XXI amžius

Daug teisinta, dar daugiau nutylėta

Nutarimas dėl Lietuvos gyventojų trėmimo, pasirašytas A.Sniečkaus. Tokių buvo ne vienas, ir žymiai ilgesnių

Sausio 25 dieną Lietuvos mokslų akademijos salėje (ten pat, kur 1988 metais buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė) nostalgiją okupantų valdžiai jaučiantys buvę bolševikinio aparato darbuotojai, komunistinės ideologijos propagandininkai, karo veteranai susirinko į konferenciją, skirtą okupuotos Lietuvos marionetinio politinio aparato vadovo A.Sniečkaus šimtosioms gimimo metinėms.
LSSR MA socialistinės visuomenės istorijos skyriaus vadovas H.Šadžius minėjo, kad dauguma anuo metu sukurtos rašliavos šiuo metu tinka tik į makulatūrą. Tačiau toks likimas visų kūrinių, kuriuose buvo klastojama istorija. Pabrėžta A.Sniečkaus pozicija dėl Karaliaučiaus krašto - buvo atsisakyta jį prijungti prie LSSR „kartu su gyventojais“. Tačiau neatsakyta į repliką iš salės: jei Sniečkus buvo toks įtakingas, tai kodėl pavergtos Lietuvos gyventojus trėmė būtent jau ne į Karaliaučiaus kraštą, o į Sibirą? (Trėmė Rusijos ekonomikai kelti ir Sibirui kolonizuoti?) Kodėl Raudonoji armija Rytprūsiuose be atrankos žudė lietuvninkus? Ir dabar Rusija galėtų suteikti bevizį režimą Lietuvos Respublikos piliečiams, kaip tos pačios baltų kultūros paveldo tęsėjams. Ar tik nėra ta A.Sniečkaus „išmintis“ siejama su atsisakymu bet kokių pretenzijų į lietuvių kultūrinį palikimą Mažojoje Lietuvoje?
Pasisakymuose buvo kalbama, kad A.Sniečkus turėjo daug konfliktų su Kremliaus vadais, bet juos laimėdavęs. Tačiau gerai žinoma, kad su nepaklusniaisiais anie nesivaržydavo. Kitaip galėjo būti, jei Lubiankos analitikai sugalvodavo „kūrybinių“ scenarijų.
Nors V.Putino saulės propaguotojas J.Veselka su patosu pasakojo apie žemės ūkio laimėjimus, net lenkiančius tuometės Vokietijos rodiklius (reikia manyti, kad VDR), tačiau skaudi tiesa yra ta, kad LSSR anuo metu žemės ūkyje dirbo daugiau kaip 50 proc. gyventojų, Lietuva virto SSRS ferma, o jos gyventojai - mankurtais. Iš tiesų beveik visi planai buvo įvykdomi 101-103 proc., tačiau grūdus milijonais tonų sovietų imperija buvo priversta pirkti JAV ir Kanadoje. Pranešėjas kažkodėl nutylėjo apie LSSR industrializaciją, kai mūsų miestai buvo prikimšti karinių gamyklų. Šiandien dauguma tų inžinierių liko be darbo. Buvę sovietiniai nomenklatūrininkai, vadovaujantis politinis aparatas, kolchozų pirmininkai ir administracija išgrobstė visuomenės sukurtą turtą.
Reikia manyti, kad renginio organizatoriams, teisinantiems A.Sniečkų, rūpėjo ir patiems apsivalyti nuo nešvarių darbų. Tad nebuvo kalbama apie 1940 metais sukurtą ir A.Sniečkaus vadovaujamą specialią komisiją dėl lietuvių holokausto, kurią sudarė Eusiejus Rozauskas, Icikas Dembo, Judita Komodaitė, Fridas Krastinis, Kazys Micevičius, Danielius Todesas. Nė žodžiu nebuvo užsiminta apie rusifikacijos politiką, areštus, tardymus, teroro psichozę. Buvo naikinami ūkiai, turtas išgrobstytas, lietuviška simbolika sunaikinta, Lietuvos valstybinės institucijos, visuomeninės organizacijos likviduotos, atsirado literatūros spec. fondai, griežta cenzūra.
Nebuvo paminėta, kad nekomjaunuoliams, tremtinių vaikams buvo trukdoma mokytis, nepritariantiems politinei tvarkai neleista užimti vadovaujančių pareigų, kad karo metais lietuvių kariai buvo siunčiami į priešakines fronto linijas. Melioracijos vamzdynai buvo tiesiami po sodybų gyvenamaisiais pastatais, kolonistams veltui buvo dalijami žinybiniai butai, o vietiniams gyventojams liko brangiai kainuojantys kooperatiniai. Buvo trukdomos radijo laidos iš užsienio, kontroliuojamas ir varžomas susirašinėjimas su giminėmis užsienyje, informacijos perdavimas, niekinama tautinė kultūra. Spauda, radijas ir televizija skleidė dezinformaciją, buvo persekiojami kraštotyrininkai, balsavimai falsifikuojami, iš Vakarų į LSSR atvykusių lietuvių judėjimas varžomas, jie persekiojami. Nekalbėta apie valstybės ir represuotų asmenų turto grobstymą bei naikinimą, nekaltų žmonių persekiojimus, „psichikos ligų“ diagnozes, kagėbistus „kadrovikus“, lietuvių verbavimą į „piatiletkų stroikas“ Rusijoje, Pabaltijo tautų jaunuolių atranką į „stroibatus“, baigusių aukštąsias mokyklas, bet politiškai nepatikimų absolventų ignoravimą skirstant tarnybas, nežabotą administracijos savivaliavimą, sovietines „profsąjungas“, baudžiavinę - kolchozinę santvarką, gyvenamosios vietos registraciją, priverstinį obligacijų išpirkimą, tikinčiųjų ir kunigų persekiojimą, miestų ir gatvių pervardijimus, informatorių „darbą“ kolektyvuose ir t.t.
Lietuvių tautai buvo padaryta baisių nusikaltimų. Tačiau okupantams reikėjo marionetės, priedangos. Tam labai tiko A.Sniečkus. Tai matyti ir iš jo gyvenimo bendražygės Miros Bordonaitės (MLTE. T.I.P.253; ITE.T.II. P.219) politinės veiklos.
Kaip teigia A.Sniečkaus sūnus Vladas („Respublika“, 2003 01 26), „reikia nepamiršti, kokiu laiku jis gyveno“. Netiesa! A.Sniečkus dar Nepriklausomos Lietuvos laikais už antivalstybinę veiklą ne kartą buvo suimtas ir nubaustas, nes vykdė nelegalią veiklą, tarnavo svetimos valstybės interesams.
Neseniai knygynuose pasirodė dar viena naujiena - tokių SSKP ir LSSR veikėjų, „kovotojų dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės“ kaip V.Astrausko, A.Česnavičiaus, L.Diržinskaitės-Piliušenko ir kitų prisiminimų knyga „Sniečkaus fenomenas“ (Vilnius, 2003).
Konferencijos metu nekviestiesiems nebuvo leidžiama pasisakyti. Ją piketavo keli šimtai buvusių politinių kalinių, tremtinių, pasipriešinimo okupacijai dalyvių.
Baigdamas norėčiau paklausti, ką šioje srityje nuveikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras? Kodėl tokie menki poslinkiai tiriant Lietuvos gyventojų kultūrinį, dvasinį, moralinį genocidą?

Jonas ČESNAVIČIUS
Vilnius