|
Platūs
politinio darbo laukai
Minint Sausio 13-ąją, Lietuvoje
vėl liepsnojo Laisvės laužai. Daugeliui tai buvo proga prie jų
sušilti fiziškai ir dvasiškai. Atidavus pagarbą žuvusiems kovotojams
už laisvę, gyvieji tampa jų kovingos dvasios paveldėtojais.
Mūsų protėviai, šaukdami pilių ir pilaičių gynėjus kovon prieš
įsibrovėlius priešus ir kad įspėtų kaimynus, uždegdavo pilių kuoruose
laužus. Dabar jų palikuonims XXI a. pradžioje atėjo metas uždegti
Lietuvos gynėjų kovos laužus visuomeninių bei politinių organizacijų
pilių ir pilaičių kuoruose. Pilimis ir pilaitėmis šiandien tampa
patriotiniai tautos branduoliai miestuose, miesteliuose, apskrityse,
valsčiuose ir seniūnijose, kur yra nors saujelė valstybinės ir
tautinės ar religinės dvasios šarvais apsišarvavusių tautiečių.
Jie sudaro Lietuvos Respublikos atsparos pilis, kurių kuoruose
turėtų užsiliepsnoti aplinką nušviečią laužai.
Šiuo metu dėl nacionalinio saugumo sistemos, šaunios Lietuvos
kariuomenės bei sustiprėjusios atramos į euroatlantinį aljansą
mums atpuola rūpestis dėl įsiveržimo iš užsienio. Tačiau vis labiau
aiškėja, jog esama nepriklausomybės ir laisvės priešų šalies viduje.
Dvasinių pilių ir pilaičių kuorų laužai apšviestų tamsius penktosios
kolonos užkampius ir šių dienų Tėvynės gynėjams nušviestų kelius
į dvasinę bei politinę pergalę, pirmiausiai apvalant Seimą, ir
per tai Vyriausybę, nuo maskolbernių ir valstybės turto bei iždo
plėšikų. Tai yra aiškus ir susipriešinimų nesukeliąs, visus bet
kurios partijos patriotus vienijąs tikslas.
|
|
Nepasiduokime
istorinei amnezijai
Lietuvoje iškilmingai švenčiamas
A.Sniečkaus gimimo šimtmetis. Akademikai ir bendražygiai suskubo
išleisti atsiminimų apie šį veikėją knygą. Nors visuomenė vangiai
reaguoja į šį faktą, tačiau pakalbėti tikrai yra apie ką. Juo labiau
kad vargu, ar tai, jog lenkiamės savo tautos krauju susitepusiam
sovietų imperijos statytiniui, galima pavadinti atsitiktinumu. Prisiminkime,
koks triukšmas buvo sukeltas derinant Lietuvos pristatymą Frankfurto
knygų mugėje. Bandyta įrodyti, kad kritiškas požiūris į sovietmetį
yra atgyvena, kurios Europa nesupras. Siekta, kad Frankfurte lietuviai
giedotų ditirambus sovietmečio pasiekimams. Šiandien telieka džiaugtis,
kad sovietizuoti Frankfurto programos nepavyko ir Lietuvos pasirodymas
buvo sutiktas labai palankiai. Prisiminkime, kaip prieš 1993 metų
Prezidento rinkimus Algirdas Brazauskas įrodinėjo, kad nevalia žmonių
skirstyti į tarnavusius okupaciniam režimui ir kovojusius su juo.
Jis pats esą visą gyvenimą buvo tylusis rezistentas. Ką tai reiškia?
Veikiausiai tai, kad kai nesusipratėliai sėdėjo lageriuose, buvo
šalinami iš aukštųjų mokyklų, kentė skurdą, jis tyliai kovojo su
režimu, rinkdamasis produktus specparduotuvėse ir uoliai vykdydamas
okupacinės valdžios nurodymus.
|
|