Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys
"Kad klestėtų Lietuva, dvasiškai tobulėtų tauta"
Apie prieškario Lietuvos visuomenininkę,
šviesuolę, Sibiro kankinę Oną Beleckienę
Tai buvo visų katalikiškųjų patriotinių
visuomeninių organizacijų imperatyvas. Tokio idealizmo ir pasiaukojimo,
stiprinant Lietuvos valstybingumą ir dvasiškai tobulinant tautą,
Lietuvos istorija dar nebuvo regėjusi ir kažin ar kada nors išvys.
Tai buvo pasišventėlių - vyrų ir moterų, dvasios aristokratų karta.
Viena iš jų buvo Ona Gaigalaitė-Beleckienė.
Ona Gaigalaitė gimė 1906 m. lapkričio 23 d. Linkuvoje, vidutinių
ūkininkų šeimoje. Žemės turėjo 12 ha, nors didesnė jos dalis -
balos ir kemsynai. Abu tėvai buvo darbštūs, todėl duonos namuose
netrūko.
Tėvas garsėjo kaip apsišvietęs, pamaldus žmogus. Pro jo namus
vedė knygnešių takai. Šeimą lankė "Aušra" ir "Varpas",
kiti to meto leidiniai. Tėvas klėties sienas išklijavo "Aušros"
ir "Varpo" lapais, "kad žandarai neatimtų ir pelės
nesugraužtų". Gal taip ir sąmoningai darė, norėdamas paakinti
vaikus skaityti ir mokslo siekti. Onutė anksti išmoko skaityti,
norėjo mokytis.
Anksti mirė tėvai. Vyriausiajam sūnui Stasiui tada tebuvo 15,
Onutei - 8, kiti penki - jaunesni (jauniausiajam tada buvo vos
dveji metukai). Giminės, tėvams mirus, norėjo išsidalyti vaikus
ir turtą. Vyriausiasis brolis nusprendė, kad jie namų nepaliks
ir bus visi kartu. Tik jauniausiąjį broliuką priglaudė giminės.
Pas našlaičius gyventi atėjo senyvo amžiaus dėdė ir teta.
1916 metais Onutė pradėjo lankyti Linkuvos pradžios mokyklą. Pateko
į antrą klasę, nes jau mokėjo skaityti ir skaičiuoti. Ją baigusi,
mokslus tęsė Linkuvos gimnazijoje. Mokėsi labai gerai, todėl vyriausiasis
brolis nutarė leisti seserį į mokslus. 1925 metais O.Gaigalaitė
įstojo į Kauno universitetą, brolių palaiminta, su jų įduotu 100
litų visam mokslo periodui. Iš pradžių mokėsi Teologijos ir filosofijos
fakultete, vėliau perėjo į Teisės fakultetą.
1930 metais ji baigė universitetą ir ištekėjo už Povilo Belecko.
Jis buvo baigęs mokslus Karo mokykloje, universiteto Teisės fakultete
ir gavęs kapitono laipsnį. P.Beleckas dirbo Ministrų kabinete
kanceliarijos viršininku ir "Vyriausybės žinių" redaktoriumi.
Labai vertino savo žmonos kūrybiškumą, leido jai gilinti žinias
sociologijos srityje Vienos, Prahos, Berlyno universitetuose.
Dar studijuodama O.Gaigalaitė buvo aktyvi visuomenininkė, prisidėjo
prie Katalikių moterų kuriamos organizacijos jaunoms mergaitėms
šelpti, o nuo 1928 metų tai organizacijai vadovavo iki pat 1940-ųjų
vidurio (ši organizacija, kaip ir visos kitos, buvo uždaryta).
Ištekėjusi O.Beleckienė dirbo Centro valdyboje Mergaičių globos
sekcijos pirmininke visuomeniniais pagrindais. Drauge su savo
bendražygėmis įsteigė Mergaičių darbo biurą, Mergaičių darbo ir
globos namus, atidarė stočių misijas Kaune, Kybartuose, Joniškyje,
Klaipėdoje. Tūkstančiai jaunų mergaičių išsigelbėjo nuo skurdo,
pasirengė gyvenimui, sulaukė moralinės paramos. (Majerienė N.
Visur ir visada tauta buvo manyje// Kauno diena. 1995 03 27).
O.Beleckienė dalyvavo kelių organizacijų veikloje. Ėjo įvairias
pareigas Katalikių moterų draugijoje, Lietuvos "Caritas"
valdyboje, Vilniui vaduoti sąjungos valdyboje. Buvo Ateitininkų
tarybos pirmininkė, Darbo rūmuose - konsultantė moterų klausimais.
Ji buvo viena iš pirmųjų Motinos dienos švenčių organizatorių
Lietuvoje, rengė moterų rašytojų literatūrinius vakarus. Tie vakarai
dažnai vykdavo Beleckų namuose. Ten buvo pagerbtos Ieva Simonaitytė,
1936 metais gavusi valstybinę premiją už "Aukštujų Šimonių
likimą", ir Bronė Buivydaitė, gavusi Sakalo premiją už "Auksinį
batelį" (Majerienė N.Ten pat).
O.Beleckienė aktyviai darbavosi spaudoje. 1928-1935 metais ji
redagavo "Moterį". Savo vedamuosiuose ji atskleidė skaudžias
to meto gyvenimo žaizdas: skurdą, prostituciją, girtuokliavimą,
valstiečių, šeimos problemas, bedievių siautėjimą Lietuvoje.
1933 metais išėjo jos sudaryta knyga "Tiesos ir meilės tarnyboje".
Tai kūrinys apie Lietuvos moterų pasiaukojimą, kuriant visuomenines
organizacijas ir jose aktyviai dalyvaujant vardan to, kad "klestėtų
Lietuva ir dvasiškai tobulėtų tauta". Šiandien, žiūrint jau
iš laiko perspektyvos, stebina O.Beleckienės subtilus suvokimas,
kad tauta ir valstybė - ne tas pats. Valstybės svarbiausia pareiga
- rūpintis materialiais dalykais ir žmonių gerove, o tautinių
organizacijų paskirtis kitokia - puoselėti žmonių dvasingumą,
dorą, teisingumą, jų žvilgsnis turi būti nukreiptas į ateitį,
kad tauta liktų amžiais savo žemėje ir savo valstybėje.
Nuo 1935 metų O.Beleckienė vadovavo žurnalui "Naujoji Vaidilutė".
Tuo laiku žurnalas tapo lietuvių moterų inteligenčių tribūna ir
žiburiu, skleidusiu šviesą visai Lietuvai, kvietusiu ją tobulėti
dvasiškai: puoselėti tikėjimą, lietuvišką etninę kultūrą, gryninti
kalbą, mylėti savo artimą, aukotis vardan šviesių idealų, nes
tik darbas tautoje ir tautai suteikia tikrąją prasmę gyvenimui,
daro žmogų nemirtingą. "Naujoji Vaidilutė" tapo Lietuvos
inteligenčių šaukliu ir vedliu kelyje į klestinčią Lietuvą.
1940 metais, sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, visi laikraščiai
ir žurnalai buvo uždaryti, jų leidėjai ir redaktoriai represuoti.
Prasidėjo Lietuvos bibliogenocidas.
1941 metų birželio 14-osios baisiąją naktį O.Beleckienė kartu
su penkiamete, dūstančia nuo astmos priepuolio, dukrele Marija
atsidurė gyvuliniame vagone, gabenusiame į šaltį ir mirtį. Vyras
P.Beleckas irgi buvo areštuotas geležinkelio stotyje, išvežtas
į Sverdlovsko lagerius ir ten 1942 metais raudonųjų budelių sušaudytas.
O.Beleckienės ir jos dukrelės tremties kelias tiesėsi nuo Trojicko
rajono, buvusio Altajaus krašte, iki Krasnojarsko prie Jenisiejaus.
O ten laukė nužmoginimo, bado, šalčio, naktinių tardymų ir beprasmiško,
vergiško darbo kančios.
1946 metais po ilgų susirašinėjimų su valdiškomis institucijomis,
įrodinėjimų, prašymų ir reikalavimų jos dukrelė Marija buvo išleista
į Lietuvą. Ji grįžo į savo namelį Kaune.
Tik po dešimt metų, išbuvusi Sibiro tremtyje 15 metų, grįžo ir
O.Beleckienė. Ji prisiminė: "Iš stoties į savo namų lizdą
Žeimių gatvėje parkulniavau pėsčia. Viskas apleista, viskas pajuodę.
Langai užkalti. Žiūriu ir nepažįstu. Nejaugi tai mūsų lizdelis,
matęs tiek gražių ir prasmingų dienų? O dabar lange pasirodę nepažįstamos
galvos duoda man suprasti, kad neįsileis. Staiga visai nelauktai
durys atsiveria - ant laiptelių išbėgo duktė, mano kančių Sibire
dalininkė..." (Majerienė N.Ten pat).
Kaune pavyko prisiregistruoti. Rašytojo Juozo Grušo šeima jai
padėjo išgyventi, susirasti darbą - iš pradžių "Kauno audiniuose",
vėliau - Šilko - pliušo kombinate, dalijosi šiluma, užuojauta,
geru žodžiu, viltimi.
Suremontavus namus, Marija ištekėjo ir su šeima liko gyventi tėvų
namuose. Gimė vaikaičiai, grįžo į namus džiaugsmas. Tik Sibire
patirtos kančios primindavo save baisiais kaulų skausmais. Paskutinius
keliolika metų O.Beleckienė jau vaikščiojo pasiramsčiuodama lazda,
įsikibdama į sienas ir daiktus. Jai teko patirti kelias sunkias
operacijas, ilgą ir skausmingą gydymą, bet moteris daug skaitė,
rašė atsiminimus apie žymiausius jos laimingais laikais Lietuvoje
sutiktus žmones - apie Pulcheriją ir Juozą Grušus, V.Mykolaitį-Putiną,
Maironį, Salomėją Nėrį, Veroniką Karvelienę, A.Galdiką, S.Santvarą
ir kitus. Tų prisiminimų susidarytų kelių šimtų puslapių pluoštas.
Neturėdama lėšų išleisti, juos perdavė Literatūros muziejui. Jos
atsiminimai apie tremtį ir tremties draugus bei kančias dar tebesaugomi
dukters M.Rimkevičienės namuose.
O.Beleckienė, studijuodama Kauno universitete, dvejus metus gyveno
viename studenčių bendrabučio kambarėlyje su Salomėja Nėrimi.
Dalijosi druska ir duona, mintimis ir svajonėmis. Atrodė, kad
jų draugystė išliks amžina. Taip, kaip mes visos moterys apie
savo drauges galvojame jaunystėje. Atsidūrusi tremtyje, O.Beleckienė
rašė Salomėjai Nėriai į Maskvą, tikėdamasi, kad Salomėja, būdama
savo poetinės šlovės viršūnėje, padės buvusiai draugei. Deja,
atsakymo taip ir nesulaukė.
Iš tėvų namų O.Beleckienė atsinešė tvirtą tikėjimą. Savo dukrai
ji dažnai kalbėdavo: "Mane gelbėjo ir išlaikė Sibire tik
malda. Tikėjimas stiprino mane, visur ir visada mano tauta buvo
manyje" (Majerienė N.Ten pat).
Tikėjimas ir tautiškumas - amžinosios lietuvių tautos vertybės,
lietuvių moterų perduodamos iš kartos į kartą kaip gyvybės versmė
teikė jėgų daugeliui Lietuvos moterų kartų, ypač Sibiro tremtinėms.
O.Beleckienė tas vertybes stengėsi perduoti savo dukroms, vaikaitėms
ir giminaitėms. O.Beleckienės dukterėčia Stasė Gaigalaitė-Zokaitienė,
daug padėjusi savo tetai, jai grįžus iš Sibiro saugojo jos atminimą,
puoselėjo paliktą dovaną - bekompromisinį tautiškumą ir tikėjimą.
O.Beleckienė, sunkiai sirgdama, daug galvojo apie žmogaus likimą,
gyvenimo prasmę ir paskirtį jame, galop ir apie mirtį. Ji visą
gyvenimą tikėjo ne tik sielos, bet ir tautos nemirtingumu, save
laikė tautos dalele. Viename iš laiškų savo bičiuliui Juozui Žagrakaliui
(1971 m. lapkričio 22 d.) O.Beleckienė rašė: "...kai numirsiu
ir virsiu dulkėmis - aš vis tiek dar neišnyksiu. Dulkele nusėsiu
ant kieno nors delno ar skruosto ir keliausiu žeme drauge su jais
jiems nejaučiant".
O.Beleckienė mirė 1989 m. spalio 11 d., anksti ryte. Palaidota
ant aukšto Neries kranto Karmėlavos pušų šilelyje.
Dabar ji, dulkele nusėdusi ant savo dukterėčios S.Gaigalaitės-Zokaitienės,
N.Majerienės, Viktoro Aleknos, Genutės Vaišnorienės ir mano delnų...
keliasi naujam gyvenimui ir naujai kelionei į Lietuvos istoriją.
Įdomu, kad ji savo gilia nuojauta, o gal filosofo analitiko protu
ir patirta kančia suvokė tautos nemirtingumo paslaptį, užkoduotą
tautos vaikų gyvenimo tiksle: "... kad klestėtų Lietuva,
dvasiškai tobulėtų tauta".
Jos mintys labai panašios į graikų mąstytojo, filosofo ir rašytojo
Nikos Kazantzakio mintis apie tautos nemirtingumą. Jomis ir norėčiau
užbaigti straipsnį apie Lietuvos šviesuolę ir kankinę O.Beleckienę.
"Tauta yra didysis tavo kūnas - buvęs, esamas, būsimas. Tu
esi trumpalaikė grimasa, o ji - veidas. Tu esi šešėlis, o ji -
raumuo...
Nesi laisvas. Tūkstančiai nematomų rankų laiko tavąsias ir mojuoja
jomis:
- Nesuspėjome darbais paversti sumanymų!.. - šaukia tavyje mirusieji.
- Paversk tu! Nesuspėjome pažinti ir įamžinti vilties veido -
įamžink tu!.. Ne, mes neišėjome, neatsiskyrėme nuo tavęs, nenusileidome
į žemę. Tavyje tęsiame kovą. Išgelbėk mus!
Tu už tai atsakai. Tu ne vien savo mažytės, nereikšmingos egzistencijos
valdovas... Kiekvienas tavo veiksmas atsiliepia tūkstančiams likimų.
Vaikščiodamas žeme, pramini ir gilini vagą, į kurią subėgusi tekės
palikuonių upė...
Kai bijai, baimė iškeroja per daugybę kartų ir užtrauki nešlovę
šimtams sielų prieš ir po savęs... Kai drąsiai pasielgi ir išgarsėji,
visa tauta pakyla ir sutvirtėja.
Tavo pirmoji pareiga - tarnaujant tautai, jausti savyje visus
protėvius.
Antroji - nušviesti jų polėkius ir tęsti pradėtąjį darbą.
Trečioji - perduoti palikuoniui didįjį įsakymą - pranokti tave"
(Nika Kazantzakis. Asketika. Salvatores Dei. V., 2001. P.23-29).
Prof. Ona VOVERIENĖ
© 2002 "XXI amžius"