Visas jo turtas - Lietuva
Lietuvoje įvyko keletas advokatui,
visuomenės veikėjui, Vasario 16-osios Akto teksto rengėjui ir
signatarui, Lietuvos vidaus reikalų ir finansų ministrui, Kauno
miesto burmistrui, daugelio draugijų steigėjui ir pirmininkui
Jonui Vileišiui (1872-1942) skirtų jubiliejinių renginių Vilniuje
(Lietuvos mokslų akademijos Didžioji salė, Signatarų namai, Šv.
Mikalojaus bažnyčia), Pasvalyje, Kaune... Visuose renginiuose
dalyvavo ir prisiminimais dalijosi iš Amerikos atvykusi J.Vileišio
jauniausioji duktė Rita Vileišytė-BAGDONIENĖ. Ji mielai sutiko
duoti interviu "XXI amžiaus" korespondentams.
Kaip jūs vertinate savo tėvo Jono Vileišio 130-ųjų gimimo metinių
jubiliejinius renginius?
Vertinu neapsakomai gerai, stebiuosi
renginių gausa. Gal Lietuvos žmonės ilgisi savo didvyrių? Gal
panoro gyventi remdamiesi aukščiausiais moralės principais, kuriais
gyveno mano tėvas? Šv. Mikalojaus bažnyčioje sekmadienį, sausio
20-ąją, buvo atidengta atminimo lenta trims Vileišiams: mano dėdėms
Petrui, Antanui ir mano tėvui Jonui. Joje - įrašas: "Didiesiems
lietuviškos dvasios ir tautinės kultūros kėlėjams dėkinga Lietuva".
Vienas kalbėtojų Vilniuje J.Vileišį
pavadino indiferentu. Prašytume tai pakomentuoti plačiau.
Nežinau, ką jis turėjo omenyje taip
sakydamas. Tėvas buvo tolerantiškas visų religijų atžvilgiu. Jam
dešimt metų dirbant Kauno miesto burmistru (1921-1931 metais)
veikė daug šventovių, kuriose įvairių tikėjimų žmonės, niekieno
netrukdomi, galėjo melstis savo gimtąja kalba, išpažinti norimą
tikėjimą. 1933 metais tėvas per didelį vargą gavo leidimą atvažiuoti
į Vilnių švęsti Velykų. Prisikėlimo pamaldų klausytis ėjome į
Šv. Mikalojaus bažnyčią. Žinoma, neatsitiktinai. Jo paties, dėdžių
Petro, Antano ir kitų Vilniaus inteligentų, susibūrusių į vadinamąją
Dvylikos apaštalų draugiją, pastangomis 1901 metais šioje šventovėje
buvo iškovotos lietuviškos pamaldos. 1933 metų Prisikėlimo pamaldos
mano atmintyje liko visam gyvenimui. Jose dalyvavo tėvas, mama
ir aš. Kartu su visais meldėmės ir giedojome "Linksma diena".
Beje, tėvas labai mėgo senovines giesmes, kurių Vileišių vaikus
gimtojoje sodyboje Medinių kaime (Pasvalio r.) išmokė motinos
Agotos Vileišienės svarbiausioji padėjėja, auginant gausią šeimą,
tarnaitė Darata. Velykų giesmė "Linksma diena", Kalėdų
giesmė "Bėkit, bėkit, piemenėliai" jam, be abejo, primindavo
tėviškę. Man, gyvenančiai Amerikoje, jos primena Lietuvą. Bet
grįžkime į 1933 metų Velykas. Po pamaldų šventoriuje žmonės glėbesčiavo
tėvą, ilgai negalėjo nuo jo atsiskirti, vis pasakojo, kaip lenkai
skriaudžia lietuvius, kurie okupuotame Vilniuje ir Vilniaus krašte
neturėjo lygių teisių.
Tėvas ir Kaune eidavo į bažnyčią. Užsukdavo ten ne tik per pamaldas.
Jam patikdavo bažnyčioje susikaupti. Aš lankiau "Aušros"
mergaičių gimnaziją, dalyvaudavau rekolekcijose. Noriu priminti,
kad netikinčių tėvų vaikai rekolekcijose nedalyvaudavo. Kai retkarčiais
sekmadieniais nenueidavau į mokinių Mišias, kurios vykdavo 9 val.
ryto, tėvas susirūpinęs klausdavo: "Kodėl tu neini į bažnyčią?"
Jis buvo įsitikinęs, jog religija žmogui duoda moralinius pagrindus,
todėl mes, visi penki vaikai, buvome pakrikštyti ir auklėjami
krikščioniškai. "Kai užaugs, tegul patys apsispręs",
- sakydavo. Jis buvo už laisvą suaugusio žmogaus apsisprendimą,
už tikėjimo laisvę. Dieve gink, nekovojo prieš jokią religiją.
Per šventes kartais važiuodavome į Gristaitiškio dvarą. Vyresnieji
šeimos vaikai - Birutė, Alena, Petras - jau buvo suaugę, gyveno
savarankiškai, turėjo savo šeimas. Tarp manęs, jauniausiosios,
ir vyriausiosios Birutės - šešiolikos metų skirtumas. Su tėvais
būdavau aš ir penkeriais metais už mane vyresnis brolis Kazys.
Iš dvaro visada važiuodavome į bažnyčią, dažniausiai Aluntos,
nes dvaras buvo Aluntos parapijoje. Mama kartais priekaištaudavo:
"Kam taip dažnai varinėti lauko darbuose pavargusius arklius?"
Presbiterijoje buvo mūsų šeimos suolas. Po pamaldų užeidavome
į kleboniją, tėvas pasveikindavo kleboną, pasišnekučiuodavo. Dvare
dažnai lankydavosi Molėtų klebonas kun. Majauskas.
Mūsų šeimoje penktadieniais niekas nevalgydavo mėsos.
Tėvai tuokėsi Ukmergės senojoje bažnyčioje.
Vos atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę,
pusantrų metų J.Vileišis praleido Amerikoje: įkūrė Lietuvos atstovybę,
vienijo Amerikos lietuvius, rinko paskolą Lietuvai. Ką jis sau
parsivežė iš Amerikos?
Sau - visiškai nieko. Man parvežė
kokoso riešutą, kuris vaizdavo išsprogusiomis akimis velniūkštį.
Jį pakabinome ant sienos. Brolis Kazys mėgdavo tuo žaislu mane
pagąsdinti.
Dažnokai minite Gristaitiškio
dvarą. Ką jis reiškė J.Vileišio šeimai?
Tą dvarą tėvas pirko 1914 metais,
žinoma, skolon, nes pinigų jis niekada neturėjo. Mama, dvarininkaitė
ir bajoraitė, mylėjo žemę, augalus, jai patiko tvarkyti dvaro
reikalus, padedant geram žmogui, ūkvedžiui, nors ir neturėjusiam
agronomo išsilavinimo. Mama ten praleisdavo daug laiko. Ji mokėjo
vadelioti arklį, apvažiuodavo plačius dvaro laukus. Kai tėvui,
Kauno miesto burmistrui, reikėdavo eiti į iškilmingus priėmimus,
jis telefonu pranešdavo motinai. Telefonas dvare veikė tik keletą
valandų. Mama į Kauną atvažiuodavo autobusu kartu su varguomene.
Dvaras maitino mūsų gausią šeimą. Tėvas iš pradžių atlyginimo
už darbą neėmė, nes valstybės iždas buvo tuštokas. Jis Kaune gyveno
siaurame, pailgame kambarėlyje, kurį per pusę dalijo skersai pastatyta
lova. Ant stalo stovėjo primusas, man gana įdomus daiktas, nes
dvare primuso nebuvo. Vėliau, valstybei tapus turtingesnei, šeima
apsigyveno padoresniame bute, tėvas gaudavo atlyginimą, bet jį
išdalydavo įvairioms draugijoms, redakcijoms, neturtingiems žmonėms.
Prisimenu, kartą pietaujant tėvas buvo lyg nesavas. Mama paklausė,
kas atsitiko. Jis papasakojo, kad atėjo daugiavaikės šeimos tėvas
ir paprašė surasti darbą. Darbai tuomet Kaune nesimėtė, tėvas
negalėjo pasiūlyti jokio darbo. Jis tam žmogui atidavė visus savo
pinigus. Taigi be dvaro pajamų mūsų šeimai būtų buvę visai striuka.
Per atostogas į dvarą atvažiuodavo tėvas, bet jis į ūkio tvarkymo
reikalus visai nesikišo - tai nebuvo jo veiklos sfera. Kiekvieną
rytą priiminėjo žmones, kurie turėjo kokių nors teisinių problemų.
Juos konsultuodavo, rašydavo prašymus, paaiškindavo, kam ir kur
juos nunešti ir įteikti. Tarnams buvo griežtai prisakyta jokių
dovanų iš nieko už šias paslaugas neimti.
Dvare tėvo rūpesčiu buvo įsteigta mokykla. Vėliau, padaugėjus
mokinių, tėvas pastatė keturklasę mokyklą, kurioje mokėsi aplinkinių
kaimų vaikai. Dar vėliau ši mokykla buvo perstatyta į erdvesnę,
nes vaikų dar pagausėjo.
1938 metais dvaras buvo parduotas. Tai daryti privertė aplinkybės:
mamai pasilpo širdis, Kaune statėmės namą, reikėjo pinigų skoloms
išmokėti, tėvo sveikata taip pat pasilpo, buvo sunku ir nepatogu
įveikti didelius atstumus nuo Kauno iki Gristaitiškio. Tėvai planavo
pirkti mažesnį dvarą ar ūkį arčiau Kauno, bet sutrukdė prasidėję
neramumai: bolševikų okupacija, karas.
Ar tėvas mėgo lankytis savo tėviškėje
Medinių kaime?
Taip, mėgo. Ten važiuodavo su visa
šeima. Mediniuose gyveno geri, garbingi, nuoširdūs žmonės. Kiek
aš prisimenu, dėdė Kazimieras, tėvo brolis, vienintelis iš aštuonių
užaugusių Vileišių vaikų, likęs iš tėvų paveldėtame ūkyje, jau
buvo miręs. Tebegyveno jo žmona, mūsų dėdienė Rozalija. Ūkyje
tuomet šeimininkavo jų sūnus Jonas. Taip pat apsilankydavome Mineikiškių
kaime, kur ištekėjusi su šeima gyveno teta Ona Vileišytė-Klongevičienė.
Nuvažiuodavome ir pas tėvo giminaičius Jaloveckus, kurie gyveno
prie Joniškio.
Kaip į tėvo labdaringą veiklą
žiūrėjo jūsų mama? Ar jam nepriekaištavo už svetimiems išdalytus
pinigus?
Juk reikėjo penkis vaikus ne tik
pavalgydinti, aprengti, bet ir į mokslus išleisti. Apskritai būtų
įdomu daugiau sužinoti apie jūsų motiną.
Mano mama buvo bajoraitė, dvarininkaitė. Jos tėvai vedyboms nepritarė.
Juk tėvas nebuvo kilmingas, tik valstiečių vaikas. Be to, "litvomanas".
Sako, jog senelė į savo dukros vestuves atėjo apsirengusi juodais
drabužiais, tarsi į laidotuves. Mama perėmė tėvo idėjas: kovą
už savarankišką Lietuvą, lietuviškos kultūros kūrimą ir puoselėjimą.
Savo pažiūrų ji nekeitė iki gyvenimo galo.
Ji buvo geros širdies, protinga, gera organizatorė. Kaimynams
padėdavo kuo tik galėdama. Kartą sudegė vienų žmonių sodyba, ugnyje
supleškėjo viskas. Pavasaris - nėra sėklos, nežinia kuo laukus
apsėti. Mama sutrikusiems kaimynams pasakė: "Mano aruodai
- jūsų aruodai. Sėklos imkite tiek, kiek reikia". Ir vėl
dejuoja žmonės: "Kuo apdirbti laukus? Nėra padargų, arklių".
Ir čia mama rado išeitį: "Padės kaimynai, turite brolį. Aš
pasakysiu, kad jie jums padėtų". Kitą kartą žaibas mirtinai
nutrenkė laukuose dirbusį žmogų. Liko trys mažos mergytės. Ateina
verkdama jo žmona. Mama sako: "Nustok verkti. Ašaromis jo
neprikelsi. Geriau blaiviai pagalvokime, ką reikia daryti. Viduriniąją
dukrelę Eugeniją atvesk pas mus, paauginsime. Vyresnioji prižiūrės
mažąją". Taip ir buvo padaryta. O kartą, prisimenu, atėjo
ūkininkė su mirštančiu kūdikiu ant rankų. "Vaikas viduriuoja",
- guodėsi. Mama sako: "Palik vaiką pas mus, paslaugysiu".
Tuomet dvare buvo tėvas, jis pasiūlė vaiką vežti pas gydytoją.
Tačiau mamos nuomonė buvo kitokia: "Vargu ar jie gydytojo
patarimų klausys". Mama virė ryžių klijukus, vaiką girdė
ramunėlių arbata ir po kiek laiko sveikutėlį atidavė motinai.
Greitai apylinkėje pasklido gandas: "Ponia turi gerą ranką,
moka gydyti ligonius". Tuo žmonės naudojosi.
Motinos gyvenimo būdas buvo paprastas. Ji gyveno kukliai, neturėjo
nei brangių papuošalų, nei prabangių drabužių. Žinoma, per priėmimus
burmistro žmona savo apranga privalėjo neišsiskirti iš kitų ponių.
Tačiau tų iškilmingų drabužių buvo tik tiek, kiek būtinai reikėjo.
Mama mirė Amerikoje 1954 metais, sulaukusi 75-erių.
Dar grįžkime prie tėvo asmenybės.
Ar jo gyvenimo būdas turėjo jums įtakos?
Labai mylėjau savo tėvą. Jis mano
gyvenime buvo tarsi švyturys. Jis skatino mūsų, vaikų, dvasinį
tobulėjimą. Sakydavo: "Turi gyventi taip, kad kas dieną darytumeis
geresnė. Padoriai elgtis, tobulėti privalai dėl savęs, savo savigarbos,
visai ne dėl to, kad aš tau taip sakau. Vakare pasižiūrėk į veidrodį
ir pagalvok, ar gražiai elgeisi per dieną, ar ko nors nenuskriaudei?
Kitą dieną turi atitaisyti tai, ką ne taip padarei". Nežinau
nė vieno atvejo, kad jis ką būtų nuskriaudęs, įžeidęs, kam nors
keršijęs už padarytą skriaudą, neteisybę. Jis gyveno, sekdamas
aukštais doros ir tėvynės idealais. Visas jo turtas buvo Lietuva.
Prašom papasakoti, kaip jūsų šeima
nukentėjo nuo pirmosios bolševikų okupacijos.
Kažkas suskaičiavo, kad iš didelės
Vileišių giminės buvo deportuota apie dvidešimt žmonių. Du iš
jų mirė, į Lietuvą nebegrįžo. Iš mūsų pačių artimiausiųjų buvo
suimtas sesers Alenos vyras dr. Devenis. Apie jį nebuvo jokių
žinių. Pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis tėvas pradėjo
domėtis jo likimu. Rado dokumentuose įrašą, kad jis išvežtas į
Vorkutą. Taip pat saugume rado antrojo trėmimo, planuoto birželio
29-ąją, sąrašus. Tuose sąrašuose buvo ir mūsų pavardė. Taigi mūsų
nesuspėjo išvežti į Sibirą, bet išvežė vyriausiosios sesers Birutės
šeimą. Dėl to visi labai išgyvenome. Tėvas bandė vytis tą ešeloną.
Protingam žmogui atrodė logiška: prasidėjo karas su Vokietija,
rusai visas jėgas mes karui, o gyvuliniuose vagonuose uždaryti
beginkliai žmonės jiems neberūpės, juos paliks likimo valiai,
toliau nebeveš, jie išsibėgios, grįš į tėvynę. Tikrovė buvo kitokia.
Ešelonai vis tolo ir tolo nuo Lietuvos. Tėvas jų nepavijo. Grįžo
labai prislėgtas ir kenčiantis. Manoma, kad tai pagreitino jo
ligą ir mirtį.
Ar prisimenate jo mirtį, laidotuves?
Taip, prisimenu labai gerai. 1942
metais gyvenom Vilniuje, universitete studijavau teisę. Gegužės
22-ąją, savo vardinių dieną, gavau gydytojo brolio Kazio telegramą:
"Skubiai atvažiuok. Sunkiai serga tėvas". Pagalvojau:
"Jei gydytojas taip rašo, vadinasi, reikalas rimtas".
Tėvą radau namie paralyžiuotą. Ligai komplikuojantis, buvo išvežtas
į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Prisidėjo plaučių uždegimas. Po
dešimties dienų mirė. Buvo 1942 metų birželio 1-oji. Buvo pašarvotas
Karo muziejuje. Ten vyko viešas kauniečių atsisveikinimas. Birželio
5-ąją tėvo palaikai ąžuoliniame karste buvo parvežti į Vilnių.
Buvo Devintinės - Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė. Tą dieną
mirusieji nelaidojami. Tėvo karstas buvo pastatytas Šv. Kazimiero
bažnyčioje. Kitą dieną įvyko laidotuvės. Iš bažnyčios arkliu karstas
buvo vežamas į Rasų kapines, į dėdės Petro pastatytą Vileišių
panteoną. Mes ėjome pėsti. Laidotuvėse dalyvavo kunigas, jo pavardės
neprisimenu.
Išskyrus sesers Birutės šeimą,
visi patekote į Ameriką. Ar dažnai ten susitikdavote?
Seseriai Alenai, su trimis vaikais
- Algirdu, Kęstučiu ir Dalia, - patekusiai į Vakarus, pasisekė
iš Sibiro lagerių išlaisvinti savo vyrą dr. Devenį. Jis turėjo
Amerikos pilietybę, buvo gimęs Amerikoje. Šeima vėl susijungė.
Brolis Petras kurį laiką dirbo Italijoje, Lietuvos ambasadoje,
turėjo diplomato pasą, todėl 1940 metais netrukdomas galėjo patekti
į Vakarus. Brolis Kazys taip pat pasitraukė į Vakarus. Nuo antrąkart
grįžtančių bolševikų aš traukiausi kartu su motina. Amerika -
didelė šalis. Apsigyvenome ten, kur galėjome gauti darbo. Nepaisant
didelių atstumų, visi vieni su kitais bendravome, susitikdavome.
Dabar likau viena. Broliai ir seserys mirę.
Kaip jums sekėsi Amerikoje? Ar
ten pritaikėte teisininkės žinias?
Amerikoje radome prieglobstį, bet
išskėstomis rankomis niekas ten mūsų nelaukė. Tik Lietuvoje mes
buvome Vileišiai, apie mus visi žinojo. Amerikoje ta pavardė niekam
nieko nereiškė. Dirbau tokius darbus, kokius gavau. Rinktis nebuvo
iš ko. Gerinti teisės žinių Amerikoje nebuvo sąlygų: trūko pinigų,
reikėjo į mokslus leisti vaikus - dukrą Silviją ir sūnų Audrių
Joną. Tik vėliau iš Europos atsivežtas mano diplomas šiek tiek
pravertė, įsidarbinant Jeilio universiteto bibliotekoje. Ten pravertė
užsienio kalbų mokėjimas. Lotynų kalbą buvau išmokusi "Aušros"
mergaičių gimnazijoje, mokėjau anglų, italų kalbas.
Kada sovietmečiu pirmą kartą aplankėte
Lietuvą?
Sovietiniais laikais aplankiau savo
dukrą Lietuvoje 1974 metais. Deja, Vilniuje galėjau pabūti tik
keturias dienas. Gyvenome "Gintaro" viešbutyje, kuris
turėjo nematomas ausis. Susitikau su giminėmis. Aplankiau Aušros
Vartus, Katedrą, o svarbiausia - savo tėvelio kapą Rasų kapinėse.
Tėvelis palaidotas Vileišių šeimos koplyčioje, ten pat ir mano
sesuo.
Lietuvai tapus nepriklausoma, ją aplankiau 1992 metais. Tuomet
Lietuva šventė mano tėvelio 120 metų jubiliejų. Lygiai prieš dešimt
metų. Tada buvo gyva mano sesuo Alena Vileišytė-Devenienė-Grigaitienė.
Turėjome apie ką pasikalbėti. Dabar likau tik aš viena. Tada Lietuva
buvo apimta entuziazmo, aplink - trispalvių jūra. Pagaliau po
tiek metų vėl pamačiau laisvą kraštą, Vilnių, galėjau važinėti
po Lietuvą kur tik panorėjusi. Aplankiau Ukmergės apylinkes, tėvelio
gimtinę Pasvalyje, jo gimtajį kaimą Medinius. Nepakartojamas jausmas!
Norėjosi pabučiuoti Lietuvos žemę; kaip tai padarė popiežius Jonas
Paulius II, išlipęs iš lėktuvo Vilniuje.
Ar liko ten, kaime, jūsų tėvelio
amžininkų ar jį pažinojusiųjų?
Nebeliko nė vieno amžininko ar pažinojusiojo.
Nebeliko ir sodybos, kur jis buvo gimęs ir mažas vaikščiojo, sėmėsi
stiprybės iš tos žemės, kuri jį užaugino.
Savo prisiminimų kalboje esate
gražiai pabrėžusi, kad jūsų tėvelis buvo didelis altruistas, žiūrėjo
tik valstybės, Kauno miesto interesų. Belieka palinkėti, kad vietinė
valdžia darbuotųsi, kaip dirbo jūsų tėvelis.
Labai norėtųsi. Matote, kiekviena
generacija turi savo uždavinius ir pareigas. Mano tėvelio karta
savo darbą atliko su kaupu. Esu įsitikinusi, kad toji karta nusipelnė
vietą Lietuvos istorijos panteone. Dabar belieka nūdienos kartai
sekti jų pėdomis.
Ar neketinate persikelti gyventi
į Lietuvą?
Gyvendama svetur labai pasiilgstu
Lietuvos. Čia mano tėvynė. Čia žemė, persunkta didvyrių krauju.
Jaučiu jų šventumą. Ši mano viešnagė Lietuvoje - jau septintoji.
Amerikoje gyvendama, skaitau lietuviškus laikraščius, klausausi
radijo, žinau, kas čia dedasi. Sielojuosi, išgyvenu. Ir pykstu,
ir didžiuojuosi. Tačiau persikelti į Lietuvą nuolat gyventi man
būtų pernelyg sudėtinga. Amerikoje gyvena mano vaikai ir vaikaičiai.
Nesu turtinga, vargu ar Lietuvoje įstengčiau nusipirkti butą,
jį išlaikyti.
Kai vis dėlto likimas jus nubloškė
už Atlanto, toli nuo tėvynės, kuo kompensuodavote tėvynės ilgesį?
Gal turėjote atsivežtų knygų, plokštelių. Ką tokio turėjote, kas
jus dvasiškai stiprino? Jūs labai gražiai lietuviškai pasakojate
savo prisiminimus. Stebina, kad nepanaudojote jokio amerikonizmo,
gražiai kirčiavote.
Ačiū. Grynai tautiniais sumetimais
bandau nekišti jokių svetimybių. Pirmiausia turiu žemai nusilenkti
savo lietuvių kalbos mokytojams, kurie man davė labai gerą pagrindą
Kauno "Aušros" mergaičių gimnazijoje. Tai buvo mokytojai
Skrupskelienė, Ambrazevičius ir kt. Čia buvo pagrindiniai mano
mokytojai. Tėvynės ilgesys - tai jo užsienyje tiesiog negalima
numalšinti. Aš visą laiką stengiausi išlaikyti lietuviškus papročius,
šventes švęsti taip, kaip švęsdavome Lietuvoje. Išlaikyti lietuvių
kalbą ir mokyti vaikus, vaikaičius. Visą laiką puoselėjome viltį,
kad kada nors grįšime Lietuvon.
Kalbate lietuviškai be jokio akcento.
Ar Amerikoje turite su kuo lietuviškai pasikalbėti?
Gyvename ten, kur nėra lietuviškos
kalbinės aplinkos. Ir savo vaikų į lietuvių sekmadieninę mokyklą
leisti negalėjome, nes tokios mokyklos nebuvo. Mokėme juos patys.
Dabar lietuviškai galiu pasikalbėti tik su savo vaikais. Būtų
negerai, jeigu lietuviškai kalbėčiau su akcentu. Tai tik angliškai
aš kalbu su lietuvišku akcentu.
Ko palinkėtume šių dienų kartai,
stovėdama šioje sakralioje vietoje, kur dirbo jūsų tėvelis?
Šitoje sakralioje vietoje mano tėvelio
pėdos seniai atvėsusios, bet Jo idėjos tebėra gyvos. Linkiu Lietuvai
vienybės. Privalome atsisakyti savanaudiškumo. Privalome dirbti
savo kraštui, savo miestui, seniūnijai. Man atrodo, kad čia svarbiausios
veiklos gairės. Tikiu, kad Lietuva bus priimta į NATO ir į Europos
Sąjungą. Paskutinis Amerikos prezidento Dž.Bušo pasisakymas teikia
daug vilčių. Reikia ištvermingai dirbti, išsirikiuoti į civilizuotų
tautų gretas. To labiausiai norėčiau palinkėti.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
ir Kazimieras DOBKEVIČIUS
© 2002 "XXI amžius"