Geradariai

Nepraeina dienos, kad valdantieji vadinamieji socialdemokratai nenustebintų jau prie visko įpratusių piliečių. Šiomis dienomis net keli šimtai Vilniaus skyriaus neokomunistų kreipėsi į partijos vadus ne prašydami, o reikalaudami aukštų ir gerai mokamų valstybinių postų. Kaip žinoma, kad neokomunistų Vilniaus skyrius vienija apie tris tūkstančius ištikimiausių partiečių, buvusių kagėbistų ir šiaip visą sovietmečio "partinį-ūkinį aktyvą". Partijos ideologas ir Informacijos centro vadovas G.Kirkilas prisipažino, jog yra toks reikalaujančių "šiltų kėdžių" sąrašėlis. (Nieko sau "sąrašėlis", kuriame šimtai parašų!) Ideologas teigė, jog postų reikalaujantys partiečiai yra labai išsilavinę, todėl jų noras užimti atsakingas pareigas suprantamas. Sostinės partiečiai nepagailėjo ir partijos vicepirmininko V.Andriukaičio, kuris esą prieš Seimo rinkimus žadėjo nepamiršti partijos eilinių, suteikti jiems aukštus viceministrų, departamentų vadovų ir panašius postus. Kaip aiškino V.Andriukaitis, jis pritaria tokiems partiečių siekiams, nes visada kartojęs, kad reikia "formuoti stiprų kadrų rezervą". Viskas tarsi vykdoma pagal garsiąją Stalino formulę: kadrai lemia viską.
Ir dar vieną įdomų pastebėjimą pateikė V.Andriukaitis. Jis apgailestavo, kad vadinamieji socialdemokratai praktiškai nekontroliuoja Socialinės apsaugos ir Teisingumo ministerijų, neturi savų viceministrų Ūkio ministerijoje. Išvertus į žmonių kalbą tai reiškia, jog minėtų ministerijų ministrai gali ruoštis padėti portfelius. Beje, negavę postų, sostinės neokomunistai gąsdina savo vadovus, jog nerems jų per prezidento ir savivaldybių rinkimus. Įdomu būtų išgirsti, ką gi jie tada ketina remti?

Toks sotaus valdiško lovio trokštančiųjų pareiškimas gali būti labai užkrečiantis. Kas atsitiks, jeigu ir A.Paulausko ambicijų pertekę "komjaunuoliai" pareikalaus to paties? Užvirs košė, tad tikriausiai ir V.Landsbergio apkaltos procesas ar "Williams" išvarymas nueis į antrą planą. O dėl V.Lansdbergio apkaltos, tai neokomunistai gali apsvilti nagus. Iš tos pačios skrynelės ištraukti ir pasipylę kaltinimai kariuomenės vadui generolui J.Kronkaičiui. Neokomunistai jau seniai griežia dantį ant kariuomenės vado, ypač daug nuveikusio pertvarkant Lietuvos kariuomenę. Savaime suprantama, kad jų svajonė - pakeisti J.Kronkaitį kokiu nors Rusijoje baigusiu mokslus ar "kovinę patirtį" Afganistane įgijusiu generolu. Neokomunistams labai nepatiko kariuomenės vado pasisakymas jam lankantis Čikagoje, nes esą generolas "politikavęs" ir tuo grubiai pažeidęs Konstituciją. Tačiau Konstitucijoje yra aiškiai nurodyta, jog kariškiai gali dalyvauti visuomeninių organizacijų, ugdančių patriotizmą ir pilietiškumą, darbe. Kita vertus, norint mušti, lazda visada atsiras. Pasirodo, neokomunistų ir socialliberalų ideologai ir yra didžiausi Konstitucijos, o ypač visuo-menės nuo įvairiausių demokratijos "pažeidimų" gynėjai.
Gali atsitikti, kad piliečiai vieną kartą atsibus iš letargo miego ir pareikalaus apkaltos už bankų sužlugdymą, "prichvatizaciją" ir dar daug už ką. Matyt, nereikia aiškinti, kas darė tuos "gerus darbus". Žinoma, tokia prielaida tik iš fantastikos srities. Juk tuomet reikėtų paskelbti apkaltą ir buvusiam generaliniam prokurorui, dabar Seimo Pirmininkui, numarinusiam daugybę bylų, dažniausiai net nepradėtų nagrinėti. Kam kalbėti apie apkaltą, o kam geriausiai būtų patylėti! Galėtų patylėti ir centristų profesorius K.Glaveckas, aktyviai pradėjęs kovą prieš "Williams". Centristų vadas, reikalaudamas paskelbti "Mažeikių naftos" bankrotą, atvirai stojo Rusijos "Lukoil" pusėn. Nuolat primenant, kad "Williams" valdoma "Mažeikių nafta" patiria nuostolių, nė žodeliu neužsimenama, kad "Mažeikių nafta" yra pagrindinė Lietuvos biudžeto maitintoja, įnešanti kasmet į biudžetą po du milijardus litų. Negi to nežino K.Glaveckas? Puikiai žino, kaip žino ir Premjeras, irgi nuolat verkšlenantis dėl Lietuvos patiriamų milžiniškų nuostolių, esą susijusių su prastu "Mažeikių naftos" valdymu. Ką daro Premjeras, kad tų nuostolių nebūtų? Ogi nieko! Neatsitiktinai neseniai "Laisvosios Europos" radijo ekonomikos apžvalgininkas pažymėjo, kad dėl "Mažeikų naftos" padėties labiausiai kalta Lietuvos Vyriausybė. Aišku, Premjeras ne tik dėl "Mažeikių naftos" nuolat kaltina konservatorius, bet ir dėl to, jog kai kurių rajonų neokomunistų valdomos savivaldybės nemoka atlyginimų mokytojams...

Premjero požiūris į dešiniuosius, o ypač konservatorius, nesikeičia per visus dvylika nepriklausomybės metų. Pakanka prisiminti prezidento A.Brazausko atsisveikinimo kalbą, kai jis, paskelbęs A.Paulauską savo įpėdiniu, vanojo konservatorių Vyriausybės nedorybes ir net pareiškė, kad daugybę jo šalininkų apėmė klaiki baimė: esą jo gerbėjai bijo parodyti savo simpatijas mylimam vadui ir gelbėtojui. Vargu ar kas patikėjo tokiomis pasakėlėmis. Užtat žmonės neturėjo pamiršti to siaubo, kurį sėjo dabartinio Premjero partija, nešusi mūsų tautai dvasinius ir fizinius trėmimus, kančias ir mirtį.
Ir, nepaisant įvairių persivadinimų, persitvarkymų, partija tęsia savo pirmtakų darbus. Aišku, ne taip grubiai, bet ne mažiau ciniškai. Pirmiausia tai susiję su teisėto turto nauju nusavinimu. Teko girdėti iš vieno Premjero gerbėjo ir nusipelniusio partiečio, jog ne bolševikai sugalvojo nacionalizaciją. Esą jau biblinio Kaino širdyje atsirado pavydas ir noras savintis kito sukauptas vertybes. Nieko sau palyginimas! O dėl Kaino, tai minėtas partietis visiškai teisus. Kaino sindromas - viso pasaulio komunistams būdingas reiškinys. Yra tokia pamokanti pasakaitė, kaip ežys įsiprašė į kiškio trobelę. Kai maži kiškučiai pradėjo dejuoti iš skausmo, badomi ežio ir ežienės spyglių, kiškis paprašė ežio išsikraustyti iš jo trobelės. Deja, ežys abejingai atsakė: "Man ir čia gerai. O jei tau čia nepatinka, kraustykis kitur..." Ir kiškelis su šeimyna buvo išvarytas iš savo namų. Jis tapo benamis. Taip atsirado savininkai, paskui grobikai, kurie savininkus pavertė benamiais. Jų dalia buvo pati sunkiausia: jie ne tik neteko pastogės, bet ir jų darbštumui buvo suduotas skaudus smūgis.
Apie neokomunistų sugalvotą naują savininkų apiplėšimą reikia kalbėti ir kalbėti. Juk viskas prasidėjo dar 1940-ųjų birželį, kai Lietuvos miestus, miestelius, marguojančias sodybas užplūdo okupantai. Jų dulkėti veidai ir įžūlios akys kalbėte kalbėjo: "Kas jūsų, tas ir mūsų". Okupantai bemat apsigyveno geriausiuose savininkų namuose. Taip iš savo namų buvo išvaryti ne šimtai, o šimtai tūkstančių namų savininkų. Jų namus užėmė okupacinės armijos karininkai, čekistai, kas liko, atidavė vietiniams kolaborantams. Pravartu prisiminti ir vadinamąjį LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1940 m. spalio 31 d. įsaką, kuriuose remiantis buvo nacionalizuoti tie namai, kurių gyvenamasis plotas Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje buvo didesnis negu 220 kv. metrų, o kituose miestuose - 170 kv. m. Deja, ir to pasirodė per maža. Nepaisant ploto, buvo nacionalizuoti visų visuomeninių ir politinių organizacijų bei pasitraukusių į užsienį asmenų namai. Įdomus to įsako straipsnis, kuriame sakoma, jog nacionalizuojami "turintys istorinę meninę vertę namai". O tokią vertę dažniausiai nustatydavo beraščiai partijos aktyvistai. Jau nekalbant apie trėmimus, kai ištremtųjų ar į kalėjimus išsiųstųjų namai su visais baldais, padargais, gyvuliais patekdavo enkavėdistų ir stribų globon.

Reikia paminėti ir nenuilstamo ekspremjero R.Pakso vizijas. Jis pareiškė, kad į jo kuriamą Liberalų - demokratų partiją jau įsiliejo daugelis Kauno, Raseinių, Šiaulių, Klaipėdos liberalų. Atėjo ir nepartinių. Tiesa, ekspremjerui akiplėšiškai pakišo koją du, atrodė, ištikimiausi bendražygiai, buvę finansų ir ūkio ministrai - J.Lionginas ir E.Maldeikis, kurie, R.Paksui padedant, nors trumpai, nešiojo ministrų portfelius. Dabar eksministrai pareiškė nebūsią nei liberalų demokratų, nei kitos kurios nors partijos nariai. Vadinasi, netekus portfelių, nereikia ir partijos bei jos vado. O gal ir atsikando ne visada saldžios valdiškos duonelės.
Kol vieni reikalauja aukštų postų, kiti kurpia partijas, niekam nė motais, jog turintiems sveikatos problemų žmonėms, pirmiausia pensininkams, ateina juodos dienos. Premjeras po susitikimo su Sveikatos apsaugos ministerijos ir Gydytojų sąjungos vadovais pareiškė, jog šiais metais įsigaliojo nauja stacionarių gydymo įstaigų finansavimo tvarka. Visose ligoninėse gydomos ligos bus suskirstytos į keturias grupes pagal ligų sunkumą. Už sunkiausių ligų gydymą žada šimtu procentų sumokėti valstybė, o kitų ligų gydymas bus pacientų mokamas 50 ar 15-17 proc. Nėra abejonės, apsukriems medikams, nustatinėjant ligų sunkumą, atsivers didžiulės galimybės pasipelnyti. Vargu ar pats sveikatos apsaugos ministras gali tą paneigti. Ministras tiesiog pribloškė labiausiai socialiai pažeidžiamus žmones, pareikšdamas, jog nauja gydymo tvarka išgelbės ligonines nuo simuliantų. Esą visokie pensininkai taip ir stengiasi pakliūti į ligonines, norėdami šiltai pabūti, pasitaupyti pensiją, pavalgyti ir t.t. Vargu ar dar galima ką nors ciniškesnio sugalvoti! Juk tų skurdžių, "besi-braunančių" į ligonines nors šiek tiek pavalgyti, padėtis, matyt, tikrai bloga, ir jos nė kiek nepagerino tą daryti "energingai" žadėjęs visų aukštinamas A.Brazauskas. Tiesa, ministras, kaip ir kiti, vadovaujantys gydytojų klanui, yra davę ne Hipokrato, o tarybinio gydytojo priesaiką. Kitas dalykas, rajonų ligoninėse bus teikiama tik būtiniausia pagalba, o sudėtingesnis gydymas bus skiriamas didžiųjų miestų centrinėse ligoninėse. Tad kaimų ir miestelių gyventojams teks ne tik mokėti už gydymą, bet ir vykti dešimtį ar šimtą kilometrų į centrines ligonines. Taigi "gelbėtojų" valdžia darbuojasi išsijuosusi paprastų žmonių gerovei ir klestėjimui tik žodžiais, ir tai - prieš rinkimus. Žinovai tvirtina, kad čia dar tik žiedeliai, tokios geradarystės uogelės prisirps vėliau.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2002 "XXI amžius"