Nepasiduokime istorinei amnezijai

Lietuvoje iškilmingai švenčiamas A.Sniečkaus gimimo šimtmetis. Akademikai ir bendražygiai suskubo išleisti atsiminimų apie šį veikėją knygą. Nors visuomenė vangiai reaguoja į šį faktą, tačiau pakalbėti tikrai yra apie ką. Juo labiau kad vargu, ar tai, jog lenkiamės savo tautos krauju susitepusiam sovietų imperijos statytiniui, galima pavadinti atsitiktinumu. Prisiminkime, koks triukšmas buvo sukeltas derinant Lietuvos pristatymą Frankfurto knygų mugėje. Bandyta įrodyti, kad kritiškas požiūris į sovietmetį yra atgyvena, kurios „Europa nesupras“. Siekta, kad Frankfurte lietuviai giedotų ditirambus sovietmečio pasiekimams. Šiandien telieka džiaugtis, kad sovietizuoti Frankfurto programos nepavyko ir Lietuvos pasirodymas buvo sutiktas labai palankiai. Prisiminkime, kaip prieš 1993 metų Prezidento rinkimus Algirdas Brazauskas įrodinėjo, kad nevalia žmonių skirstyti į tarnavusius okupaciniam režimui ir kovojusius su juo. Jis pats esą visą gyvenimą buvo „tylusis rezistentas“. Ką tai reiškia? Veikiausiai tai, kad kai „nesusipratėliai“ sėdėjo lageriuose, buvo šalinami iš aukštųjų mokyklų, kentė skurdą, jis tyliai kovojo su režimu, rinkdamasis produktus specparduotuvėse ir uoliai vykdydamas okupacinės valdžios nurodymus.
Rašau visa tai ne tam, jog skatinčiau neapykantą ir susipriešinimą. Mes turime išsivaduoti iš praeities deformacijų. Tačiau atleidimas, susitaikymas su praeitimi negali peraugti į amneziją ar abejingumą. Ateitis visuomet įsišaknijusi praeityje. Nuo to, kaip mes vertiname praeitį, labai priklauso tai, kokią ateitį kuriame.
A.Sniečkaus sutikimu buvo ištremta šimtas tūkstančių žmonių. Vėliau jis prašė savo šeimininkų neleisti tremtiniams grįžti į tėvynę, savo iniciatyva uždarinėjo bažnyčias ir draudė naujų šventyklų statybą. Sakoma, kad buvo daug už jį žiauresnių veikėjų. Teigiama, kad A.Sniečkaus dėka mūsų kraštas nebuvo rusifikuotas. Ar už tai jį reikia garbinti? Gal tuomet dėkokime ir Muravjovui Korikui, jog ne visus lietuvius išnaikino?
Krikščionys neturėtų organizuoti „raganų medžioklių“, skirstyti žmones pagal jų politines pažiūras. Kita vertus, kai liekame abejingi blogio garbinimui, kai numojame ranka į politinės bendruomenės, kurioje gyvename, pamatų eroziją, mes nustojame būti Viešpaties druska.
A.Sniečkų, jo bendražygius ir priešininkus įvertins Dievas. Mes gi turime aiškiai įvertinti konkrečius darbus, tokius kaip susidorojimas su kitaminčiais, melo visuomenės kūrimas ir pan. Jei sugebėsime tai įvertinti sąžiningai ir principingai, užkirsime kelią jų pakartojimui ateityje. Tai pareiga, kurios krikščionys neturėtų vengti.

Andrius NAVICKAS
Krikščionių pilietinio
veikimo centro pirmininkas

© 2003 "XXI amžius"