Atnaujintas 2003 m. vasario 5 d.
Nr.10
(1114)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Darbai
Nuomonės
Politikos užkulisiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Apie moteris, neabejingas Lietuvai
Lietuvos moterų lygos Kauno skyriaus dešimtmečiui

LML Kauno skyriaus narės. Sėdi (iškairės): Kauno skyriaus pirmininkė Laimutė Skuodienė ir LML vadovė prof. Ona Voverienė ir kt.

Apie Lietuvos moterų lygos (LML) dešimties metų kelią labai išsamiai jau rašė prof. Ona Voverienė (“Lietuvos moterų lygai – 10 metų”. “Lietuvos aidas”, 2002 10 30 ir 2002 10 31; “XXI amžius“, 2002 12 11). Šiame straipsnyje, rašydama apie LML Kauno skyriaus veiklą, trumpai paminėsiu Lygos įkūrimo istoriją, pasinaudodama minėtais prof. O.Voverienės straipsniais.
Lietuvos moterų lyga – visuomeninė organizacija, įkurta 1992 metų spalio mėnesį. Pirmininke tuo metu buvo išrinkta Nijolė Oželytė. Iškilo dilema – su kuo ir kurlink eiti. Išryškėjo dvi veiklos kryptys: feministinis judėjimas, kovojantis su moterų diskriminacija, arba dalyvavimas valstybės atkuriamajame darbe. Tąkart nugalėjo sveikas protas. 1993 metais LML buvo įregistruota LR Teisingumo ministerijoje kaip visuomeninis politinis judėjimas. Feministės pasitraukė. 1993 metų sausį buvo įkurtas LML Kauno skyrius (pirmininkė –N.Arbačiauskienė, sekretorė – L.Skuodienė). Tais pačiais metais N.Oželytės iniciatyva LML buvo depolitizuota ir priėmė visuomeninį statusą. Po to N.Oželytė ir N.Arbačiauskienė iš LML pasitraukė į kitus judėjimus. 1994 m. kovo 4 d. LML eilinėje konferencijoje patvirtino naujus, jau visuomeninės organizacijos įstatus. Jos vadove vieningai buvo išrinkta prof. Ona Voverienė. 1996 metais LML buvo perregistruota LR Teisingumo ministerijoje ir patvirtinta jos veiklos programa. Kauno skyriaus pirmininke išrinkta Laimutė Skuodienė.


Kareivinių kultūros paveldas

Marijampolės savivaldybės vyriausiasis paminklotvarkininkas Gedeminas Kuncaitis prie atidengto paveikslo “Lietuvių kunigaikštis”

Marijampolėje aptikta sieninė tapyba praturtino šalies kareivinių kultūros paveldą. Neseniai pristatyti konservuoti šio paveldo objektai. Restauruojant Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio motorizuoto pėstininkų bataliono kareivinių pastatą Marijampolėje, Vytauto gatvėje, vienoje karių svetainėje po penkiais tinko sluoksniais aptikta trafaretinė prieškario Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio sieninė tapyba ir fragmentiškai išlikusi carinės armijos laikų sienų puošyba.
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio motorizuotajam pėstininkų batalionui skyrus penkis tūkstančius litų, dailininkai restauratoriai Vytautas Dzindziliauskas ir Antanas Pužauskas atliko penkių iš šešių kareivinių sienų istorinių paveikslų valymą ir konservavimą. Carinės armijos laikų sienų puošybos elementai šiuo metu užtinkuoti ir uždažyti, laukia savo eilės.
Menotyrininkės dr. Gražinos Marijos Martinaitienės nuomone, paveikslai vertingi ir saugotini kaip XX a. ketvirtojo dešimtmečio vietinės mėgėjiškos tapybos pavyzdys. Geriausiai išlikę chrestomatiniai paveikslai: “Kunigaikštis Kęstutis”, “Karininko Juozapavičiaus mirtis Alytuje”, “Jotvingių karys”, “Lietuvių kunigaikštis”, “Jonas Basanavičius”. Šeštasis sienų piešinys gerokai apgadintas, jo tematiką dar sunku nustatyti.


Gerumas mus jungia

Prieš pat Kalėdų atostogas grupė Kauno neprigirdinčiųjų internatinės mokyklos moksleivių, lydimi pedagogų, lankėsi Kauno Raudonojo Kryžiaus palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje. Moksleiviai jau trečius metus vykdo projektą „Mokausi gyventi“, kuris klausos negalią turintiems vaikams padeda integruotis į girdinčiųjų visuomenę. Minčiai apsilankyti pas senelius ir sunkiai sergančius žmones pritarė ir projekto partneris, Kauno medicinos universiteto Slaugos fakulteto dekanas Arvydas Šeškevičius, kuris maloniai sutiko tarpininkauti mūsų susitikimui.
Šiai išvykai ilgai rengėmės. Patys moksleiviai darė dovanėles: piešė ir karpė atvirukus, simbolinius langus, pro kuriuos žiūrėdami vieniši žmonės prisimintų savo gyvenimą, matytų giedrą ir šviesą dabartyje. Gal, žvelgdami pro popierinį langelį, pajus vasarą, kai gruodas ir šaltis ne tik lauke, bet ir širdyje, nes šiame lange ne šalčio raštai, o sudžiovintos vasaros gėlės ir žolynai.
Vaikai labai jaudinosi. Jie nežinojo, ar sugebės bendrauti su šiais žmonėmis, ar jiems užteks žodžių. Bet gerumo ir širdies kalba yra visiems suprantama ir išgirstama. Tai – sielos kalba. Žodis po žodžio, dėliodami gimtosios kalbos sakinius, mes pakartojome gražiausius ir šilčiausius šiai progai tinkamus žodžius. Moksleiviai nepaprastai tvirtai suvokė savo apsilankymo svarbą ir širdimi pajuto, kad jų pasakyti žodžiai turi sušildyti, paguosti ir suteikti viltį. Mūsų, pedagogų, tikslas – padėti klausos negalią turinčiam moksleiviui augti dvasiškai, ugdyti atjautą. Juk labai svarbu, kad klausos sutrikimų turintys moksleiviai žinotų savo vertę, suprastų esą lygiaverčiai visuomenės nariai ir gebėtų gerbti, paguosti ir atjausti kitus.