Atnaujintas 2003 m. vasario 5 d.
Nr.10
(1114)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Darbai
Nuomonės
Politikos užkulisiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Netikrumai

Daug netikrumų pasaulyje ir, deja, jų daugėja: netikri pinigai, netikri, genetiškai modifikuoti augalai ir gyvūnai, netikri maisto produktai, jau bandoma sukurpti kloną - netikrą žmogų. Amžinosiomis ar bendražmogiškosiomis vertybėmis negrindžiama gyvensena tampa netikra, todėl nuo jos bėga ar savu noru iš gyvenimo daugelis pasitraukia. Netikros valstybės, nes pamatai netikri, netikras valdymas, netikras valstybės reikalų tvarkymas - politika. Netikra politika, nes netikros ne ideologijų, o interesų pagrindu kuriamos partijos. Netikri rinkimai, todėl netikros valdžios.

Partijų imitavimas

Valstybė kuriama ir tvirtinama tam tikros ideologijos pagrindu. Lietuvos valstybė 1918 ir 1990 metais atkurta tautiniu pagrindu, nes optimali tautos būsena yra savoje nepriklausomoje valstybėje. Lietuva yra krikščioniška šalis, kurios dorovės šaltinis - krikščionybė, Bažnyčia. Lietuvių tauta yra sėsli, gerbianti savo praeitį, iš jos stiprybę semianti. Todėl būtų natūralu, kad Lietuvos Respublika vadovautųsi trimis ideologijomis, o joms atstovautų trys politinės partijos - tautiškoji, krikščioniškoji ir konservatyvioji. Vis kiti politiniai dariniai yra dirbtiniai, sukurpti ne ideologijų, o grupinių interesų pagrindu, daugelis jų ne tik neprisideda prie valstybingumo tvirtinimo, bet jam kenkia. Pats partijų Lietuvoje skirstymas į kairiąsias, dešiniąsias ir centrines yra netikras, todėl žmonės suvokia dešinę kaip valstybės palankumą Vakarams, kairę - Rytams, centrą - neutralumui, tūnojimui. Kai visos partijos privalėtų laikytis vienos politinės krypties - kurti ir tvirtinti valstybę, dauguma Lietuvos politinių darinių žvalgosi naudos, siaurų interesų tenkinimo.
Partijų dirbtinumą, imitavimą atspindi patys jų pavadinimai. Lietuva yra demokratinė respublika, todėl priedas prie partijos pavadinimo „demokratinė“ yra dirbtinumo požymis, nes demokratinėje respublikoje nėra ir negali būti nedemokratinių politinių darinių, niekas jų prievarta nekuria, prievartinės narystės nėra. Įvairūs socialdemokratai, liberaldemokratai, krikščionys demokratai, naujieji demokratai patvirtina darinių nenatūralumą, dirbtinumą. Dirbtinumą ar iškrypimą ženklina priedai „nuosaikieji“, „modernieji“, „naujieji“. Tikri svetimkūniai valstybės politinėje erdvėje yra dariniai pagal lytį (moterų), tautybę (rusų sąjunga, lenkų rinkimų akcija ir kt.), profesiją (valstiečių), mąstyseną (gyvenimo logikos). O štai Socialdemokratų partija Lietuvoje yra gryniausias SSRS komunistų partijos (bolševikų) paveldas, nes tik pavadinimu yra panaši į vakarietišką ar nepriklausomos Lietuvos socialdemokratiją. Lietuvoje nauja yra Liberalų partija. Tai - destruktyvus politinis darinys, nes jaunoje trapios demokratijos valstybėje, kokia yra Lietuva, ji, užuot tvirtinusi laisvę, kylančią iš atsakomybės ir pareigos, tvirtina bet kokią, prilygstančią palaidumui, laisvę. Ji panaši į paveikslą be rėmų, kuriame ir pats paveikslas praskydęs, neturi turinio.
Partijų netikrumą liudija jų programos, iš kurių kyšo grupiniai interesai, siekiai valdyti verslą ar pačią politiką, paversti ją verslu. Minimos „partijos“ kuriasi ne kokiai valstybinei idėjai įgyvendinti, o labiausiai utilitariniams interesams tenkinti. Paprastai tokias „partijas“ kuria žinomesnės, įtakingesnės asmenybės ar interesų grupuotės.
Iš netikrumų aritmetinės sumos (susijungimų, koalicijų) negalima laukti naujos kokybės, naujos ideologijos, naudos valstybei valdyti ir pačiam valstybingumui. Todėl, kaip rodo rinkimų patirtis, nenatūralius politinius darinius visuomenė atmeta, tačiau „šluotos“ politika neveiksni, nes, nušlavus vienas, kaip netikri pinigai randasi kitos, pažadais, pinigais ar saldainiukais perkančios rinkėjų balsus. Tikriausia užtvara netikriems politiniams dariniams rastis būtų pilietinė, tautiškai susipratusi visuomenė. Tačiau tokią visuomenę ugdyti ir telkti politiniams verteivoms nenaudinga, nes minią, „liaudį“, lengva valdyti, mulkinti, turėti iš jos naudos. Dėl pilietiškumo, vertybinės mąstysenos stokos, atmesdama tikrąsias vertybes, mūsų visuomenė tebeseka paskui pažadus, blizgučius, saldainiukus.
Netikriausia, tačiau labiausiai įsitvirtinusia visose valstybės valdymo struktūrose laikoma Socialdemokratų partija. Kitos partijos, jų gausa jai naudingos sudaryti demokratinio valdymo regimybę, maskuoti vienos partijos diktatą, stabiliai laikytis aukščiausiose valdžiose. Kad ir kaip būtų keista, tarp netikrumų nepriklausomoje Lietuvoje randame ir tai, kas tikrai tikra: komunistai, kovoję su buržuazija, patys tapo naująja buržuazija, o valdymas išliko jų rankose, liko vėl viena partija, viena „tiesa“.

Netikri vadovai

Kokia visuomenė, tokią sau valdžią demokratiškai renka. Dešimtmečius morališkai žlugdyta, komunistiškai ugdyta visuomenė prarado vertybinę mąstyseną, nes tikrosios vertybės buvo suniekintos, pakeistos komunistinės ideologijos surogatais (komunistinė moralė, partinė sąžinė, proletkultas, klasių kova, tautų draugystė (rusifikuojanti). O vadovą visuomenė nori matyti į save panašų asmenį, nenori, kad asmenybė būtų iškili (lygybės sindromas), kad asmenybė judintų iš tūnojimo, skatintų siekti idealų, grįžti į tikrosiomis vertybėmis grindžiamą gyvenseną.
Pirmasis ir tikrasis atkuriamos ir atkurtos Lietuvos valstybės vadovas buvo Vytautas Landsbergis. Jis buvo Atkuriamojo Seimo prezidiumo pirmininkas ir kartu ėjo dar tuo metu neįteisintas, tačiau realiai egzistavusias Prezidento pareigas. Valdančiosios Seimo daugumos ir prezidento Valdo Adamkaus gėdai (tiesa, pastarasis klaidą bandė taisyti, tačiau nesėkmingai), V.Landsbergis iki šiol buvusiu valstybės vadovu formaliai nepripažintas, nors lietuvių tauta tikresnio ir ryškesnio, labiausiai nepriklausomybei nusipelniusio už jį vadovo iki šiol neišvydo. Gėdingai pasielgė ir tautos dauguma, valstybės vadovu rinkdama ne tikrą patriotą Stasį Lozoraitį, o okupacinės valdžios nomenklatūrininką Algirdą Brazauską. Aptariant V.Adamkaus pralaimėjimą prieš R.Paksą, priežastimi nereikėtų laikyti vien griausmingos R.Pakso rinkimų kampanijos poveikį; ne visiems V.Adamkaus sprendimams visuomenė pritarė, visuomenė pasigedo ryžtingesnių ir ryškesnių valstybės vadovo veiksmų teisiniam nihilizmui ir įteisinamam neteisingumui šalinti, visuomenės tautiškumui ir pilietiškumui skatinti. Vyriausybių vadovų netikrumą liudija jų priimti ir tebegaliojantys žalingi visuomenei sprendimai, dažna jų kaita, atsistatydinimai ir atstatydinimai. Tik A.Brazauskas stabilizavosi premjero poste, nes netikras tarp netikrų jaučiasi esąs savo vietoje.

Pilietinė visuomenė ar liaudis?

Sovietų Sąjungoje pilietinės visuomenės nebuvo: buvo „sovetskij narod“ - sovietinė liaudis, „litovskij narod“ - lietuviška liaudis. Todėl tą imperinę valstybę sudarė ne pilietinė visuomenė, o jos valdžia, ir ta valstybė su Kovo 11-ąją pradėjo griūti, o ta liaudis griūčiai nesipriešino, neišėjo į gatves, nestojo valdžioje sukoncentruotos valstybės ginti. Liaudis imperijoje kaip buvo, taip ir pasiliko liaudimi. Liaudimi pasiliko ir visuomenės atsiskyrusiose nuo SSRS respublikose. Lietuvoje mokyklos - tos pačios, mokytojai „sovietiniai“, vadovėliai ir programos mažai pasikeitė, tautinis, patriotinis bei pilietinis ugdymas komunistuojančioms ir liberalioms valdžioms nerūpi. Kai visuomenė - ne pilietinė organizacija, o nesąmoninga minia, ja galima manipuliuoti, įjungus propagandos mechanizmą, ką kreipti sau pageidaujama linkme, mulkinti, priversti sekti paskui vakarykščius prievartautojus. Todėl iš netikros, nepilietiškos visuomenės tikros, tarnaujančios visuomenei valdžios ir negalima tikėtis.

Ar tikri rinkimai?

Demokratinį valdymą numato demokratiški, išreiškiantys daugumos piliečių valią, rinkimai. Valia gali būti gera, bloga arba jos gali nebūti. Valią gali reikšti tik veiksnus, sąmoningas pilietis, nes valia grindžiama sąmoninga analize, lyginimu, vertinimu. Jei pilietis tik formalus valstybės gyventojas, jei jis nesusipažinęs su valstybės pagrindiniu įstatymu konstitucija (ją labai retas pilietis pas mus rankose laikė), jei jis nesuvokia ir nėra įsisąmoninęs piliečio teisių, pareigų ir atsakomybės, jei jam neaiškūs renkamųjų vertinimo kriterijai, jis gali reikšti tik emocijas, o ne valią. Per trylika nepriklausomybės metų vykę savivaldybių tarybų, Seimo ir Prezidento rinkimai, drįstu tvirtinti, nebuvo piliečių valios raiška, nes sąmoningų piliečių Lietuvoje tėra tik keliolika procentų. Visokios „švytuoklės“, netikėtumai, neprognozuojami posūkiai, ubagų, juokdarių ir kitokių politinių nulių kandidatavimas ir išrinkimas yra „liaudies“ emocijų, o ne pilietinės visuomenės valios išraiška. Beveik pusė Lietuvos gyventojų per pastaruosius rinkimus parodė, kad jie rinkimams nėra subrendę, kad dar negali analizuoti, lyginti, vertinti ir pamatuotai reikšti valią, kad jie dar neprisiėmė pilietinės pareigos ir atsakomybės naštos. Gera tai, kad tuo pačiu atsisakė vadovautis emocijomis, patikėti gražiais šūkiais ir blizgučiais.
Sąmoningą pilietį, o ypač išrinktą savivaldybės tarybos narį ar išrinktąjį Prezidentą galėtume klausti: ar jis tikrai jaučiasi išrinktas daugumos valia, ar rinkimų kampanijos sukeltomis emocijomis? Teatleidžia išrinktieji, kad atsakysiu už juos: dauguma jų, ypač naujai išrinktas Prezidentas nebuvo išrinkti sąmoningų piliečių valia, o pateko į postus „liaudies“, milijoninėmis sumomis sukeltų, emocijų dėka. Todėl jie yra netikri, nes netikri, minios emocijomis grįsti rinkimai.

Ar tikra valstybė?

Jei tvirtinama, kad netikros partijos, netikri vadovai, netikra pilietinė visuomenė, netikri rinkimai ir netikri išrinktieji, savaime kyla klausimas: ar tikra valstybė? Iškart atsakysime - dar netikra. Argumentų teiginiui patvirtinti - daugybė. Paminėsime kai kuriuos.
Valstybė, užuot skyrusi lėšas ir pastangas visuomenei, kuri ir sudaro valstybę, šviesti bei ugdyti, tas lėšas skiria bilietams į valdžias išsipirkti (parama partijoms, rinkimų kampanijoms ir t.t.). Valstybė toleruoja ir skatina viešą korupciją (įmonių, organizacijų ir asmenų) - paramą kandidatams į valdžias, kad jos pagalba pastarieji keltų emocijas, pirktų piliečių balsus, o patekę į valdžias tarnautų ne rinkėjams, o rėmėjams.
Tikra valstybė gerbia ir švenčia valstybines šventes, švenčių dienomis prie valstybinių ir privačių pastatų kelia vėliavas. Seimo valdančiosios daugumos (liberalų, socialliberalų, socialdemokratų) pastangomis įstatymų pataisa ši priedermė buvo panaikinta. Ne tik paprasčiausių normatyvinių aktų, bet ir Konstitucijos pažeidimų gausa, įsigalėjęs teisinis nihilizmas bei įteisinamas neteisingumas liudija, kad valstybė nėra teisinė. Valdžios vyrai ir moterys - liaudies tarnai gauna dešimtis kartų didesnius atlyginimus už šeimininkės - liaudies atstovus.
Kultūringa ir civilizuota valstybė rūpinasi visuomenės dorove. Lietuvoje dorovės reikalai palikti Bažnyčiai, kuri atskirta nuo valstybės, o valstybė, leisdama su dorove prasilenkiančius įstatymus, nebendradarbiaudama su Bažnyčia, tautos ir jos valstybės piliečių dorovę smukdo.
Tikrose valstybėse nelojaliam piliečiui užimti atsakingas valstybines pareigas teisė ribojama. Lietuvoje tokio ribojimo nėra.
Iš valstybės, kurioje pilietis yra įvairiapusiškai saugus, pastarasis nebėga, nesižudo. Iš Lietuvos bėga, žudosi.
Netikrumams mūsų valstybėje, valstybės valdymo ydoms ir grimasoms įvardyti jaučio odos neužtektų, todėl jų nematyti, dangstyti ar nutylėti - nevalia. Ir ne dėl paverkšlenimo. Įvardijus, paviešinus negeroves, galima jas šalinti, jų vengti. O tai - pilietinės visuomenės ir ypač valdžių galioje ir valioje, jų priedermė ir pareiga.
Tarus, kad valstybė dar netikra, kartu teigiame, kad valstybę jau turime. Džiaukimės, kurkime ir tvirtinkime tikrąją!

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija