Aš
- kunigas! Kuris žodis kirčiuotas?
 |
Kunigas mums primena Viešpatį,
Kurį nuolatos užmirštame.
Senajame Testamente kunigų luomas uždaras, kaip uždara tauta.
Naujajame Testamente šis luomas atviras, kaip atvira Bažnyčia.
Senajame Testamente kunigystė buvo paveldima, Naujajame - kunigystė
pašaukiama Malonės.
Malonė konkreti sakramentais. Kunigai reikalingi jiems teikti.
Jokia bendruomenė neturi Jėzaus įgaliojimo konsekruoti Ostiją,
tik Jo išrinkti Apaštalai ir tie, kuriems jie suteikė tą teisę
- ne minia, o dvylika Apaštalų valgė kartu Paskutinę vakarienę.
Šakelė negali savęs įskiepyti į Vynmedį - reikalingas sodininkas
- kunigas. Jis Bažnyčioje - chlorofilas jos lapuose. Jis iešmininkas,
perjungiantis žmonių gyvenimą į Džiaugsmo amžinybės stotį.
Jėzus siuntė savo Apaštalus skelbti gyvu žodžiu Gyvąjį Žodį,
liudyti Jį savo gyvenimu.
Pasiuntiniai galingi Valdovo įsakymu: Eikite ir skelbkite!
Bet kas paniekina valdovo tarną, tas paniekina valdovą. Gerbti
kunigo asmenį ir kunigystę! Pagerbiame tuos, kurie vergijoj žadino
tautinę sąmonę ir viltį. Dar gerbtinesni nuolatos primenantys
amžinąją Tėvynę. Deja, labiausiai kunigystės negerbia patys kunigai.
Kunigystė yra šventa, bet ne kiekvienas kunigas šventas. Kunigai
daug kalba apie Dievo ir žmonių meilę, o šventi kunigai turi daug
tos meilės. Daugelis mėgina uždegti kitus Malonės ugnimi, kurios
patys stokoja.
|
Ar
tu mane priimsi?
Ar tu mane priimsi? Ar priimsi mane
tokį, koks esu? Šitaip dažnai šaukia kiekvieno mūsų širdis. Šį šauksmą
mes galime nuslopinti, užgniaužti, tačiau žmogaus širdis juk niekuomet
nesiliauja plakus. O tame plakime argi ne tas pats klausimas nenutilsta?
Pajautimas, jog esi priimtas kitų, yra viena pagrindinių sąlygų,
būtinų, kad galėtum gyventi. Be to žmogus negali harmoningai vystytis
nei psichiškai, nei dvasiškai. Nepriimti, nemylimi mes labai greitai
puolame į depresiją, išgyvename neviltį, nenorą gyventi. Ypač jei
tai patiriame iš aplinkinių, artimų žmonių.
Kad ir kur būtume darbe, tarp pažįstamų ar draugų, krikščioniškoje
bendruomenėje ar pagaliau šeimoje, visur galime pastebėti kitų
akyse, gestuose, žodžiuose keliamą tą patį klausimą: ar priimsi
mane tokį, koks esu? Ar priimsi mane?
Bendruomenės esmę sudaro abipusiškas vienas kito priėmimas ir kiekvieno
atsakymas sau ir drauge kitam į klausimą: ar noriu su tavimi tokiu,
koks esi, būti ir ar tikiu, jog kartu mes galime augti, tobulėti?
Tačiau ne visuomet savyje išgirstame šį klausimą, juo labiau atsakome.
Dažniausiai jį nustelbia pasaulio triukšmas ir rūpesčiai arba tas
klausimas mums būna tiesiog per sunkus, jog atsidūrę prieš jį paprasčiausiai
pabėgame. Dažnai bijome, kad kitas sutrikdys mūsų harmoniją ir privers
pakeisti įprastą gyvenimo stilių. Todėl dažnai būname kurti, apsitveriame
abejingumo siena, kad tik neišgirstume skausmingo šauksmo to žmogaus,
kuriam iš tiesų labiausiai esame reikalingi. |