Politikai raginami laikytis moralinio nuoseklumo

Tikėjimo mokslo kongregacija sausio 16 dieną paskelbė dokumentą apie katalikų pasauliečių dalyvavimą visuomeniniame ir politiniame savo šalių gyvenime bei apie krikščioniško moralinio nuoseklumo pareigą. Dokumentas pavadintas: “Doktrininė nota kai kuriais klausimais, liečiančiais katalikų laikyseną politiniame gyvenime”. Nors dokumentas skelbiamas tik dabar, Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris jį pasirašė jau pernai, lapkričio 24 dieną, o lapkričio 21-ąją jį aprobavo popiežius Jonas Paulius II.
Tikėjimo mokslo kongregacija skelbti šį dokumentą nusprendė visų pirma dėl dviejų priežasčių. Pirmoji priežastis – labai dažnas dualizmas politine veikla užsiimančių krikščionių gyvenime. Netgi tikintieji dažnai mano, kad tikėjimas yra jų privatus reikalas, priklauso sąžinės sferai, o tuo tarpu politiniai ir socialiai sprendimai tarsi yra visai kita, su tikėjimu ir sąžine nesusieta sritis. Paskelbtu dokumentu reaguojama į tokį dualizmą ir primenama, kad moralinės nuostatos turi nuosekliai galioti visose kiekvieno žmogaus, taigi ir politiko, veiklos ir sąmoningumo srityse, kad negali būti skirtumo tarp to, kuo privačiai tikima, ir to, kas viešai daroma. Antroji priežastis, dėl kurios skelbiama šis dokumentas, – viešame gyvenime šiandien vis labiau pastebimas pliuralizmo ir reliatyvizmo sąvokų painiojimas. Pliuralizmas – tai vienas kitą gerbiančių žmonių skirtingų nuomonių ir įsitikinimų įvairovė. Pliuralizmas – tai taip pat vienminčių žmonių pasirenkamų sprendimų įvairovė. Tačiau pliuralizmu neturėtų būti vadinamas moralinis reliatyvizmas. Šiandien labai dažnai priekaištaujama Bažnyčiai, kad ji savo skelbiama moraline doktrina nepalieka pasirinkimo laisvės, kad vientisa moralinė sistema yra antipliuralistinė. Iš tiesų moralė neturėtų priklausyti nuo subjektyvių pasirinkimų, o visur, taigi ir politiniame gyvenime, turėtų būti grindžiama visuotinai pripažįstamomis vertybėmis ir universaliais tiesos dėsniais.
Dokumentas susideda iš keturių skyrių ir trumpos pabaigos. Pirmame skyriuje primenama, kad nuo pat krikščionybės pradžios galiojo dėsnis, jog viešame gyvenime krikščionis yra savo šalies pilietis. Vadinasi, krikščionys jau pirmaisiais amžiais ne traukėsi iš viešojo gyvenimo, bet stengėsi, gyvendami pagal sąžinę, tuo pat metu būti tikrais ir visaverčiais piliečiais. Tą patį labai aiškiai pabrėžė ir II Vatikano Susirinkimas, tvirtindamas, jog tikintieji jokiu būdu neturi izoliuotis nuo viešo ir dažnai sekuliarizuoto gyvenimo, bet privalo būti sąmoningais ir nuosekliais krikščionimis visose viešojo gyvenimo sferose – politikoje, ekonomikoje, socialinėje ir institucinėje veiklose, kultūroje.
Antrasis dokumento skyrius pradedamas konstatavimu, kad šiandien labai dažnai demokratinei santvarkai būdingas ir reikalingas pliuralizmas painiojamas su moraliniu reliatyvizmu. Paliesti kai kurie konkretūs atvejai, kur dėl moralinio reliatyvizmo nusižengiama žmogaus gerovės dėsniui. Ypač šiose konkrečiose srityse reikia politiniame gyvenime dalyvaujančiųjų tikinčiųjų aktyvumo ir nuoseklumo. Dokumente paminėti įstatymai, įteisinantys abortą ir eutanaziją, šeimos stabilumo ir integralaus vaikų auklėjimo negarantuojantys įstatymai. Būtent čia turėtų aktyviau ir nuosekliau pasireikšti politine veikla užsiimantys tikintieji.
Trečiasis dokumento skyrius kalba apie teisingą visuomenės gyvenimo pliuralizmo ir pasaulietiškumo suvokimą. Bažnyčios reikalaujamas žmogaus gyvybės neliečiamumas, jos skelbiama moralinė ir socialinė doktrina neturėtų būti vertinama kaip kažkokios konfesinės vertybės, nes jų pagrindas – ne Apreiškimo tiesos, bet prigimties įstatymas. Lygiai taip pat ir reikalavimas viešame gyvenime laikytis moralės normų neturėtų būti vadinamas konfesine agitacija.
Ketvirtajame skyriuje grįžtama prie tikėjimo ir proto santykio, kurį popiežius Jonas Paulius II gvildeno prieš porą metų paskelbtoje savo enciklikoje “Fides et Ratio”. Nors krikščionybė remiasi Dievo Apreiškimu ir įsikūnijusio Dievo Sūnaus mokymu, remiasi Jėzumi Kristumi, kuris yra “kelias, tiesa ir gyvenimas”, vis dėlto krikščionybė tuo pat metu yra ir labai racionali religija, apreikštosios tiesos neprieštarauja prigimtajai tvarkai. Dėl to krikščioniškas angažavimasis pasaulio reikaluose jokiu būdu nereiškia dvasinių ir žemiškų reikalų priešpriešos.
Pabaigoje reiškiama viltis, kad šis dokumentas padės geriau suprasti kai kuriuos krikščioniško gyvenimo nuoseklumo aspektus, tikėjimo ir gyvenimo, Evangelijos ir kultūros santykius. Tas tikėjimo ir gyvenimo nuoseklumas labiausiai privalomas politiniame gyvenime dalyvaujantiems tikintiesiems. Tačiau ne tik jie, bet visi krikščionys, būdami Bažnyčios nariai ir valstybės piliečiai, privalo stengtis savo žemiškas pareigas atlikti Evangelijos dvasia.

Pagal VR

Išsamiau apie šį dokumentą rašysime viename artimiausių penktadienio numerių

© 2003 "XXI amžius"