XXI amžius

Susitikimas kankinės Adelės Dirsytės tėviškėje

Po Adelės Dirsytės minėjimo Kėdainių profesinio rengimo centro Kaplių skyriaus salėje (iš dešinės): A.Dirsytės giminaitės Antanina ir Irena Petrusevičienės, Rita Griniuvienė, lektoriai iš Kauno Domininkas Akstinas, Snieguolė Jurskytė ir kiti

Adelė Dirsytė gimė 1909 m. balandžio 15 d. Kėdainių apskrities Šėtos parapijos Pramislovos vienkiemyje. Pirmuosius žodžius taisyklingai kalbėti ir rašyti išmoko Kaplių pradžios mokykloje. Baigė Šėtos gimnaziją. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Dalyvavo ateitininkų veikloje, dirbo Lietuvių katalikių moterų draugijoje, rūpinosi našlaičių ir vargšų šalpa. Nuo 1940 metų dirbo pedagoginį darbą. 1946 m. kovo 6 d. sovietinio saugumo suimta Vilniaus S.Nėries vidurinėje mokykloje, kur dirbo vokiečių kalbos mokytoja. 1946 m. lapkričio 11 d. nuteista dešimčiai metų lagerio už dalyvavimą „kontrrevoliucinėje ateitininkų veikloje“.
Į susitikimą Kėdainių profesinio rengimo centro Kaplių skyriaus salėje sausio 22 dieną atvyko A.Dirsytės giminės, LKD Kėdainių skyriaus valdybos nariai Jonas Matulis, Vladas Jurčiukonis, Sveikatos centro ugdymo skyriaus vadovė Lionė Krutkienė, svečiai iš Šėtos, Kaplių profesinės mokyklos mokytojai, susirinko nemažai mokinių. Susitikimą pradėjo Kėdainių profesinio rengimo centro Kaplių skyriaus vedėjas Gintaras Rugienius. Jis pasveikino gausiai susirinkusius žmones ir kalbėjo: „Mes mokome, kaip sukurti materialines gėrybes, tad šią valandą praturtėkime dvasinėmis gėrybėmis, kurias išgirsime iš svečio iš Kauno“.
„Atminties“ spaustuvės vadovas Domininkas Akstinas sakė, jog žmogus, norintis būti laimingas, pirmiausia turi būti didžiu žmogumi, kaip A.Dirsytė. Būdama lageryje, esant sunkiausioms sąlygoms, ėmėsi visuomeninės veiklos; rengdavo šventes, Motinos dienos paminėjimą, kvietė nepalūžti, nes visi grįš į savo tėvynę. Išleidusi iš rankų kirvį ar pjūklą, ėmė šakelę ir, brėždama ant sniego, mokė kitas kalines rašyti. Net diktantus lietuvaitės rašė ant sniego, o mokytoja Adelė taisė klaidas. Už šią veiklą lagerio administracijos nuolatos buvo persekiojama ir kankinama. Grįžusią po darbo varė valyti sniegą, tualetus. Tik paryčiais, pailsėjusi valandėlę, ji vėl turėjo eiti į mišką su visais.
A.Dirsytė organizavo bendruomenines maldas ir parašė maldaknygę „Marija, gelbėk mus“, kuri 1953 m. vasario 16 d. pasiekė Vakarus ir buvo išspausdinta: lietuvių kalba – 1959 metais, anglų kalba – 1960 metais. Vokiečiai išleido penkis maldaknygės leidimus. Joje atsiveria žmogaus gyvenimo ir kančios paveikslas. Net būdama pragariškoje kančioje, prisimena savo tėvus, ištremtuosius ir prašo Viešpaties palaiminti jos mylimuosius ir visą jos tautą, o ypač tėvynės gynėjus ir visus, kenčiančius už Tiesą. „Išmelskime šviesų atminimą, amžinąjį poilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę – meldė ji, - padėki man savo gražiu elgesiu laimėti Viešpačiui sielų“.
Praėjo 50 metų nuo maldaknygės išleidimo, nuo dienos, kai mūsų kraštietė A.Dirsytė parašė vieną iškiliausių knygų, kurią žino visas pasaulis. Didžiojo jubiliejaus metais Šventųjų skelbimo kongregacija leido pradėti lietuvės, Sibiro gulagų kankinės A.Dirsytės beatifikacijos bylą, ir ji bus paskelbta palaimintąja. Po 50 metų sugrįžusi iš Amerikos į tėvynę, Snieguolė Jurskytė kvietė skaityti šią maldaknygę, nes ji išgarsino Lietuvos vardą. Kas skaito, gauna visuotinius atlaidus.
Šėtos vidurinės mokyklos direktorė Antanina Likšienė jaunimui patarė branginti savo kraštą ir svajoti, ne kaip išvykti, o kaip sugrįžti. A.Dirsytei suteikė jėgų meilė ir kančios dėl tėvynės. Deja, tokios laimės ji nesulaukė. Po persekiojimo ir kankinimų, iš Chabarovsko kalėjimo ligoninės gautoje pažymoje nurodyta, kad A.Dirsytė 1955 m. rugsėjo 26 d. mirė. Įvertindamas jos veiklą, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius rašė: „Ši kukli maldaknygė amžiams išlieka kaip paminklas ne tik Adelei Dirsytei ir su ja kentėjusioms draugėms, bet ir krikščioniškai Lietuvai, išugdžiusiai nuostabios sielos žmonių“.
Kraštietė Aurelija Saldytė kvietė įsižiūrėti į A.Dirsytės gyvenimą, jos gerumu pasekti, įamžinti jos atminimą, pastatyti jos tėviškėje Kapliuose paminklą, o mokyklai suteikti jos vardą.
Aš papasakojau, kaip mano 79 metų amžiaus sesutei Birutei, gyvenančiai Amerikoje, pernai gruodžio mėnesį atliko labai sudėtingą širdies operaciją. Operacijos metu mes meldėmės Šv. Juozapo bažnyčioje ir aš paprašiau Dievo ir kankinės Adelės pagalbos. Staiga nuslinko sunkumas ir pajutau tikėjimą, kad tikrai sesuo pagis. Kaip vėliau išaiškėjo, tuo metu sesuo atsigavo po narkozės ir greitai sveiko, nejusdama skausmo. Dabar jau vaikšto. Pasitikėkime A.Dirsytės pagalba ir melskimės, kad jai greičiau būtų suteiktas palaimintosios vardas.

Jonas MATULIS
LKD Kėdainių skyriaus
valdybos narys

Šį straipsnį autorius skiria arkivyskupijos Sinodui