Profesorių Praną Dovydaitį prisiminus
Signatarų namuose, Vilniuje, gruodžio
mėnesį buvo pristatyta dr. Aldonos Vasiliauskienės knyga "Pranas
Dovydaitis. Akmenuotas patrioto kelias".
Svečiai užpildė dvi saliukes, koridorių ir visus galimus kampus,
kuo stebėjosi ir Signatarų namų direktorė, pirmą kartą matanti
tiek žmonių šiose patalpose.
Ką tai turėtų reikšti? Manau, kad žmones traukė ne vien paskaitininkai
ir autorė, bet magnetu buvo religingas lietuvis, patriotas, nuėjęs
labai akmenuotą savo trumpo gyvenimo kelią ir visą savo gyvenimo
darbą paskyręs Lietuvos gerovei, jaunimo auklėjimui ir jo patriotizmo
ugdymui.
Dr. A.Vasiliauskienės surinktus dokumentus apie prof. P.Dovydaičio
gyvenimą, veiklą ir mokslo darbų įvairovę apžvelgė prof. A.Gaižutis
ir vyskupas J.Boruta. Dėl tam tikrų priežasčių neteko kalbėti
pristatant knygą, todėl norėčiau bent "XXI amžiuje"
išdėstyti savo mintis apie šį lietuvį ir jo gyvenimo kelią.
Prof. P.Dovydaitis buvo didelės erudicijos žmogus, kurio proto
pajėgumu ir ypatingu darbingumu stebėjosi ir žavėjosi universiteto
profesoriai, visi mokslo žmonės ir Bažnyčios hierarchai. Jis buvo
mūsų tautos unikumas, ir mums, jo minties vaikams, labai skaudu
šiandien, kad jis ir jo darbai nesulaukia verto Lietuvos Vyriausybės
dėmesio ir pagarbos.
Prof. P.Dovydaitis dirbo Lietuvai ir jos ateičiai. Dirbo per mokyklų
mokytojus, per jaunimo organizacijas, rašydamas pasauliečių krikščionių
pedagogų mintis ir pamokymus. Dirbo ir kėlė Lietuvos mokyklą visais
galimais būdais.
Savo asmeninio buitinio gyvenimo reikalams jis neskyrė laiko.
Būdavo dažnai remiamas finansiškai bažnytinių organizacijų ir
Amerikos lietuvių, bet visada atrasdavo sunkiau gyvenantį studentą
ir jį apdovanodavo, nors pačiam trūkdavo centų sudėvėtiems baldams
pataisyti ar švarko sagai nusipirkti. Bet jis jautėsi laimingas
ir sakydavo: "Visose sunkenybėse gaivinuosi Dievybe, be ko
aš seniai nieko nebūčiau galėjęs veikti.
Esu optimistas idealistas, ir nors kartais tą optimizmą perpučia
šaltas vėjas, kai matau jaunesnius mokslo draugus dešimteriopai
medžiaginiai įsikūrusius nei aš. Bet savo siekių nemanau atsisakyti,
nes aš ieškau ir randu malonumo padaryt bent kiek žmonėms gera,
padirbėti Aukščiausiai Tiesai, Gėriui ir Grožiui".
P.Dovydaičio nedomino materialinis gyvenimas nei aukštosios visuomenės
"manieros". Jis dėl savo, kaip dažnas sakydavo, "netašyto
charakterio" būdavo ir pavadinamas "grubijonu".
Bet tas "grubijonas" visada buvo paskendęs savo leidžiamuose
žurnaluose: "Logos", "Kosmos", "Lietuvos
mokykloje", "Ateityje" ir daugybėje aiškumo ir
tikslumo reikalaujančių straipsnių.
Jis rašė, kad visuomenė, ypač jaunimas, nebūtų klaidinami. Tam
darbui reikėjo laiko, žinių ir didelio noro tarnauti tuo savo
turimu turtu, jį kuo skubiau atiduoti, kad neštų pelną Tėvynei.
Meilė savo kraštui ir jo ateičiai liete liejosi iš P.Dovydaičio
asmens. Ypač jis rūpinosi augančiu Lietuvos jaunimu, nes jam visada
priklauso krašto ateitis.
Studijų metu Rusijoje nerimavo dėl nihilistinių jaunimo nuotaikų.
Jo įsitikinimu, tai buvo žmogaus gyvenimo be Dievo pasekmė. Todėl
prof. P.Dovydaitis vienas iš pirmųjų suprato popiežiaus Pijaus
X krikščioniškam pasauliui mesto šūkio reikšmę, kad Kristaus vardu
reikia atnaujinti visa, kas žemėje vyksta. Tuo metu ir gimė ateitininkų
sąjūdis. P.Dovydaitis pabrėžė, kad kitokio kelio nėra - reikia
save ir savo gyvenimą atnaujinti Kristaus vardu ir atnaujinti
jį drąsios kovos ir pažangios mokslinės kultūros būdu.
Tai buvo labai aktualu anais laikais, esant nihilistinei ir anarchistinei
aplinkai, bet ne mažiau svarbu ir šiandien krikščioninti nukrikščionintą
tautą, kuriai gresia bedvasė kultūra. Nei žiniasklaida, nei televizija
nesirūpina mažinti problemų, kurios naikina mūsų jaunimą. Užmirštas
Dievas, neliko nuodėmės jausmo; visi naudojasi laisve be atsakomybės,
nes jokie įstatymai ir nutarimai nevykdomi; bausmės už nusikaltimus
galima išvengti (nes nežinia, ar iš viso yra bausmė už nusikaltimą
įstatymui). Sibiro kol kas nėra. Tai ir gyvename siaubingą gyvenimą.
Prof. P.Dovydaitis, davęs pradžią ateitininkų sąjūdžiui, jaunimą
lydėjo visą gyvenimą: jį ugdė, skatino mokytis, geriau pažinti
savo tikėjimą, dirbti tautos labui, valstybės pažangai ir visų
Lietuvos žmonių gerovei. Jam būdinga meilė savo kraštui, meilė
žmogui, jo pastogei ir tos pastogės vaikams; jis rėmė siekiančius
mokslo jaunuolius ir, jei būtų ilgiau gyvenęs, būtų ir tų mokslus
baigusiųjų vaikus rėmęs, už paramą dažnai gaudamas ir pats.
Mokydamas jaunimą ir tikėjimo tiesų, ir doro gyvenimo vertybių,
gvildeno pasaulio problemas, naujausius atradimus ir išradimus,
ir visa, kas supa jaunąjį brolį. Vedamas savo tyros sąžinės, tai
perpasakodavo mokiniams. Jis sakydavo, kad visą mūsų tautos ugdymą
grindžia du pradai - religinis ir tautinis.
Ir čia noriu pasakyti, kad, man gyvenant svetimame krašte ir dirbant
su lietuvišku jaunimu, visa veikla vyko religine ir tautine dvasia
ir puikiai tilpome į Amerikoje esančių įvairiausių tautų mozaiką,
kurioje labai jaučiama krikščioniškojo auklėjimo gija.
Esu ateitininkė nuo 1926 metų. Įsitraukiau ir į ateitininkų veiklą
su jaunimu, nes tikėjau krikščioniškojo auklėjimo galia. Auginant
jaunąją kartą toli nuo jų kilmės krašto, svarbu išlaikyti ir tautinius,
ir religinius savo tautos papročius, kad jaunuoliai jaustų savo
tautos pulsą. Ir, kaip Dovydaitis sakydavo, reikia turėti prieš
akis visą žmogų - jaunuolį, "globa, mokymu ir drausme lavinti
jo kūną, dvasią ir valią". Jis tą skelbė Lietuvos pedagogams,
nagrinėdamas krikščioniškojo auklėjimo reikšmę ir svarbą ("nes
mokslas stovi dideliame santykyje su gamta, su žmonių kultūros
darbu, jo kokybe ir pagaliau su tikslais, kuriems pasaulio Kūrėjas
leido savo kūrinius").
Tie visi pamokymai skverbėsi į kiekvieno ateitininko mąstymą.
Ir "Draugo ekskursijos", kurios buvo prof. P.Dovydaičio
organizuojamos jauniesiems ateitininkams laivu Nemunu iki Kuršių
marių, buvo tam, kad jie pažintų gamtą ir Tėvynę. Nebuvo tik plaukiama,
bet dar ir klausoma Tėvynės meilės pažinimo pamokų, Nemuno krantuose
glūdinčios Lietuvos istorijos.
Reikia dėkoti istorikei dr. A.Vasiliauskienei, atvėrusiai šio
lietuvio patrioto gyvenimą ir jo akmentuotą idėjinio darbo kelią.
Prof. P.Dovydaičio mokinio, ateitininko, istoriko profesoriaus
daktaro Zenono Ivinskio žodžiais tariant, "Dovydaitis paliko
Lietuvos istorijoje kaip didžiulė uola, paminklas, tvirtesnis
už varį, kurio darbo nesunaikins rūdys".
Šiandien norisi šaukti: "O, kad šiandien būtų dešimt Dovydaičių!
Lietuvai nereikėtų eiti akmenuotu keliu nei į NATO, nei į Europos
Sąjungą - ji jau ten būtų".
Geriau pažinti šio lietuvio mintis ir darbus padės istorikės dr.
A.Vasiliauskienės labai kruopščiai surinkta dokumentų medžiaga,
atverianti P.Dovydaičio gyvenimą ir jo darbus Lietuvos gerovei.
Lietuva šiandien be aiškios mokymo ir auklėjimo programos ir krypties
yra atsidūrusi bedvasės kultūros pavojuje. Dr. A.Vasiliauskienė
savo knyga atidavė pagarbą žmogui, vertam visos Lietuvos pagarbos,
kurios iki šiol vis nesulaukė.
Jadvyga DAMUŠIENĖ
© 2002 "XXI amžius"