Dvasinį atminties paminklą pastatė žmona

Regina Merkienė prie savo vyro Vaclovo Merkio medinių skulptūrų Autorės nuotrauka

Utenos kraštotyros muziejuje atidaryta uteniškio šviesaus atminimo tautodailininko Vaclovo Merkio (1934-2002) tapybos ir medžio drožinių retrospektyvinė paroda, skirta šio Utenos krašto menininko mirties metinėms paminėti.
V.Merkys ypač mėgo kurti medžio skulptūrėles pagal literatūros kūrinius. Kasmetinėse Utenos rajono tautodailės parodose, kuriose aktyviai dalyvaudavo, akį traukdavo veikėjai iš V.Krėvės-Mickevičiaus kūrinių „Kukis ir Gugis“, J.Biliūno „Juozapotos“, „Kliudžiau“, Alaušas ir tėvukas iš J.Baltušio „Parduotų vasarų“, legendinis kunigaikštis Utenis, liaudies dainų mergelės grėbėjėlės ir pasakų herojai, žaismingi velniūkščiai…
Darbelius V.Merkys padažydavo. Jo nuomone, spalvos suteikdavo medžio skulptūroms ne tik grožio, žaismės, bet ir gyvasties, naujų charakterio bruožų, priartindavo prie senųjų lietuvių liaudies meno tradicijų. Polichrominės skulptūrėlės metams bėgant tobulėjo, keitėsi išraiškos formos, personažai. Tarp pirmųjų drožinių - velnių kaukės ir pasakų gyvybe kunkuliuojantis „Velnių malūnas“. Vėliau „šitos velniavos“ Vaclovas atsisakė. Jam artimesni buvo kaimo žmonės - artojai, šienpjoviai, grėbėjos, kuriuos stengėsi įamžinti, prakalbindamas medį, bei šventieji.
Nedideliuose kambarėliuose Utenoje, Molėtų gatvėje esančiame name, viena prie kitos rikiavosi skulptūros - iš viso per 700 įvairiausių kūrinių. Kiekvienas šimtąsyk rankose vartytas, kaltais ir kalteliais dailintas, savu gyvenimu sušildytas. Ne viena žaisminga skulptūrėlė išklydo į platųjį pasaulį. Pasak V.Merkio žmonos Reginos, jos vyro darbų yra įsigiję šalies muziejai bei kolekcininkai, užsienio turistai. Daug drožinių Vaclovas padovanojo, suteikdamas džiaugsmo jį pažinojusiems žmonėms.
Medžio skulptūros - ne vienintelė kūrybos ir saviraiškos sritis. Vaclovas tapė paveikslus. Daugiausia tai peizažai, perteikiantys gimtosios Aukštaitijos gamtos nuotaikas bei grožį. Ypač išraiškingas tų peizažų dangus - su rytmečių šviesa ir saulėlydžių spindulėliais, liūdnais debesų kamuoliais ar šviesiomis tolių pajautomis. Tyli kūrėjo dvasia tarsi persismelkia į amžinai paveiksluose likusius laukus, pievų žydėjimą, gelsvą rudens rimtį ir žalsvą pavasario gaivą, teikiančią stiprybės ir žemei, ir žmogui.
Pasak uteniškio dailininko Klemenso Kupriūno, kukliai ir tyliai dirbdamas, negarsindamas ir įkyriai nereklamuodamas savo darbų, V.Merkys sukūrė ištisą medinių žmogelių gyvenimą - su jų džiaugsmais, kasdieniais rūpesčiais, tradicijų ir papročių atspindžiais.
R.Merkienė, minėdama savo vyro mirties metines, Utenos miesto visuomenei pristatė savo lėšomis išleistą V.Merkio eilėraščių knygą „Pražysi man pavasarį baltąja ramune“. Iš gausaus literatūrinio palikimo moteris atrinko nuoširdžius eiliavimus, nukeliančius į vaikystės ir jaunystės dienas, aukštinančius gamtos grožį ir nuotaikas. Knyga, kurią leido ir spausdino UAB „Utenos spaustuvė“, iliustruota V.Merkio medžio drožinių ir tapybos darbų nuotraukomis.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Utenos skyriaus pirmininkė Odeta Bražėnienė nuoširdžiai padėkojo R.Merkienei, savo vyro atminimą įamžinančiai ne materialiais, bet dvasiniais paminklais - paroda bei knyga. Kūrėjo palikimo populiarinimas yra tautos atminties dalis, turtinanti meno ir kultūros lobių skrynią.

Rūta JONUŠKIENĖ
Utena

© 2003 "XXI amžius"