Atnaujintas 2003 m. vasario 5 d.
Nr.10
(1114)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Darbai
Nuomonės
Politikos užkulisiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Žingsnis iki pragaro

JAV prezidentas Džonas Kenedis

„Taikingiausia pasaulyje valstybė SSRS“, dalijusi taikos premijas savo tiesioginiams ir netiesioginiams šnipams visame pasaulyje, „pažangiems veikėjams“, nuo pat atsiradimo dienos stengėsi užvaldyti pasaulį. Po Stalino mirties ir naujam SSRS vadovui Nikitai Chruščiovui paskelbus apie „atlydį“, pasaulis lengviau atsiduso, tačiau neilgam.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje N.Chruščiovui buvo pakištas įdomus projektas. Jo esmė – kad prie JAV Atlanto vandenyno pakrančių reikia sukurti keliolika dirbtinių salų, paskelbti jas Sovietų Sąjungos teritorija ir tose salose įkurti sovietų raketines bazes, apginkluotas branduolinėmis galvutėmis. Tuo metu SSRS armijos generaliniame štabe šiam avantiūriniam sumanymui pritarta nebuvo, teisingai pažymint, jog tai reikštų trečiąjį pasaulinį karą su nenusakomomis jo pasekmėmis. Tačiau avantiūriškais projektais garsėjęs N.Chruščiovas nenurimo, ir jo galvoje ta idėja brendo toliau. Proga netrukus pasitaikė kuo puikiausia. Mat 1959 metais Kuboje įvyko Fidelio Kastro vadovaujama revoliucija. N.Chruščiovas džiūgavo. Pagaliau „socializmas“ peržengė vandenyną ir atsirado „imperialistinės“ Amerikos pašonėje. Tačiau N.Chruščiovo labai neramino amerikiečių ketinimai atsikratyti F.Kastro bei jo režimo, ir SSRS genseko įsakymu į Ameriką buvo pasiųsta daugybė KGB ir GRU šnipų, užverbuota daug vietinių amerikiečių ir britų. Tarp jų – vienas garsiausių KGB atominės fizikos šnipų Klausas Fuksas. Su šiuo mokslininku išdaviku labai daug bendravo KGB rezidentas Vašingtone Aleksandras Feklisovas, apie kurio vaidmenį, likviduojant jau beveik prasidedantį trečiąjį pasaulinį karą, - atskira kalba.


Po pusės amžiaus niekas nepasikeitė

Radikaliai pasikeitusiame pasaulyje, žlugus Sovietų Sąjungai ir subyrėjus satelitiniams Maskvos režimams, pasaulyje išliko tik du tokie režimai: Kuboje ir Šiaurės Korėjoje. Daugiau kaip milijardą gyventojų turinti Kinija – kitas atvejis, nes jos režimas gana specifinis, - ji derina rinkos ekonomiką su oficialia komunistine ideologija. Netgi F.Kastro Kuboje pastebimi tam tikri pokyčiai. Išimtis - stalinistinė Šiaurės Korėja, kurioje faktiškai niekas nepasikeitė nuo pokario laikų, kai Šiaurės Korėja liko Maskvos įtakos zonoje. Dabar, praėjus daugiau kaip 50 metų, Šiaurės Korėja vėl grasina sukelti pasaulyje naujo karo gaisrą ir net grūmoja branduoliniu ginklu.
Jau nedaugelis žmonių prisimena pirmąjį Korėjos karą, kurį sukėlė dabartinio Šiaurės Korėjos stalinistinio diktatoriaus tėvas Kim Ir Senas. Karą, nusinešusį šimtus tūkstančių gyvybių. Ką ten šimtus tūkstančių – milijonų! Pavyzdžiui, Kinija iki šiol neskelbia, o galbūt net nežino, kiek žuvo vadinamųjų Kinijos savanorių, kurie be jokios aviacijos, artilerijos, tankų priedangos buvo verčiami šturmuoti Pietų Korėjos ir amerikiečių pozicijas. Vienintelis kinų ginklas buvo didžiulės žmonių masės, ginkluotos tik paprastais ir, be to, pasenusiais lengvaisiais ginklais, be atodairos metamos į mūšį. Todėl žuvusiųjų niekas ir neskaičiavo. Mao Czedunas ėmė pavyzdį iš Stalino, kuris Antrojo pasaulinio karo metais elgėsi panašiai. Juk pačių likusių gyvų karo veteranų atsiminimuose gausybė pavyzdžių, kai šturmuojant, pavyzdžiui, upes net nereikėdavo statyti pontoninių tiltų. Šturmuotojai pereidavo per žuvusiųjų kūnus. Aišku, ne vokiečių, o savųjų.