Žingsnis iki pragaro

JAV prezidentas Džonas Kenedis

„Taikingiausia pasaulyje valstybė SSRS“, dalijusi taikos premijas savo tiesioginiams ir netiesioginiams šnipams visame pasaulyje, „pažangiems veikėjams“, nuo pat atsiradimo dienos stengėsi užvaldyti pasaulį. Po Stalino mirties ir naujam SSRS vadovui Nikitai Chruščiovui paskelbus apie „atlydį“, pasaulis lengviau atsiduso, tačiau neilgam.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje N.Chruščiovui buvo pakištas įdomus projektas. Jo esmė – kad prie JAV Atlanto vandenyno pakrančių reikia sukurti keliolika dirbtinių salų, paskelbti jas Sovietų Sąjungos teritorija ir tose salose įkurti sovietų raketines bazes, apginkluotas branduolinėmis galvutėmis. Tuo metu SSRS armijos generaliniame štabe šiam avantiūriniam sumanymui pritarta nebuvo, teisingai pažymint, jog tai reikštų trečiąjį pasaulinį karą su nenusakomomis jo pasekmėmis. Tačiau avantiūriškais projektais garsėjęs N.Chruščiovas nenurimo, ir jo galvoje ta idėja brendo toliau. Proga netrukus pasitaikė kuo puikiausia. Mat 1959 metais Kuboje įvyko Fidelio Kastro vadovaujama revoliucija. N.Chruščiovas džiūgavo. Pagaliau „socializmas“ peržengė vandenyną ir atsirado „imperialistinės“ Amerikos pašonėje. Tačiau N.Chruščiovo labai neramino amerikiečių ketinimai atsikratyti F.Kastro bei jo režimo, ir SSRS genseko įsakymu į Ameriką buvo pasiųsta daugybė KGB ir GRU šnipų, užverbuota daug vietinių amerikiečių ir britų. Tarp jų – vienas garsiausių KGB atominės fizikos šnipų Klausas Fuksas. Su šiuo mokslininku išdaviku labai daug bendravo KGB rezidentas Vašingtone Aleksandras Feklisovas, apie kurio vaidmenį, likviduojant jau beveik prasidedantį trečiąjį pasaulinį karą, - atskira kalba.
1962 metų pradžioje N.Chruščiovas ryžosi bene pačiai didžiausiai savo gyvenimo avantiūrai - operacijai, kodiniu pavadinimu „Anadyr“. Tų metų spalio 12 dieną Jungtinių Valstijų žvalgybos lėktuvas užfiksavo ir nufotografavo SSRS pastatytus ir statomus sparnuotųjų raketų paleidimo objektus bei pačias raketas Kuboje. Dar po dienos, tuomečiam JAV prezidentui Džonui Kenedžiui buvo pranešta, kad JAV pašonėje atsirado daugiau kaip dvidešimt sovietinių raketų startinių aikštelių. Jose buvo per 40 vidutinio nuotolio raketų R-12 ir R-14, kurių bendras galimo smūgio potencialas - milžiniškas (daugiau kaip 70 megatonų)!
Vėliau N.Chruščiovas aiškinosi, kad raketas Kuboje nusprendė dislokuoti todėl, kad JAV Turkijoje dislokavo „Jupiterio“ klasės raketas su branduoliniais užtaisais, o jų skridimo nuotolis buvo iki 3000 kilometrų. Tiesa, N.Chruščiovas savo memuaruose užsiminė, kad gal ir buvo galima šį klausimą išspręsti diplomatinėmis priemonėmis. Tačiau apie kokią diplomatiją tada galėjo būti kalba, jeigu Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerijai vadovavo dogmatikų dogmatikas, „misteriu NE!“ vadintas Andrejus Gromyka, o ambasadoriumi Vašingtone buvo dar aršesnis „socializmo eksporto“ apologetas, A.Gromykos artimas bičiulis Anatolijus Dobryninas?
1962 m. spalio 18 d., kai JAV prezidentas Dž.Kenedis ir Pentagonas skubiai ėmė kurti sovietinių raketų Kuboje sunaikinimo operaciją, A.Gromyka netikėtai pasiprašė, kad jį priimtų Dž. Kenedis. Kaip vėliau pasakojo Baltųjų rūmų pareigūnai, A.Gromyka užvedė ilgą ir nuobodžią kalbą apie pašalinius dalykus ir tik ilgo monologo pabaigoje kažką užsiminė, kad Sovietų Sąjunga tiekia Kubai išskirtinai gynybai skirtus ginklus, kurie nekelia absoliučiai jokios grėsmės Jungtinėms Valstijoms. Nuo tokio akiplėšiško melo, kaip rašė vienas JAV prezidento patarėjų, prezidentą ėmė net pykinti. Tada Dž.Kenedis savo administracijos atstovams pareiškė, jog nuo šiol neturėsiąs su A.Gromyka jokių reikalų, nes didesnio niekšo ir melagio būti negali. Spalio 22 dieną Dž.Kenedis per televiziją kreipėsi į JAV piliečius, pranešdamas jiems, kad Kuboje dislokuotos sovietų branduolinės raketos artimiausiu metu gali smogti branduolinį smūgį Niujorkui, Vašingtonui, Panamos kanalui ir kitiems miestams bei kaimyninėms šalims. Dž.Kenedis paskelbė griežtą jūrų karantiną, siekiant neleisti sovietų laivams atplaukti į Kubą. Kaip tuomet rašė pasaulio spauda, pasaulis visu greičiu skriejo į branduolinę katastrofą.
Rusijos šnipų rezidentas Vašingtone A.Feklisovas kur kas geriau už N.Chruščiovą ir A.Gromyką suvokė, kuo tai gali baigtis, ir tuoj po JAV prezidento kalbos per televiziją pakvietė kartu papietauti žinomą televizijos žurnalistą Džoną Skalį. Pastarasis ir neslėpė, kad yra glaudžiai susijęs su JAV Centrine žvalgybos valdyba, taip pat ir to, jog puikiai žino, kuo Vašingtone užsiiminėja A.Feklisovas. Be to, Dž.Skalis buvo artimas Kenedžių šeimos bičiulis. Pirmasis pokalbis tarp susitikimo dalyvių nepavyko. Pernelyg buvo įkaitusi atmosfera. Tačiau spalio 26 dieną Dž.Skalis ir A.Feklisovas vėl susitiko viename restorane. Prieš tai Dž.Skalis apie būsimąjį susitikimą su Maskvos rezidentu informavo valstybės sekretorių, o tas - prezidentą Dž.Kenedį. Pastarasis paprašė, kad N.Chruščiovui būtų perduoti tik du žodžiai: „Laikas nelaukia“. Prezidentas taip pat liepė pranešti A.Feklisovui, kad Vašingtonas reikalauja nedelsiant demontuoti pastatytas raketas. Pentagono generolai viešai prisiekė, kad, jeigu Sovietų Sąjunga nedelsiant neišsiveš savo raketų, tai per 98 valandas Kuba dings po vandeniu. Dž.Skalis priminė Maskvos rezidentui, kad prezidentui Dž.Kenedžiui reikia dėti milžiniškas pastangas, kad sulaikytų amerikiečių generolus nuo lemiamos atakos.
A.Feklisovui buvo perduotas paskutinis Dž.Kenedžio pasiūlymas N.Chruščiovui: SSRS nedelsiant išveža raketas iš Kubos, o JAV įsipareigoja nutraukti jūros blokadą. A.Feklisovas pažadėjo nedelsiant diplomatiniais kanalais perduoti tuos pasiūlymus į Maskvą. Tačiau sovietų šnipų rezidentas nežinojo vieno svarbaus dalyko: perduoti tuos pasiūlymus bus sunkiau nei susitarti su amerikiečiais. Net tris valandas Sovietų Sąjungos ambasadorius Vašingtone A.Dobryninas „tyrinėjo“ A.Feklisovo telegramos tekstą ir pagaliau pareiškė, kad perduoti ją į Maskvą negali, nes, pasirodo, SSRS užsienio reikalų ministerija neįgaliojo ambasadoriaus tuo klausimu vesti jokių derybų su amerikiečiais. Jau po daugelio metų A.Feklisovas prisipažino, kad jis, rizikuodamas savo karjera, bet suvokdamas, koks didžiulis pavojus iškilo visam pasauliui, ryžosi pasiųsti telegramą KGB kanalais. Taigi telegrama su Dž.Kenedžio pasiūlymais pakliuvo N.Chruščiovui. Netrukus sovietų raketos buvo išgabentos. Tokiu būdu, galima sakyti, kad aukštas kagėbistas, kurio niekas neįpareigojo derėtis su JAV pareigūnais, padarė išties didvyrišką darbą, nutraukdamas Karibų krizę ir išgelbėjęs pasaulį, kuris „taikingos“ Sovietų Sąjungos pastangomis buvo atsidūręs vos per žingsnį nuo pragaro.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"