Stalingrado mūšio prisiminimai ir pamokos

Pasmerkimas pražūčiai

Mūsio lauke pastatyta paminklinė stačiatikių bažnyčia, dedikuota Visiems Šventiesiems

Dabar, XXI a. pradžioje, vietinių karinių konfliktų gausa ir netgi bandymas religinėmis pažiūromis pateisinti naujos rūšies terorizmo išpuolius, kiekvieną kartą perspėja apie galimą tarptautinio masto krizės pavojų su sunkiai nusakomomis pasekmėmis. Dėl to verta prisiminti praėjusio šimtmečio didžiuosius mūšius su visu jų brutalumu, beprasmiškumu ir su niekuo nepalyginamomis žmonių kančiomis, kada tik tikėjimas teikė žmonėms vilties spindulėlį. Kaip tik toks buvo prieš 60 metų, 1943-iųjų sausio 31 d., vokiečių kapituliacija pasibaigęs Stalingrado mūšis, ženklinęs lemtingą posūkį Antrajame pasauliniame kare.
1941-ųjų birželį prasidėjęs nacistinės Vokietijos karas prieš komunistinę Sovietų Sąjungą – faktiškai tai buvo ne tautų, bet dviejų totalitarinių sistemų kova – iš pradžių vokiečiams buvo sėkmingas. Nors jau 1941-ųjų žiemą jie buvo sulaikyti prie Maskvos ir Leningrado, tačiau kitų metų vasarą, sutelkę jėgas puolimui pietrytine kryptimi, pasiekė Šiaurės Kaukazą. Vėlyvą 1942-ųjų rudenį vermachto šeštoji armija, užėmusi stambųjį Pavolgio pramonės centrą Stalingradą, galutinai „įklimpo“. Išryškėjo tos pačios klaidos, kurias kažkada padarė Napoleonas: didžiuliai Rusijos plotai, tiekimo problemos, šaltos žiemos, taip pat atkaklus rusų ryžtas ginti savo tėvynę. Stalingrado atveju galbūt suveikė ir negailestingas sovietų diktatoriaus Stalino įsakymas Nr.277 („nė žingsnio atgal“), dėl kurio vien tik „bailių“ ir „dezertyrų“ Raudonojoje armijoje komisarų nurodymu buvo nušauta apie penkioliką tūkstančių.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija