Mirties konvejeris

Rusijos spaudoje, konkrečiai – laikraštyje „Versija“, pagaliau pasirodė garsiojo lenkų žurnalisto ir žvalgybininko Ferdinando Osendovskio (1876-1945) knygos „Leninas“, kuri dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo išleista daugelyje Europos šalių, ištraukos. Lietuvoje F.Osendovskio knyga buvo išleista 1933 metais. Ją išleido 1920-1940 metais Kaune veikusi knygų ir laikraščių leidimo akcinė bendrovė „Varpas“. Ši bendrovė taip pat spausdino ir Lietuvos enciklopediją. Po antrosios bolševikų okupacijos už šią knygą ilgiems metams sodindavo į lagerius. Joje atskleistos neregėtos bolševikų ir jų vadų Lenino, Dzeržinskio, Peterso ir kitų piktadarybės, begalinis jų žiaurumas, masiškai naikinant geriausius Rusijos žmones. Pasirodo, „vaikučius mylėjęs“ Leninas buvo nė kiek ne mažesnis sadistas, kaip ir jo pagrindinis pakalikas F.Dzeržinskis bei jo profesionalių žmogžudžių aparatas. Beje, tame aparate buvo gana nemažai latvių. Vienas jų – F.Dzeržinskio pavaduotojas Petersas.
Pakartotinai F.Osendovskio knyga „Leninas“ buvo išleista Lietuvoje 1991 metais spaudos bendrovės „Varpas“.
Ir štai dabar „Versijos“ žurnalistas Olegas Lurjė Švedijoje susitiko su baronu Stanislovu Elisu ir gavo iš jo F.Osendovskio knygos rankraštį su visu tekstu, kuris nebuvo skelbtas anksčiau. Jokiame siaubo romane negalima rasti baisesnių scenų, kaip F.Osendovskio aprašytose, vykusiose F.Dzeržinskio kabinetuose, Lubiankos kazematuose ir centrinėje čekistų būstinėje Maskvoje. Reikšmingas faktas, kad publikacija „Versijoje“ pasirodė tuo pat metu, kai Maskvos valdžia, aišku, pritariant dabartiniam čekistui Rusijos prezidentui V.Putinui, sumanė Lubiankos aikštėje atstatyti paminklą bene didžiausiam pasaulio budeliui F.Dzeržinskiui. Iš pradžių buvo manyta, kad paminklas budeliui turėtų būti atstatytas V.Putinui švenčiant savo 50-metį. Maskvos meras J.Lužkovas suvokė, kad tai būtų buvusi geriausia dovana kadriniam kagėbistui V.Putinui. Prezidento jubiliejui F.Dzeržinskio paminklas nebuvo atstatytas, nes kilo Stalino represijų aukų ir žmogaus teisių gynėjų pasipiktinimas. Tačiau, manoma, kad paminklas vis dėlto bus atstatytas. Pernelyg galingos politinės jėgos, KGB veteranai, komunistai siekia, kad Lubiankos aikštėje vėl stovėtų „geležinis Feliksas“.
Tai kas gi tas F.Osendovskis, apie kurį ilgus metus bijota net užsiminti Sovietų Sąjungoje ir komunistinėje Lenkijoje? Šis žurnalistas, istorikas, žvalgas kažkokiais unikaliais būdais sugebėjo prasiskverbti į uždarus slapčiausius archyvus, nukopijuoti daugybę dokumentų, atrasti slaptus įvairių žmonių užrašus ir net nuo šeimos narių slėptus dienoraščius. Netgi atrasti gyvų liudytojų, kuriems stebuklingais būdais pavyko išsigelbėti nuo Lenino ir F.Dzeržinskio mėsmalės. Aišku, kad Sovietų Sąjungoje ir satelitinėje Lenkijoje F.Osendovskio vardas buvo keikiamas arba visiškai nutylimas. Jo dokumentinis veikalas „Leninas“, paskelbtas Europoje ketvirtajame dešimtmetyje, kaip dabar paaiškėjo, buvo ne visas. Autorius nesiryžo skelbti kai kurių faktų, puikiai žinodamas, kad šimtai čekistų jo ieško po visą pasaulį. Pats Stalinas įsakė jį žūtbūt surasti ir nužudyti. Antrojo pasaulinio karo metais Stalinas paskelbė lenkų žurnalisto ir istoriko medžioklę. Visų pirma tikėdamasis surasti F.Osendovskio knygos rankraštį ir kitą jo archyvą. Tačiau patyręs žvalgas sugebėdavo pasprukti nuo Stalino parankinių. Jis slėpėsi net Mongolijoje, Kinijoje, Japonijoje, o vėliau – Jungtinėse Valstijose. Jau baigiantis Antrajam pasauliniam karui, F.Osendovskis slapta atvyko į tėvynę Lenkiją ir ėmė darbuotis pasipriešinimo judėjime. Tačiau dėl nuolatinių persekiojimų, didžiulės įtampos sušlubavo jo sveikata ir F.Osendovskis mirė 1945 metais. Buvo palaidotas Milanuvkų kapinėse.
Ir tik tada jį surado NKVD sekliai. Kai tik sovietų raudonoji armija įžengė į Lenkiją, asmeniniu Stalino įsakymu F.Osendovskio palaikai buvo atkasti, ir, tik įsitikinus, kad tai tikrai tas didžiausiu Stalino priešu paskelbtas žmogus yra miręs, iš Maskvos atskriejo komanda: palaikus vėl palaidoti ir imtis visų priemonių rašytojo archyvams surasti. Stalinas taip paniškai bijojo, kad F.Osendovskio archyvai gali atsidurti Vakaruose, jog nusiramino tik tada, kai NKVD pranešė, kad archyvai rasti ir sunaikinti. Tačiau ir čia F.Osendovskis sugebėjo pergudrauti „tautų vadą ir mokytoją“. Diktatorius nesuvokė, kad F.Osendovskis ne tik patyręs žurnalistas, bet dar ir žvalgas. Todėl jis iš anksto sugebėjo persiųsti savo rankraščius bei svarbius dokumentus į Švediją.
Na, o F.Osendovskio knygą „Leninas“ reikėtų perskaityti kiekvienam. Ji tiesiog privalėtų būti mokyklų bibliotekose. Galbūt dalis visuomenės pagaliau atsikvošėtų ir praregėtų nuo kai kurių Lietuvos istorikų kūrinių.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"