Gerumas mus jungia

Prieš pat Kalėdų atostogas grupė Kauno neprigirdinčiųjų internatinės mokyklos moksleivių, lydimi pedagogų, lankėsi Kauno Raudonojo Kryžiaus palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje. Moksleiviai jau trečius metus vykdo projektą „Mokausi gyventi“, kuris klausos negalią turintiems vaikams padeda integruotis į girdinčiųjų visuomenę. Minčiai apsilankyti pas senelius ir sunkiai sergančius žmones pritarė ir projekto partneris, Kauno medicinos universiteto Slaugos fakulteto dekanas Arvydas Šeškevičius, kuris maloniai sutiko tarpininkauti mūsų susitikimui.
Šiai išvykai ilgai rengėmės. Patys moksleiviai darė dovanėles: piešė ir karpė atvirukus, simbolinius langus, pro kuriuos žiūrėdami vieniši žmonės prisimintų savo gyvenimą, matytų giedrą ir šviesą dabartyje. Gal, žvelgdami pro popierinį langelį, pajus vasarą, kai gruodas ir šaltis ne tik lauke, bet ir širdyje, nes šiame lange ne šalčio raštai, o sudžiovintos vasaros gėlės ir žolynai.
Vaikai labai jaudinosi. Jie nežinojo, ar sugebės bendrauti su šiais žmonėmis, ar jiems užteks žodžių. Bet gerumo ir širdies kalba yra visiems suprantama ir išgirstama. Tai – sielos kalba. Žodis po žodžio, dėliodami gimtosios kalbos sakinius, mes pakartojome gražiausius ir šilčiausius šiai progai tinkamus žodžius. Moksleiviai nepaprastai tvirtai suvokė savo apsilankymo svarbą ir širdimi pajuto, kad jų pasakyti žodžiai turi sušildyti, paguosti ir suteikti viltį. Mūsų, pedagogų, tikslas – padėti klausos negalią turinčiam moksleiviui augti dvasiškai, ugdyti atjautą. Juk labai svarbu, kad klausos sutrikimų turintys moksleiviai žinotų savo vertę, suprastų esą lygiaverčiai visuomenės nariai ir gebėtų gerbti, paguosti ir atjausti kitus.
Raudonojo Kryžiaus palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje mus pasitiko KMU Slaugos fakulteto Slaugos ir rūpybos katedros asistentė, slaugos magistrė Jovita Demskytė, kuri supažindino mus su aptarnaujančiu personalu, paaiškino ligoninės darbo specifiką, padėjo mums bendrauti su ligoniais. Nedrąsiai, pamažu ėmė megztis pokalbiai su ligoniais, susijaudinom visi: ir mes, ir seneliai. Vieną sugraudino, kad buvo kas išklauso, kitą – viltingas angelas atviruke, trečią – nuoširdus apkabinimas ir palaikymas už rankos. Moksleiviai suvokė, koks svarbus artimųjų, draugų palaikymas, galimybė pasidalyti gyvenimiškąja patirtimi, pabendrauti ir pasisemti jėgų tolesniam gyvenimui. Moksleivius ypač sujaudino pokalbis su buvusia vaikų gydytoja, kuri visą gyvenimą rūpinosi mažaisiais, o dabar, po infarkto, pati yra silpna ir bejėgė, negalinti savimi pasirūpinti. Manau, moksleiviai suprato, kad seniems žmonėms nugyventi paskutinę gyvenimo atkarpą nėra lengva. Su jais vaikai bendravo gestais, prisilietimu ir šiltu akių žvilgsniu. Moksleiviai pamatė ir sunkų, pasiaukojantį slaugytojų darbą, reikalaujantį daug fizinių ir dvasinių jėgų.
Viešnagę baigėme įgiję daugiau gyvenimiškos patirties, suvokę ir įvertinę kiekvienos minutės svarbą. Prisiminėme posakį, kad „jaunystę ir sveikatą įvertiname tada, kai jų netenkame“. Pamatėme, kad slaugos ligoninėje seni žmonės rūpestingai slaugomi ir prižiūrimi, gauna reikiamas paslaugas. Savaitgaliais senukai susitinka su savo vaikais, artimaisiais, draugais, kurių parodytas dėmesys paguodžia ir nuramina.
Mes dėkingi Kauno medicinos universiteto Slaugos fakulteto dekanui profesoriui A.Šeškevičiui, dėstytojai J.Demskytei, Slaugos ligoninės personalui, kad padėjo pravesti vieną svarbiausių gyvenimo pamokų – gerumo pamoką.

Aldona ŠEŠTAUSKIENĖ
Kauno neprigirdinčiųjų internatinės mokyklos
vyr. surdopedagogė auklėtoja

© 2003 "XXI amžius"