Atnaujintas 2003 m. sausio 22 d.
Nr.6
(1110)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Kultūra
Valstybė ir bažnyčia
Pozicija
Darbai
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ar menate, kaip skambėjo partizanų dainos?

Rašytojas Robertas Keturakis skaito ištraukas iš savo romano

Vieną pavakarę Kauno apskrities viešosios bibliotekos salėje buvo pilna rašytojo, poeto Roberto Keturakio kūrybos gerbėjų – ir jaunų, ir pagyvenusių. Aktoriai Doloresa Kazragytė ir Saulius Bagaliūnas paskaitė Čikagos „Lietuvių balso“ redakcijos antrąją premija apdovanoto R.Keturakio romano „Kulka Dievo širdy“ ištraukas.
Poetas R.Keturakis yra pasakęs: „Esti įdomus dėsningumas: poetai gali rašyti įsimintiną prozą. Apversti šį dėsningumą kita puse beveik neįmanoma.(…) Neteko girdėti, kad, sakysim, Juozas Aputis ėmė ir „suposmavo“ meistrišką sonetų vainiką. Taip jau yra“.
„Turbūt neužmiršote, kaip buvo dainuojamos lyrinės partizanų dainos. Sklido po kaimus švelniais balsais, - sakė knygos pristatyme rašytojas R.Keturakis. – Niekad neužmiršiu, kas jose slypi, jas jaučiu ir dabar. Jose daug, be galo daug liūdesio ir skaudžios tragedijos nuojautos“.
Rašytojas R.Keturakis jaudindamasis sakė, kad sudėjo į šį romaną visą savo esybę ir širdį. Jis prisiminė savo tėvus, seseris, visus tuos, kurie užeidavo į jo tėvų sodybą: „Gražūs, jauni, uniformuoti, žiemą su baltais maskuojamaisiais chalatais, ginklai automatiniai, sakydavo, ko jūs stovite nusiminę ir žiūrite į mus, gal pirmą kartą matote tokius svečius? (…) Garliava čia pat, stribų būstinės irgi čia pat, NKVD čia pat, o sodyboje – vyrai. Juokauja, dainuoja, pasižvalgo, kalba ne tik su tėvais atskirai, bet ir su mumis, vaikais, ir aš jiems dėkingas. Aš turiu prisiminti juos, suprasti juos“. Pasirodo, prisimena daug .


Su viltimi – į Lietuvos ateitį

Poetas Petras Palilionis ir knygos autorius Antanas Paulavičius

„…Kad niekados daugiau nebūtų tremiami mūsų tautiečiai iš gimtųjų namų, kad miestelių aikštėse nebūtų guldomi vyrai, kad nebūtų naikinamos mūsų šventovės ir niekas niekada nenugriautų nė vieno kryžiaus ne tik nuo pakelės koplytėlių, bet ir nuo aukščiausio Lietuvos kalno – Kryžių kalno…“ Tai amžinas laisvės gynėjų siekis, juo gyveno ir gyvena Antano Paulavičiaus knygos „Per kryžių ir kalaviją“ herojai – vyskupai, generolai ir eiliniai kovotojai. Į knygos pristatymą Karininkų ramovėje sausio 11-osios popietę buvo pakviesti laisvės kovotojai, Lietuvos istorijos gerbėjai.
A.Paulavičiaus knygos herojus arkivyskupas Sigitas Tamkevičius tarsi suteikė naujametį palaiminimą, kad su tikėjimu ir dvasios stiprybe globalizacijos verpetuose puoselėtume religines, tautines pilietinės visuomenės vertybes. Ganytojas mintimis grįžo į sovietinius laikus, akcentavo, jog tuomet galingiausias ginklas buvo žodis, kuriuo jis ir bendraminčiai pasinaudojo.
A.Paulavičiaus knyga – tai tas tinklas, kuris supynė kartas, kovojusias prie Ašmenos, Žaliosios bei Dzūkijos miškuose, budėjusius Sausio 13-ąją, vadintus „plechavičiukais“, „miškiniais“ ir kitaip. „Istoriją audėm vienos idėjos vedini“, - teigė generolas Jonas Andriškevičius. Poezijos žodžiai gyvu aidu – mano širdyje, sakė Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Meile ir darbais ji šventai saugo savo tėvo – LLKS gynybos pajėgų vado, dimisijos brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą, nuo kurio tragiškos mirties praėjo 45 metai. Reikia užrašyti visą kovų už laisvę istoriją, tai garantas mums stiprėti kelyje į Europos Sąjungą ir NATO, kalbėjo gyvieji kovų liudytojai. „Tai faktų literatūros knyga“, - sakė poetas Petras Palilionis. Knygos ištraukas skaitė aktorius Petras Venclova, solistas T.Ladiga (generolo K.Ladigos vaikaitis), o choras „Margiris“ (vadovas R.Kazlauskas) atliko A.Paulavičiaus dainų.