Po pusės amžiaus niekas
nepasikeitė
Radikaliai pasikeitusiame pasaulyje,
žlugus Sovietų Sąjungai ir subyrėjus satelitiniams Maskvos režimams,
pasaulyje išliko tik du tokie režimai: Kuboje ir Šiaurės Korėjoje.
Daugiau kaip milijardą gyventojų turinti Kinija kitas atvejis,
nes jos režimas gana specifinis, - ji derina rinkos ekonomiką
su oficialia komunistine ideologija. Netgi F.Kastro Kuboje pastebimi
tam tikri pokyčiai. Išimtis - stalinistinė Šiaurės Korėja, kurioje
faktiškai niekas nepasikeitė nuo pokario laikų, kai Šiaurės Korėja
liko Maskvos įtakos zonoje. Dabar, praėjus daugiau kaip 50 metų,
Šiaurės Korėja vėl grasina sukelti pasaulyje naujo karo gaisrą
ir net grūmoja branduoliniu ginklu.
Jau nedaugelis žmonių prisimena pirmąjį Korėjos karą, kurį sukėlė
dabartinio Šiaurės Korėjos stalinistinio diktatoriaus tėvas Kim
Ir Senas. Karą, nusinešusį šimtus tūkstančių gyvybių. Ką ten šimtus
tūkstančių milijonų! Pavyzdžiui, Kinija iki šiol neskelbia,
o galbūt net nežino, kiek žuvo vadinamųjų Kinijos savanorių, kurie
be jokios aviacijos, artilerijos, tankų priedangos buvo verčiami
šturmuoti Pietų Korėjos ir amerikiečių pozicijas. Vienintelis
kinų ginklas buvo didžiulės žmonių masės, ginkluotos tik paprastais
ir, be to, pasenusiais lengvaisiais ginklais, be atodairos metamos
į mūšį. Todėl žuvusiųjų niekas ir neskaičiavo. Mao Czedunas ėmė
pavyzdį iš Stalino, kuris Antrojo pasaulinio karo metais elgėsi
panašiai. Juk pačių likusių gyvų karo veteranų atsiminimuose gausybė
pavyzdžių, kai šturmuojant, pavyzdžiui, upes net nereikėdavo statyti
pontoninių tiltų. Šturmuotojai pereidavo per žuvusiųjų kūnus.
Aišku, ne vokiečių, o savųjų.
1950 m. birželio 25 d. pasaulis sužinojo apie karo Korėjoje pradžią.
Apie to karo preliudiją savo memuaruose nemažai rašė buvęs SSRS
vadovas Nikita Chruščiovas, kurie pirmą kartą buvo paskelbti ne
Sovietų Sąjungoje, o Vakaruose. Štai ką jis prisiminė: 1949 metų
pabaigoje į Maskvą atvyko Kim Ir Senas pasikonsultuoti su Stalinu.
Jis tiesiai pareiškė Kremliaus vadovui, jog norėtų užpulti Pietų
Korėją. Anot N.Chruščiovo, pakutenti durtuvo smaigaliu (poščupatj
ostrijem štyka). Kim Ir Senas užtikrino Staliną, kad, vos tik
pradėjus karo veiksmus Pietų Korėjoje, joje įvyks vietinis sukilimas
ir per kelias savaites Pietų Korėjoje bus įkurta liaudies valdžia.
Šiaurės Korėjos diktatorius papasakojo Stalinui, kaip, pasinaudojus
Pietų Korėjos resursais, geografine padėtimi, palankiomis klimatinėmis
sąlygomis, Korėja suklestės ir taps dar viena socializmo tvirtove.
Tuo metu Stalinas, anot N.Chruščiovo, patarė Kim Ir Senui dar
kartą apgalvoti priimtą sprendimą, kaip užtikrinti greitą pergalę,
kad JAV nespėtų įsikišti. Tuo pat metu Stalinas kreipėsi į komunistinės
Kinijos vadą Mao Czeduną, prašydamas pareikšti savo nuomonę Pietų
Korėjos užpuolimo klausimu. Mao tam entuziastingai pritarė. 1950
metų pradžioje Kim Ir Senas vėl atvyko į Maskvą, ir Stalinas savo
užsienio rezidencijoje surengė jo garbei iki paryčių užsitęsusius
pietus. Mes su dideliu entuziazmu kėlėme tostus Šiaurės Korėjos
vado garbei ir linkėjome jam sėkmės būsimojoje kovoje, - džiaugėsi
N.Chruščiovas. Buvo nuspręsta dar labiau padidinti ginklų tiekimą
Šiaurės Korėjai, o Stalinas užtikrino, kad Pchenjanas gaus tiek,
kiek reikia tankų, artilerijos pabūklų, zenitinės artilerijos,
lengvųjų ginklų, o priedanga iš oro aprūpins sovietų aviacija,
kuri jau seniai bazavosi Šiaurės Korėjoje, ir aviacijos junginiuose
buvo net 500 sovietų lėktuvų, daugiausia MIG-15, kurie tuomet
buvo laikomi bene geriausiais pasaulyje.
Pagaliau lemtingoji valanda atėjo. Iš pradžių komunistų armija
sparčiai žengė į Pietus. Tačiau Kim Ir Seno žadėtos liaudies
revoliucijos neįvyko. Mat, kaip teigė Kim Ir Senas, kiekviename
Pietų Korėjos kaime veikia stipri komunistų partijos organizacija,
kuri bemat nušluos vietinę valdžią. Šiaurės Korėja gan greitai
užėmė Pietų Korėjos sostinę Seulą. Tačiau kada Kim Ir Seno armija
priartėjo prie labai svarbaus Pusano uosto, ataka išsikvėpė. Tuo
labiau kad tuometis Pietų Korėjos lyderis Li Syn Manas sugebėjo
organizuoti galingą pasipriešinimą, ir netrukus Šiaurės Korėjos
intervencinė armija Pietuose buvo atkirsta ir faktiškai sunaikinta.
Beveik visi sovietų tankai, artilerija pateko į pietiečių rankas.
Kaip teigia N.Chruščiovas, dėl šios katastrofos didele dalimi
yra kaltas Stalinas, nes prieš pat Šiaurės Korėjos puolimą Stalinas
atšaukė visus sovietų patarėjus ir konsultantus, faktiškai vadovavusius
Šiaurės Korėjos armijai. Anot N.Chruščiovo, Stalinas labai aštriai
reagavo į N.Chruščiovo siūlymą pasiųsti į Šiaurės Korėją dar daugiau
sovietų kariškių ir karo vadu paskirti sovietų maršalą R.Malinovskį,
tada vadovavusį SSRS Tolimųjų Rytų karinei apygardai. Stalinas
liepęs pagalvoti N.Chruščiovui, kas atsitiktų, jeigu sovietų kariškiai
pakliūtų į nelaisvę amerikiečiams.
Tuo metu, kai Šiaurės Korėja, atrodė, galutinai pralaimėjo, pas
Staliną į rezidenciją Sočyje netikėtai paties Mao Czeduno įsakymu
atskrido Kinijos premjeras Čžou Enlajus. Jis pareiškė Stalinui,
kad Kinija nusprendė nedelsiant įsikišti ir išstumti Pietų korėjiečius
ir amerikiečius iš užimtų pozicijų. Stalinas tam pritarė ir pažadėjo
pagalbą. 1950 m. spalio 19 d. vadinamieji Kinijos savanoriai trimis
kryptimis įsiveržė į Korėją. Dėl nepaprastai didelių nuostolių
kinams pavyko sustabdyti amerikiečių ir Pietų Korėjos kariuomenės
puolimą. Beje, Mao Czedunas kiekvieną dieną siuntė Stalinui pranešimus
apie amerikiečių sutriuškinimą, nors tuo metu komunistinės Kinijos
nuostoliai buvo milžiniški. Fronte žuvo ir paties Mao Czeduno
sūnus. N.Chruščiovas teigė: Kinijos nuostoliai buvo baisūs.
Pagaliau buvo susitarta dėl demarkacijos linijos tarp Šiaurės
ir Pietų Korėjų pagal 38-ąją lygiagretę. Nuo to laiko ši linija
ir skiria abi Korėjas. Pietų Korėja pasiekė stulbinančių ekonominių
laimėjimų, o Šiaurės Korėjos gyventojų dauguma gyvena pusbadžiu,
izoliuoti nuo pasaulio ir daugelis net nenutuokia, kas vyksta
už koncentracijos stovyklą primenančios valstybės sienų.Neseniai
vienas Vakarų žurnalistas taip nupiešė padėtį Šiaurės Korėjoje:
Nesuprantu tų žmonių. Jie gyvena tokiame siaubingame skurde,
kad turbūt nė vienas vakarietis negali net įsivaizduoti. Šiaurės
korėjiečiai yra tarsi robotai valgantys, dirbantys ir miegantys,
tačiau nesuprantantys kam ir kodėl.
Žinoma, privalomas kiekvieno Šiaurės korėjiečio ritualas garbinti
didįjį vadą Kim Čen Irą. Jis pats, kai dauguma jo tautiečių miršta
nuo bado ir ligų, naudojasi karališka prabanga prabangiausiais
automobiliais, didžiuliais rūmais, jam tarnauja tūkstančiai tarnų.
Beje, Kim Čen Iras yra gimęs Rusijoje, Chabarovske, nors niekas
tiksliai nežino, kiek jam metų. Oficialiai teigiama, kad didysis
vadas gimė 1942 m. vasario 16 d. Ta diena minima kaip nacionalinė
šventė.
Dabar Kim Čen Iras ėmė šantažuoti pasaulį branduoliniu vėzdu.
Todėl nemažai politologų siūlo Jungtinėms Valstijoms pirmiausia
imtis veiksmų ne prieš Irako diktatorių Sadamą Huseiną, o prieš
visiškai praradusio nuovoką Šiaurės Korėjos Kim Čen Iro režimą,
kuris kelia didesnį pavojų pasauliui nei S.Huseinas. Anot vieno
amerikiečių žurnalisto, Kim Čen Irui nieko nereiškia numesti atominę
bombą ant Vašingtono ar Niujorko, kad ten pamatytų gyvą fejerverką.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"