XXI amžius

„Vox populi…“ - populizmo pradžia ar pabaiga?

Nemažą dalį ne vien tik politinio elito, bet ir Lietuvos žmonių ištiko smūgis - naujuoju šalies vadovu išrinktas Liberalų demokratų partijos lyderis, dukart ekspremjeras Rolandas Paksas, surinkęs 54,91 proc. rinkėjų balsų. Prezidentas Valdas Adamkus, ilgus metus vadintas populiariausiu Lietuvos politiku, savo varžovą pralenkė tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose - Vilniuje ir Kaune, taip pat Birštone, Palangoje ir Kauno rajone.
Apie tai plačiai buvo diskutuojama televizijos laidose ir dienraščiuose. O „XXI amžiaus“ korespondentė Elona Gubavičiūtė nusprendė pakalbinti Vilniaus Sąjūdžio Lazdynų klubo narius - publicistą Algimantą Zolubą, literatūros kritiką Alfredą Guščių ir demokratinio judėjimo „Lietuvos kelias“ pirmininkę, mokslų daktarę Lilijaną Astrą.

Kodėl vos prieš metus įkurtos ir iki šiol neįtakingos R.Pakso Liberalų demokratų partijos simbolis - erelis taip pergalingai praskriejo virš visų lietuviškų partijų „paukštyno“ ir laimėjo LR Prezidento rinkimus? Kitaip tariant, kodėl gi R.Paksas, ilgą laiką žymių politikų reitingų sąrašuose tebuvęs antrajame penketuke, staiga ėmė ir nurungė neabejotiną Lietuvos politinio elito lyderį ir Metų žmogų - prezidentą V.Adamkų?
A.Zolubas: Demokratinis valdymas grindžiamas žmonių valia, kuri kartais, turint galvoje, kad žmonių valia - Dievo valia, net sudievinama. Iš tikrųjų žmonių valia neturi dieviškosios kilmės, nes žmogus, nors yra Dievo paveikslas ir panašumas, yra nuodėmingas, jo valia gali būti ne tik gera, bet ir bloga. Demokratinis valdymas grindžiamas ne genijų bei išminčių, o žmonių daugumos, kurioje genijaus ar išminčiaus balsas prilyginamas mažaraščio prasčiokėlio balsui, valia. Ar gali aritmetinėje daugumoje, minioje gimti dieviškosios valios pradas? Minia lengvai pasiduoda emocijoms, žemesniems instinktams, tamsioms stichijoms. Individas minioje praranda gebėjimą racionaliai ir išmintingai vertinti padėtį, praranda savo atsakomybės jausmą, kuris ištirpsta minioje. Taigi dieviškosios valios pradą gali mintimis, žodžiais ir veiksmais labiau išreikšti vienas genijus, išminčius ar šventasis, o ne minia, kuri gali demokratiškai nuspręsti: „Ant kryžiaus Jį!“. Taigi demokratinis valdymas gali daryti įtaką ne tik žmonių valiai, bet ir emocijoms. Verta panagrinėti Lietuvos žmonių valios ir emocijų santykį renkant valdžią, ypač pastaruosiuose Prezidento rinkimuose.
Pirmiausia atmeskime pusę pasyviosios Lietuvos, nes ji buvo tik abejinga rinkimų stebėtoja. Rinkėjų abejingumas arba aplaidumas, be abejonės, yra dvejopa blogybė, nes rinkėjai, nusišalinę nuo valstybės reikalų tvarkymo, nusišalina nuo valstybės kūrybos, valstybingumo tvirtinimo, o užleidę tą kūrybą bet kam, sudaro sąlygas atsirasti galimam blogiui valstybėje. O kaip elgėsi kita pusė?
Antroji Lietuvos piliečių pusė V.Adamkui atidavė 45 procentus balsų, o R.Paksui - 55 procentus. Atsižvelgiant į nebalsavusiųjų skaičių, šiuos procentus turėsime dalyti iš dviejų. Išeitų, kad už V.Adamkų balsavo 22,5 procento rinkimų teisę turinčių piliečių, o už R.Paksą - 22,5 procento. Skirtumas - 3 procentai, o tai galėtume priskirti „technologiniam“ nukrypimui. Tą nukrypimą, vertinamą žymiai didesniu procentu R.Pakso naudai, turime priskirti pastarojo triukšmingai ir agresyviai rinkimų kampanijai, sukėlusiai minios efektą, aistrų ir jausmų (ypač pykčio) protrūkį, lėmusį pergalę. Dėl pastarosios priežasties apie valios kokybę, gera ji buvo ar bloga, kalbėti netenka, nes ji nebuvo valia, o jausmų raiška, protesto prieš blogą padėtį valstybėje aktas. Tačiau atsakomybė už pasirinkimą tenka būtent aistroms, pykčio protrūkiui pasidavusiems rinkėjams. Ir didžiausia atsakomybė tenka naujai išrinktam Prezidentui, kėlusiam minios aistras. Paminėti 22,5 procento rinkėjų balsų, kurie pagal demokratijos taisykles kaip mažuma nevertinama, iš tikrųjų buvo valios raiška, nes V.Adamkaus rinkimų kampanija buvo rami, aistrų nežadino, padėties nedramatizavo, buvo palanki objektyviam vertinimui.
Demokratijos mechanizmas nėra apsaugotas nuo ydų ir grimasų, tačiau jos nyksta su pilietinės visuomenės brendimu. Lieka viltis, kad išrinktasis Prezidentas nesikratys atsakomybės naštos, imsis prasmingos veiklos, bus stabilumo valstybėje garantas. Šito geranoriškai linkėkime.
L.Astra: Išties yra paradoksalu, kad ne itin vykęs ir kičą primenantis Lietuvos liberalų demokratų simbolis - plėšrusis erelis, beje, visai svetimas taikių lietuviškų simbolių tradicijai, dabar jau tapo šiandien kuriamos lietuvių politinės demokratinės tradicijos dalimi.
Atrodytų, galėtume kalbėti apie neseniai įkurtos partijos lyderio R.Pakso fenomeną: du kartus buvo Lietuvos sostinės meru ir du kartus - Premjeru. Abu kartus praradęs Premjero kėdę ir atsidūręs politinio gyvenimo dugne, jis iš tiesų atgimė it feniksas. Tačiau, giliau mąstant, reikėtų paanalizuoti, kokie gi esminiai veiksniai lėmė R.Pakso prarastų politinių pozicijų susigrąžinimą ir didžiąją pergalę Lietuvos Prezidento rinkimuose. Pirma, abejonių nekelia veržli energija ir nuoseklus darbas, kurį atliko pats R.Paksas ir jo darni komanda, labai kruopščiai rengdamasi Lietuvos politinio olimpo - Prezidentūros šturmui. Pats R.Paksas ne kartą pabrėžė, kad, dalyvaudamas susitikimuose su rinkėjais, jis apvažiavo visą Lietuvą net du kartus (vieną kartą automobiliu, kitą kartą - sraigtasparniu). Be to, iki pat Prezidento rinkimų pirmojo rato R.Pakso vaizdinė-reklaminė agitacija (TV klipai, filmukai, radijo reklama), palygiti su kitais pretendentais, buvo pati gausiausia - ir, žurnalistų apskaičiavimais, iš viso truko net 168-ias eterio laiko minutes (V.Adamkaus viso eterio laiko trukmė - vos 16 minučių!).
Tad antroji išvada: labai svarbiu veiksniu, lėmusiu R.Pakso pergalę LR Prezidento rinkimuose, tapo jo iki šiol mįslingos finansinės galimybės ir labai dosnūs žinomi ar nežinomi rėmėjai. Šiaip ar taip, bet šiems rinkimams jis, vienintelis iš kandidatų, išleido daugiausia pinigų, o dėl nemažos jų dalies žiniasklaida sukėlė visai pagrįstą triukšmą (turiu galvoje Rusijos kapitalo valdomos bendrovės „Avia Baltika“ R.Pakso rinkimų kampanijai dovanotą milijoną litų). Įdomi detalė: šios bendrovės, įsikūrusios Karmėlavoje, vadovas Jurijus Borisovas po LR Prezidento rinkimų, vykusių sekmadienį, net atšaukė visą darbo dieną (pirmadienį), kad jo darbuotojai galėtų pailsėti po įtemptų budėjimo valandų R.Pakso rinkimų štabe. Faktiškai tai yra beprecedentis komercinės bendrovės kišimasis į politinius reikalus, anaiptol nepuošiantis jaunos demokratijos. Juk kiekvienam aišku, kad po tokio „dosnaus“ finansavimo veiksmo turėtų sekti ir atoveiksmis. Tačiau koks?
Beje, prieš penkerius metus Prezidento rinkimus laimėjusio V.Adamkaus žingsnius lydėjo ne tik be galo didžiulė rinkėjų pagarba, bet ir tvirtas Lietuvos žmonių pasitikėjimas tomis demokratijos, tiesos ir laisvės vertybėmis, kurias skelbė tuomet išrinktas Prezidentas. Šiandien to pasitikėjimo nėra, greičiau tik įtemptas laukimas, kas gi iš viso to bus.
Alfredas Guščius: Kitą dieną po Prezidento rinkimų vienuoliktokė dukra, parėjusi iš mokyklos, guodėsi: „Oi, kaip šalta klasėse; direktorius leido sėdėti su striukėmis“. (Prisiminiau, kad prieš porą mėnesių mokyklos rėmimo fondui paaukojau keliasdešimt litų.) Kiek vėliau, važiuodamas į miesto centrą su reikalais, svarsčiau, kodėl užšalę autobuso langai. Kodėl jis nešildomas? Juk už pavėžėjimą miesto valdžiai užmokame kas 25, kas 40 ar 80 centų. Kodėl ir vasarą, ir žiemą tie patys tarifai? Tegul juos diferencijuoja, bet tegul žiemą pašildo. Miesto merija centrui gražinti (kitų nuomone, darkyti su nebūtinais požeminiais garažais ir pan.) suranda lėšų, tuo tarpu į elementarias paslaugas žmonėms, į jų poreikius numoja ranka…
Prieš pat rinkimus sutikau nuliūdusį kaimyną. Jis kalbėjo: „Man 55 metai, senokai esu bedarbis, santaupos baigėsi. Žinau, socialinėje rūpyboje turi pažįstamą, pasistenk, padėk gauti pašalpą“. Į pokalbį įsiterpusi pašalietė skundėsi: „Dirbu ligoninėje laborante. Priklausau viduriniajam medicinos personalui, kurio nevienija nei profsąjunga, nei kitokia organizacija. Dėl savo teisių, dėl iškylančių problemų nėra kam pasiaiškinti ar pasiguosti: administracija abejinga, rūpinasi tik savo gerove, kreiptis į ministeriją ar kontrolierius bijome, nes būsime atleistos“.
…Balsavau už V.Adamkų tris kartus: 1997-aisiais antrame rate ir šiuose rinkimuose. Beje, 1992 metais taip pat balsavau už jo, jei taip galima pasakyti, neįsikūnijusį pirmtaką - Stasį Lozoraitį. Balsavau už laisvos valstybės nacionalinių interesų tęstinumą, už bendrą stabilumą.
Šiemet dauguma balsavo už V.Adamkaus oponentą, kaip ir tada už S.Lozoraičio oponentą. Kodėl? Pabandykime suvokti jų motyvus. Gyvename tryliktaisiais nepriklausomybės (trečiosios istorijos tėkmėje) metais. Galbūt R.Pakso šalininkai galvoja, kad elementarūs norai dėl šilumos, patogumo, sotumo, elementarios dirbančiųjų teisės taip pat įeina į valstybės fundamentaliųjų tikslų sąrašą? Kodėl, anot jų, dauguma, susiveržusi diržus, turi skursti, šalti, jaudintis dėl darbo, dėl rytdienos, o mažuma (ir ypač išsikerojęs biurokratijos sluoksnis), atpalaidavusi pilvus, vartytis kaip inkstai taukuose?
Ar tai socialistiniai, ar socialinės teisybės ieškantys klausimai? R.Pakso rinkimų retorikoje jie skambėjo garsiausiai ir buvo daugumos išgirsti.
Ir pirmojo, ir antrojo Prezidento rinkimų rato metu daugelio politologų ir komentatorių pasirengimas nebuvo geras, ir R.Pakso adresu girdėjome vien totalinę kritiką bei kaltinimus populizmu. Kaip manote, kokios gi svarbiausios R.Pakso idėjos lėmė pergalę Prezidento rinkimuose?
L.A.: Palyginti su nepaprastai vangia ir smarkiai pavėluota prezidento V.Adamkaus rinkimų kampanija ir jo mieguista komanda, faktiškai pradėjusia dirbti tik po antrojo Prezidento rinkimų rato, R.Paksas su veiklia komanda sugebėjo tiesiogiai pasiekti daugelio Lietuvos kaimų, miestelių rinkėjus ir atgaivinti savo, kaip kovotojo prieš „Williams“ neteisybes, buvusią šlovę. O tai yra labai svarbus psichologinis veiksnys, lygiai kaip ir nuolat R.Pakso partijos deklaruota pozicija skelbti kovą prieš neteisybes, kurių Lietuvoje iš tiesų iki šiol yra labai daug. Pavyzdžiui, jis skelbė, kad visiems Lietuvos tarnautojams ir aukštiems pareigūnams būtina viešai deklaruoti savo indėlius, saugomus užsienio valstybių bankuose. Iš tiesų iki šiol nė viena politinė partija ar valstybės vadovai apie tai neužsimindavo.
Be to, R.Paksas sugebėjo viešai atsiprašyti net tų vyresnio amžiaus rinkėjų, kuriuos buvo pats ir nuskriaudęs prieš dvejus metus, kai, dar būdamas Premjeru, išleido daug triukšmo sukėlusį nutarimą,draudžiantį dirbantiems pensininkams mokėti visą pensiją. Tačiau manau, kad galutinę pergalę R.Paksas laimėjo tikrai ne dėl savo populiarių idėjų, kurios buvo daugiau ar mažiau deklaratyvios, kaip ir visų kitų kandidatų. Ir be jau anksčiau minėtų veiksnių, lėmusių neabejotiną R.Pakso pergalę, didelę reikšmę turėjo ir prasidėjęs valdančiosios socialliberalų-socialdemokratų koalicijos smukimas.
Beje, apie tai iškalbingai byloja ilgamečio ir ištikimo nomenklatūros lyderio A.Brazausko metraštininko bei patarėjo Arvydo Juozaičio sukeltas skandalas kitą dieną po paskelbtų Prezidento rinkimų rezultatų. „Ištikimasis“ patarėjas staiga pats, savo iniciatyva, tarsi plėšrusis liberalų demokratų erelis puolė viešai aiškinti, kad artimiausia socialdemokratų ateitis - būti išvežtiems karučiais į politikos sąvartyną…
Ką gi, nuomonė, atrodo, yra visai teisinga.
Kokius pasikeitimus prognozuojate Lietuvoje, R.Paksui tapus naujuoju LR Prezidentu?
A.G.: Penkeri metai parodys tikruosius naujojo (iš eilės - šeštojo) Lietuvos valstybės Prezidento ketinimus. Ar jis malūnsparniu tuščiai, vien tiktai dėl ereliško įvaizdžio drebino Lietuvos padangę, ar pilotui iš tiesų norisi iš tos padangės išvysti šviesų, laimingą savo tėvynės veidą. Ne tiktai medžius, bet ir žmones atpažįstame iš jų vaisių…
L.A.: Be abejo, strateginiai Lietuvos politiniai siekiai ir sprendimai - istorinė narystė ES, NATO - bus ir toliau įgyvendinami, tačiau savo ruožtu jų negalima atskirti nuo būtinų pokyčių šalies vidaus politikoje, ūkyje. Apmaudu, tačiau per trylika nepriklausomybės metų nė viena politinė Lietuvos partija ar valstybės vadovai taip ir nesugebėjo pasiekti, kad būtų nuosekliai įvykdyta nors viena esminė struktūrinė reforma nors vienoje sveikatos apsaugos, švietimo ar socialinėje sferoje, nekalbant jau apie milžiniškos posovietinės korupcijos (tiek administracinės, tiek politinės ar šešėlinės ekonomikos) sutramdymą. O tai reiškia, kad Lietuvos politinių jėgų įvairovė dar smarkiai keisis, taip pat kaip ir politinių lyderių įtaka. Ir dabar - jau iki pat artimiausių rinkimų į LR Seimą 2004-aisiais.