Ar menate, kaip skambėjo partizanų dainos?

Rašytojas Robertas Keturakis skaito ištraukas iš savo romano Autoriaus nuotrauka

Vieną pavakarę Kauno apskrities viešosios bibliotekos salėje buvo pilna rašytojo, poeto Roberto Keturakio kūrybos gerbėjų – ir jaunų, ir pagyvenusių. Aktoriai Doloresa Kazragytė ir Saulius Bagaliūnas paskaitė Čikagos „Lietuvių balso“ redakcijos antrąją premija apdovanoto R.Keturakio romano „Kulka Dievo širdy“ ištraukas.
Poetas R.Keturakis yra pasakęs: „Esti įdomus dėsningumas: poetai gali rašyti įsimintiną prozą. Apversti šį dėsningumą kita puse beveik neįmanoma.(…) Neteko girdėti, kad, sakysim, Juozas Aputis ėmė ir „suposmavo“ meistrišką sonetų vainiką. Taip jau yra“.
„Turbūt neužmiršote, kaip buvo dainuojamos lyrinės partizanų dainos. Sklido po kaimus švelniais balsais, - sakė knygos pristatyme rašytojas R.Keturakis. – Niekad neužmiršiu, kas jose slypi, jas jaučiu ir dabar. Jose daug, be galo daug liūdesio ir skaudžios tragedijos nuojautos“.
Rašytojas R.Keturakis jaudindamasis sakė, kad sudėjo į šį romaną visą savo esybę ir širdį. Jis prisiminė savo tėvus, seseris, visus tuos, kurie užeidavo į jo tėvų sodybą: „Gražūs, jauni, uniformuoti, žiemą su baltais maskuojamaisiais chalatais, ginklai automatiniai, sakydavo, ko jūs stovite nusiminę ir žiūrite į mus, gal pirmą kartą matote tokius svečius? (…) Garliava čia pat, stribų būstinės irgi čia pat, NKVD čia pat, o sodyboje – vyrai. Juokauja, dainuoja, pasižvalgo, kalba ne tik su tėvais atskirai, bet ir su mumis, vaikais, ir aš jiems dėkingas. Aš turiu prisiminti juos, suprasti juos“. Pasirodo, prisimena daug ką.
Rašytojas su įkvėpimu pasakojo apie savo kūrybinį darbą, sakė ypač esąs dėkingas aktoriams D.Kazragytei ir S.Bagaliūnui, kurie labai atsakingai pažvelgė į šią knygą. Kada jį pakvietė į Vilnių pristatyti knygos „Kulka Dievo širdy“, ten buvo ir jaunas prozininkas Marius Ivaškevičius, kuris šiek tiek vėliau išleido romaną „Žali“ ta pačia tema, tik kitu stiliumi. O po to pristatymo ir pokalbių Vilniuje vienoje laidoje per Lietuvos radiją M.Ivaškevičius apie R.Keturakio knygą „Kulka Dievo širdy“ atsiliepė nepagarbiai, o apie savo romaną kalbėjo kaip išskirtinį reiškinį šiandieninėje lietuvių literatūroje. R.Keturakis siūlė kauniečiams bent žvilgtelėti, kas tame romane „Žali“ pavaizduota. Rašytojas sakė nenorįs komentuoti šios knygos. („Nenoriu niekada komentuoti šventvagystės)“. Pačiam M.Ivaškevičiui jis pasakęs, kad šis pasityčiojo iš visų žymiausių Lietuvos partizanų vadų.
Literatūriniame žurnale „Metai“ (2002 m., Nr. 11) pasirodė kritinis Aleksandro Krasnovo straipsnis. Iš šio straipsnio rašytojas sakė supratęs, kad kritikas net neperskaitė knygos, tiktai ją pervertė. Jeigu būtų skaitęs, tai jokiu būdu neteigtų, kad personažai vaizduojami arba baltai, arba juodai. Pasak kritiko, per daug tendencingai vaizduojama įvykių panorama. R.Keturakio nuomone jeigu jis ir vaizduoja tendencingai, tai A.Krasnovas turėjo suvokti, kas buvo vieni ir kas buvo kiti, ką rašytojas myli, gerbia ir laiko šventenybėmis, o ką niekina, šlykštisi kaip pačia juodžiausia, pragariškiausia žmonijos dėme. Ir joks kritikas, kad ir kokiais literatūriniais terminais vadovautųsi, neįrodys, kad šis romanas tėra kažkokie paistalai. („Tebūnie jų visas choras, prisidengęs aukščiausiais moksliniais vardais. Aš tiktai pagalvosiu – niekingi, spekuliatyvūs, parsidavę šiandieninės vadinamosios rinkos ekonomikos žmogeliai, kuriems Lietuva nieko nereiškia.“) Rašytojas teigė kalbąs apie tas vertybes, kurių niekas nepakeis, jokios sąskaitos, jokios akcijos ar net Europos Sąjunga, kad ir rojų ji mums žadėtų. Yra neįkainojamos vertybės, be kurių mes – niekas.
Tą knygą rašytojas rašė labai sunkiai, nes „medžiagos buvo be galo daug, faktų be galo daug ir asmenybių be galo daug, o reikėjo pagrįsti pačią šerdį, pačius esminius dalykus“. Rašytojas džiaugėsi tais skaitytojais, kurie išsaugojo tas pačias šventenybes, vertybes, tuos pagrindus, į kuriuos atsirėmęs žmogus išstovi ir pragare, niekas jo nepalaužia.
Autorius teigė, kad jo knyga nepadarys literatūroje perversmo, nepakeis literatūrinių mokyklų krypties, diktuodama naujas temas, naują modernią raišką. Ne toks buvo uždavinys. „Mano uždavinys – sustabdyti žmogų ir pasakyti, kas tu esi, už ką esi atsakingas, kaip gali augti ir kaip gali pražūti kaip asmenybė sau, tėvynei, pasauliui. Nekalbu apie tą transcendentinę erdvę, prie kurios labai atsargiai prisiliečiau“,- teigė R.Keturakis.
Rašytojas ties šiuo tomu nesustojo, rašo antrąją knygos dalį: dabar po M.Ivaškevičiaus knygos „Žali“ jam rūpi parodyti geriausius Lietuvos partizanų vadus, tuos vyrus, kurie buvo medžiojami šiurpiai, žiauriai, negailestingai. „Mūsų partizanų vadai mokėjo suburti, palaikyti dvasią, kurti kovinius statutus, sutelkti apygardų kapelionus. Tai žmonės, kurie mokėjo išaiškinti istorinį šios kovos suvokimą, mokėjo palaikyti sielos spindesį net beviltiškume“.
Knygos viršelio autorius – dailininkas Algimantas Žilys. Iš jo R.Keturakis sakė gavęs daug dokumentų, nuotraukų, užrašų, kurių dar nėra išleistų archyvų tomuose. Jis pasakojo daug dalykų, nes gilinosi į partizaninio judėjimo istoriją. Tai A.Žilys sudarė du partizanų nuotraukų albumus. Buvo įvairių fondų prašyta pinigų, kad mokyklų bibliotekose būtų šitie albumai. Nėra pinigų šitiems leidiniams! Kitoms knygoms yra, o toms, svarbioms mūsų istorijai pažinti, deja, nėra. Kaip pinigų nėra ir Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai Kaune.
R.Keturakis sakė išklausęs nemažai savo kolegų pastabų: ko neįsivaizdavo, ką reikia pavaizduoti, o ką pavaizdavo ne taip ir t.t. „Tikrai žmonės kai ko pasigenda, nes neparašiau Evangelijos, tačiau parašiau pirmą tomą to sumanyto dvitomio, kuris ir bus mano pats didžiausias kūrybinis uždavinys. Įvykdysiu jį – dėkosiu Dievui ir jums. Neįvykdysiu – žinau, kam palikti tą užduotį. Yra šalia manęs žmonių, kuriais aš pasitikiu. Jie atsakingai žvelgia į savo tėvynę, jos likimą, jos ugdymą.“, - teigė rašytojas.
Knygų leidėjas Domas Akstinas sakė, kad Kauno menininkų namuose vykusio R.Keturakio romano pristatymo metu poeto A.Mikutos pareikštos mintys jį tiesiog sukrėtė, atseit jei rašytojas rašo tik „balta-juoda“, vadinasi, jis nieko daugiau negali pasakyti, nieko gero negali sukurti. Bet juk yra tiesa ir melas, gėris ir blogis, ištikimybė ir išdavystė. Yra gyvenime akimirkų, kai žmogus pastatomas ant gyvybės ir mirties ašmenų. Yra momentų, kada žmogus priverstas griebti į rankas šautuvą, kardą, peilį ir ginti save, savo namus, kraštą. Net laukinės tautos bendradarbiavimą su savo krašto užpuoliku laiko išdavyste ir už tai baudžia mirties bausme.
Džiugu, kad atsirado rašytojas, kuris savo knygoje prisilietė prie gėrio ir blogio, prie tiesos ir melo, prie ištikimybės ir išdavystės, sakė D.Akstinas. Jei žmogus nori išlikti, jis visada turi jausti pareigą – ginti save ir kitus. Sakoma, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. R.Keturakio romanas „Kulka Dievo širdy“ – ne vien knyga apie praeitį, apie tuos didžiuosius išbandymus, kurie teko Lietuvai, visiems kovojusiems už Lietuvos Nepriklausomybę.
Savo knygą R.Keturakis taip pat pristatė Sausio 11-osios LPKTS Kauno skyriuje.

Kazimieras DOBKEVIČIUS
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"