Nosys pavėjui, arba Belaukiant mesijo

“Kauno dienos” (sausio 20 dienos) S.Gudavičiaus straipsnyje “Politikai mėgsta sukti nosį pavėjui” rašoma apie politikų pomėgį keisti partijas ir pažiūras, ten cituojama politologė teigia, kad “...perbėgimai neprideda prestižo politikui...”. Tačiau toks teiginys labiau primena godotiną vadovėlinę vertybę nei realios situacijos vertinimą, nebent prestižą reikėtų suvokti kaip vidinę politiko vertybę, nedarančią juntamos įtakos rinkėjų apsisprendimui.
Visi, kurie keitė partijas ar radikaliai apversdavo šūkius, deklaruojamas vertybes, visuomenėje yra nepalyginamai populiaresni už tuos, kurie nuosekliai skelbia tuos pačius siekius ir tikslus (plg. to paties nuo reitingų viršaus nenukrentančio politiko-fenomeno, retoriškai klaususio, “kas mus gins, jei iš Lietuvos išeis sovietų armija?”, o neilgai trukus jau teigusio - “Lietuvos saugumas tiktai NATO” ir pan. Pavyzdžių daugiau nei pakanka ir su kitais populiariaisiais, tarkim, laisvamanių vado blaškymaisi ištekinti beviltiška senmerge virstančią savo partiją už sužibusios naujojo kairiojo žvaigždės, vėliau už naujojo dešiniojo sprogusios supernovos pagaliau atnešė stebėtinai puikių rezultatų rinkimuose į Seimą, o jo prognozuojamas, tvirtas ir dėl to padorus kaip politiko elgesys, tapus laikinuoju Premjeru, jam jo reitingų nepataisė, o greičiau pagadino, nes Prezidento rinkimuose tesurinko tik daugiau kaip šešis kartus mažiau už buvusį bendražygį, kurį įvardijo savo konkurentu). Taigi panašu, kad pažiūrų kaitaliojimas laiku kaip tik užtikrina sėkmę, o stabilias pažiūras išlaikantis politikas yra pasmerktas būti beviltišku autsaideriu. Jis visai nepanašus į laukiamą mesiją, nes iš jo stebuklo nesulauksi, jis darosi nuobodžiai aiškus.
Vieno ekspremjero teiginys, kad tai jo partija kloja bėgius, kuriais Lietuva važiuoja Vakarų kryptimi, yra ne tik tiesa, bet ir jų partijos prakeiksmas - jie pasilieka geriausiu atveju tik eiliniais geležinkelio darbininkais, o lokomotyvo vyriausiaisiais palydovais ir viršininkais - kiti, tie, kurie iš anų geležinkelio tiesėjų tikslų ir darbo tyčiojosi, bet dabar lyg niekur nieko važiuoja toliau ta pačia kryptimi ir tuo giriasi... (ir ačiū Dievui)... na, geležinkelio tiesėjams dar galbūt bus leista, pasibeldus į kupė duris ,paklausti, ar ko ponams netrūksta, ir, jei leis, atnešti arbatos...
Arba pastarojo meto vienos ryškiausių politikos žvaigždžių nelaimė per šiuos Prezidento rinkimus. Kur dingo jo milijonas balsų, atiduotų už jį ankstesniuose rinkimuose? Ir kodėl jo raginimo antrame rate balsuoti už dabartinį Prezidentą jo rėmėjai neišgirdo? Todėl, kad jis jau nebe mesijas, o normalus prognozuojamas politikas, ir tai pavirto jo nelaime. Jam kažkada pažadėtą sostą nupūtė jo įvaizdžio klonas ir net “ačiū” nepasakė.
Dabar didesnė dalis laukia išsvajoto stebuklo, o mažesnė meldžiasi, kad erelis taptų normalus ir prognozuojamas politikas. Bet tada gali pasirodyti, kad jis visai ne erelis, o tai nei jam, nei į jį investavusiesiems tikrai nepatiks. Tačiau jei tos mažesnės dalies maldos bus Dangaus išklausytos (bent čia iki šiol sekdavosi), tai pasiseks abiem pusėms ir net Prezidentui, bet ne ereliui.
Tai, kad stebuklas visiems neįvyks, nė vienam pažadukui simpatijų per daug nesumažino ir nesumažins, juolab kad nebus sudėtinga surasti, kas dėl neišsipildžiusių svajonių kaltas. Tam reikalui visada galima atrasti kenkėjų, beje, vis dar tebetinka ir universalus etatinis kaltasis, pirmasis atkurtos valstybės vadovas, kuris tada, lemiamu valstybei metu, nesudvejojo (ir už tai ypač kaltas), kai reikėjo pasauliui tiesiai kalbėti ir duoti pradžią sukilusios prieš vergiją, bet neagresyvios tautos godoms tapti lygiai tarp kitų laisvų, tik tiek, ir nė kiek ne daugiau, bet ir ne mažiau.
Atkūrus nepriklausomybę, pradėjo natūraliai formuotis daugiapartinė sistema ir nenatūraliai įstrigo. Kiekvieniems rinkimams atsiranda naujos partijos, nauji naujieji, nors dažnai visai ne nauji, bet “dar nesusitepę”, ir būtent dėl to labai verti būti išbandyti valdžia. Tik toliau ir vėl viskas nuobodžiai kartojasi, “naujieji”, jei tik pakliūva valdžion, netrukus praranda šviežienos skonį ir jei, iškilus sunkumams, laiku nepasprunka, - neišvengiamai “susitepa” bei ima virsti arba normaliais prognozuojamaisiais ir dėl to nuobodžiais, arba paribio rėksniais, kurie jausmų jau nebežadina. Ir vėl išauga poreikis kažko naujo, dar “nepatirto”, efektingo.
Kiek dar kartų tuščiai apsisuks tas ratas, kad pradėtų atsibosti?

Leonardas DEMIKIS

© 2003 "XXI amžius"