Pakylėtas Loretos atminimas
Perskaičius Inos Dagytės knygą "Loreta
Asanavičiūtė: veiksmas ir atmintis"
Po dešimt nepriklausomos Lietuvos
metų, 2000-aisiais sulaukėm ilgai statyto paminklėlio žodžiu -
knygos apie Loretą. Kur kas greičiau išaugo didingas Antakalnio
panteonas mūsų tautos didvyriams, kurių gretose ilsisi ir pernelyg
anksti nulaužtas rožės žiedas - Loretos žemiškasis rūbas; išaugo
greičiau negu sukurta ši pusantro šimto puslapių knygelė. Gal
ir negalima tokio reiškinio pavadinti rašto žmonių abejingumu:
sunku rašyti apie įvykius karštomis pėdomis, kol dėl įvykusios
tragedijos ne tik artimiesiems skausmas gniaužia kvapą, tada galima
kurti tik eilėraščius. O rašyti apie tokio svarbaus lūžio dalyvius,
nespėjusius sukurti biografijų, pasikliaujant vien emocijomis,
autentiškais išgyvenimais, būtų neatsakinga, ir rašinys taptų
vienadieniu reiškiniu. Iš laiko nuotolio įvykių kontūrai, jų svarba
apsivalo nuo neesminių smulkmenų apnašų, galima juos apmąstyti
blaivia galva, be didelių emocijų antplūdžio ir iš tolo geriau
įžvelgti jų istorinę reikšmę kovų už laisvę byloje.
Autorė, prieš septynerius metus paėmusi plunksną į rankas ir pamėginusi
atsigręžti į anų dienų įvykius, nekėlė sau ypatingo uždavinio
sukurti sovietmečio jaunimui peršamų išgalvotų didvyrių paveikslų.
Ji teigia: "Dirbtini didvyriai blogiau nei jokie. Štai tokia
pozityvi išvada. Be didaktinės potekstės, bet su tikru didvyrių
ilgesiu".
I.Dagytė su apgailestavimu prisipažįsta, jog lemtingomis valandomis
tą naktį prie televizijos bokšto nebuvusi ir jaučianti norą tragedijos
dalyviams kuo nors atsilyginti. ("Ko ieškojau? Tiesos apie
veiksmą ir jos pasekmes, atmintį".) Beieškodama pervertusi
šūsnis spaudos, pasikalbėjusi su įvykių liudytojais ir prisipažįsta
ne kažin ką radusi. Ji svarsto:"Ar galima sugrįžti ten, kur
nebuvai? Manau, kad į įvykio veiksmą - ne. Tačiau prisiliesti
prie jo auros - taip". Apmąsčiusi jos nemėgstamo žodžio "auka"
prasmę ir tikslą, ji prieina išvadą, kad "tą auką - teatleidžia
man egzaltuoto jausmo žmonių dalis - laikau atsitiktine",
nes Loreta dar ligoninėje klausė: "Daktare, ar gyvensiu?"
Ties šia mintimi gal reikėtų stabtelti, drauge su skaitytoju pasiaiškinti
ir pasamprotauti išsamiau. Juk kiekviename atsitiktinume slypi
būtinybės momentas, kaip ir neišvengiamai užkluptoje nelaimėje
ar veiksme - atsitiktinumas. Tai gyvenimo paradoksai. Jeigu mes
drauge su autore paseksime tais pačiais takais, kuriuose ji kaip
atidus seklys ieško nuo pirmųjų žingsnių įmintų herojės kūdikiškų
pėdelių, susipažinsime su jos mama Stase Asanavičiene, tolimesne
gimine ir ankstyvomis ištakomis, jos eilinių vaikystės ir paauglystės
nežymių ir negausių mokyklinių įvykių grandine, prieš mūsų akis
atsivers paveikslas pamažu besiformuojančio sąžiningo, darbštaus
ir doro vaiko, lyg ir niekuo neišsiskiriančio iš savo amžininkų.
Tačiau tuo pačiu ji ir neprarandanti savitumo, individualių išskirtinumo
bruožų, subtilių ir itin stiprių, brangintinų savybių: nuostatų
tvirtumo, pilietiškumo savivokos, tautinės tapatybės pradmenų,
tiesos jausmo, pasaulėjautos brandos, o tokius dalykus, toli gražu
ne kiekvienas jo amžininkas savyje subrandina ir išpuoselėja.
Ne kiekviena mama su tokiu atsidavimu sugeba susilieti, perteikti
savo siekimus, įaugti šaknimis į dukrą, užprogramuoti ateičiai,
pratęsiant save ir gentį, įskiepyti jos istoriją, kaip sugebėjo
šitai padaryti ar savaime įvykdė S.Asanavičienė.
Taip, kiekviena epocha turi savo vyraujančią etiką ir herojus.
Autorė nenori brėžti paralelių tarp Žanos d'Ark ir Loretos. Gal
ir nebūtina. Tačiau Sausio 13-osios ir kitos aukos, atgulusios
Antakalnio panteone, juk perpildė Tėvynės vaikų kraujo pripiltą
taurę kovose už laisvę, pradėtą nuo pirmų raudonosios okupacijos
dienų. Ar jie ne tos pačios motinos vaikai, ar jų vaikystė kuo
nors skyrėsi nuo amžininkų? Jie tokie patys kaip ir Loreta. Ar
jie ne taip pat svajojo apie ateitį, turėjo drauges, sužadėtines,
skleidė pirmuosius jaunystės žiedus? Tačiau, pajutę būtinybę ginti
laisvę, per daug nesvyravę, su ginklu išėjo į mišką, nė kiek nemanydami
žūti ar negrįžti namo ir pasitikti mirtį. Išėjo užstoti tiesą,
namus, žmogaus garbę ir orumą, Dievo skirtą žemės lopinėlį nuo
pasikėsinusių į jų laisvę, gyventi laisviems - išėjo grįžti nešini
pergale.
Lygiai taip ir Loreta, jos vienmečiai bičiuliai ir vyresnieji
tą drėgną ir grėsmingą žiemos vakarą išėjo iš namų į akistatos
aikštę susitikti akis į akį su tuo pačiu nuožmiu Tėvynės laisvės
priešu ir pasakyti jam, sėdinčiam šarvuotyje: ne, nesutinku atsisakyti
savo žemės, namų, kalbos, istorijos ir ateities, aš noriu gyventi
ir kurti ją čia, dabar ir visada. Pasakyti ne šautuvu, granatomis,
kulkosvaidžio ugnimi, kaip darė mūsų broliai partizanai, o paprasta
daina, žodžiu, apnuoginta širdies tiesa. Lūpose skambančia daina
ištarti tą pačią tiesą, kurią skelbė miško broliai - tie dešimtys
tūkstančių neišsiskleidusių, čekistų kulkomis pervertų gyvenimų.
Žinoma, susieti tiesiogines paraleles tarp jų ir Sausio 13-osios
aukų labai sunku. Bet nėra neįmanoma. Visų pirma jų veiksmas kitos
formos, antra, kur kas labiau išsitęsęs buvo kitoks laikas. Išeiti
prie parlamento ar televizijos bokšto ir budėti laisvės sargyboje
dvi tris naktis ar dienas - ne tas pat, kaip dvejus, trejus ar
net penkerius metus jausti nuolatinę įtampą, apsuptiems mūšių
ugnies, ar tykant tavo gyvybės kiekvienoje pakrūmėje priešo pasalai,
kęsti bunkerių drėgmę, žaizdas, laidoti akyse žuvusius brolius.
Bet tai tik laiko tąsos ir pasipriešinimo formos klausimas. Atsistoti
priešo ugnyje su ginklu prieš ginklą ir su daina prieš tanką -
irgi ne tas pat. Bet galiausiai ir vieni, ir kiti už išėjimą,
tuo pačiu apsisprendimą sumokėjo vienodą, pačią didžiausią kainą
- nekaltai pralietą jaunystės kraują, gyvenimą už amžiną atminimą.
Anos aukos iškėlė tautos pasipriešinimą neregėta dvasios ir ginklo
jėga, sukurdamos legendų tautos aureolę, o Sausio aukos pratęsė
ir užbaigė jų žingsnius į Laimės žiburio kalną ginkluotos tik
dvasios tvirtybe ir tikėjimu tiesa, savo ir Lietuvos ateitimi.
Tai, kad tarp Sausio 13-osios aukų daugiausia buvo jauni, Loretos
amžininkai, - jie yra vaikai, tapę sakralia Avinėlio auka, viso
pasaulio akivaizdoje padėta ir sudeginta ant laisvės aukuro, -
dešimteriopai stipriau sukrėtė žmoniją ir įtikino ją penkis dešimtmečius
trukusios kovos už laisvę ir tautos, 50 vergijos metų gyvenusios
šia idėja, siekių tikrumu. Tuo pačiu visus kitus tūkstančius žmonių,
tą naktį išėjusių į rūsčią akistatą su ketaus šarvais apsidengusia
puolančia okupantų kariauna, aukos avinėliai savo mirtimi ir pralietu
krauju su savimi kaip bendražygius pakėlė ant pjedestalo, pakėlė
kaip svarbius ir sau lygius. Trapi ir neužgrūdinta panašių susirėmimų
Loreta bei kiti vaikinai vienu akimirksniu pranoko save - tapo
svarbūs ne tik Lietuvai, bet ir visiems žmonėms, gyvenantiems
ta pačia idėja - paties Dievo suteiktu gyvenimu laisvėje. Jeigu
jie nebūtų buvę tą naktį svarbūs ir reikšmingi mūsų laisvės priešui,
argi būtų kėsintasi į jų budėjimą prie bokšto ir į darbą paleista
šitokia nuožmi karo mašina!
Be abejonės, būta ir atsitiktinumo, kad tankas pasiglemžė Loretą,
o ne kurį kitą, stovėjusį greta jos. Tačiau, kad ką nors pasiglemš,
buvo nulemta iš anksto. Mirtis pasirinko ją, skaisčią ir nekaltą,
dorą ir teisingą, žavią ir tik į ją, apnuogintą Venerą, sviedė
mirtimi užnuodytas strėles. Jos, pervertos mirties ietimis, gyvenančios
paskutines valandas gimtajame mieste, pateikia nesvarstytiną lemties
klausimą gydytojui, vilkinčiam krauju apšlakstytą chalatą: "Ar
aš gyvensiu?" Šiais trimis žodžiais, akimis, apnuoginto kūno
esybe buvo pasakyta viskas, kuo gyveno, ko siekė eidama į nelygią
dvikovą tą lemtingąją naktį. Šie žodžiai kiekvienam, mačiusiam
juos ištariant iš arti ar televizijos ekrane, tapo giliausiai
įsmigusiu ženklu širdyje, paskutiniu Loretos prašymu, įteiktu
mums, kad amžinai atmintume. Taip, gyvensi, Loreta, tiktai ne
tuo pačiu mamos ir tavo namų adresu, telefono numeriu - gyvensi
čia, tėvų žemėje, ir ten, dvasių pasaulyje, anapus mūsų atminties
ir galimybių ribos. Galima būtų atsakyti - šiandien ir rytoj,
kartojant tai kiekvieną dieną.
Esama nuomonės: jei žmogus žinotų, kas jo laukia, daug ko šitaip
nedarytų, kitaip pasielgtų. Tai tik tiesos dalis. Aišku, kad daug
kas iš tūkstančių, tą naktį budėjusių prie televizijos pastato
ar jos bokšto, tikriausiai nebūtų atėję, jei būtų žinoję, kad
prieš juos bus pasiųsta šarvuočių divizija su išmuštruotais čekistų
galvažudžių mokyklose, narkotikų prifarširuotais, iki dantų ginkluotais
omonininkais. Tačiau ar nebūtų ten atėjusi Loreta ir kiti, žuvę
tą naktį ir kitu laiku muitinėje, jei būtų žinoję?..
Įrodymų neturime. Pagal I.Dagytės aptiktą ir atidžiai atkapstytą
Loretos augimo, įtakų, ištakų, savimonės ir vystymosi kreivę galima
numanyti, kad visi takai takeliai nuo Antakalnio kalvų, žaidimų
lėlėmis, pasidainavimų folkloro būrelyje, jos rimties, jausmų
ir nuostatų tikruma veda būtent į šį neturintį alternatyvos išeities
tašką. Jos nuostata įtikinamai ryški, nekompromisinė: kas kitas,
jeigu ne aš, čia ir dabar užstos skriaudžiamąjį, pakels ranką
balsuodamas prieš neteisybę. Tai prielaida, jog atėjimo į grėsmingas
budynes nebūta atsitiktinio.
Atminimas - viena iš pagrindinių temų, analizuojama ir aptariama
įvairiais aspektais. Autorė plačiai zonduoja ieškodama "atminimo
ženklų: nuo didingo S.Kuzmos sukurto "Pietos" paminklo,
L.Gutausko "Angelo", kabančio ant Loretos kambarėlio
sienos, Vyčio kryžiaus I laipsnio ordino, įteikto po žūties, iki
vaikų rašinėlių, atvirukų, motiną guodžiančių užuojautos ženklų
ir žodžių. Ar akmenėlis, kaip teigiama paminėtame knygoje Tarkovskio
filme, įmestas į nepasotinamą aukų ežerą, sukėlė ribuliavimą,
išaugusį į krantų ramybę ardančią bangą, ar toji banga, nepasiekusi
tikslo, nepažadinusi abejingų miegančių sielų, nuščiuvo vietoje?
Jei akmenėlis įkrito ir nutilo be pėdsakų - auka ir veiksmas neteko
prasmės.
Ar rūpestingai knygoje nudaigstyti Loretos paveikslo kontūrai
budės tik autorės gražiai aprašytos jos motinos S.Asanavičienės,
brolio, sesutės širdies atmintyje, ar visgi Antakalnio smėliu
užbertas brangakmenis, perskrodęs žemės tamsą, išspinduliuos nusineštą
tiesą iki tolimiausio sodžiaus mažametės pirmokės elementoriaus?
Tai jau ne vien Loretos atminimo klausimas. Jeigu jis iškyla dėl
šitokių vardų, vadinasi, pakimba ore ir Lietuvos lemtis. O gal
jau vėl grėsmės debesys kyla virš jų abiejų - labai sparčiai,
iš gilumos ir iš labai toli. Gal todėl daugelis, plaukdami per
laiko jūrą pačiu paviršiumi, nesidairydami į šalis, užimti tik
savo mielu buvimu, - jų nė nepastebi. Tai jau kita kalba ir apie
kitokią knygą.
Eugenijus IGNATAVIČIUS
© 2002 "XXI amžius"