požiūrio
į žmogaus sveikatą ir gyvybę.
Rūta BALYNIENĖ
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
I Žuvusių (mirusių) |
1639
|
   iš jų Afganistane |
71
|
  Černobilyje |
66
|
  kituose daliniuose |
1492
|
II sužalotų (susirgusių) |
2431
|
  iš jų Afganistane |
123
|
  Černobilyje |
626
|
  kituose daliniuose |
1590
|
  Iš jų: |
|
I grupės invalidų |
91
|
|
  iš jų Afganistane |
4
|
|
  Černobilyje |
8
|
|
  kituose daliniuose |
79
|
|
II grupės invalidų |
741
|
|
  iš jų Afganistane |
33
|
|
  Černobilyje |
78
|
|
  kituose daliniuose |
630
|
|
III grupės invalidų |
689
|
|
  iš jų Afganistane |
51
|
|
  Černobilyje |
100
|
|
  kituose daliniuose |
538
|
|
Sužalotų |
818
|
|
  iš jų Afganistane |
35
|
|
  Černobilyje |
440
|
|
  kituose daliniuose |
343
|
© 2002 "XXI amžius"