XXI amžius

Pergalė milijonų gyvybių kaina

M.Gorbačiovo „pertvarkos“ metais po šia nuotrauka viename Rusijos žurnale buvo toks užrašas: „Tautų vadas ir mokytojas savo pypkėje sudegino dešimtis milijonų nekaltų žmonių gyvybių“

Rusijoje labai iškilmingai, dalyvaujant pačiam prezidentui V.Putinui, paminėtos Stalingrado mūšio 60-osios metinės. Daugelis istorikų teigia, kad sovietinės armijos pergalė Stalingrado mūšyje buvo lemiamas posūkis, Antrojo pasaulinio karo metu lėmęs galutinį hitlerinės Vokietijos pralaimėjimą. Sovietų Sąjungos maršalas Georgijus Žukovas savo knygoje „Atsiminimai ir apmąstymai“, išleistoje Maskvoje 1979 metais, rašo, kad sovietų armijos pergalė prie Stalingrado buvo esminis persilaužimas kare Sovietų Sąjungos naudai ir vokiečių kariuomenės masinio išvijimo iš užimtos SSRS teritorijos pradžia. G.Žukovo teigimu, 1942-ųjų lapkričio pradžioje vokiečiai SSRS-Vokietijos fronte turėjo 266 divizijas, kurias sudarė apie 6,2 mln. žmonių, maždaug 51,7 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, 5080 tankų ir savaeigių pabūklų, 3500 kovos lėktuvų. Tuo pačiu Sovietų Sąjungos veikiančioje kariuomenėje buvo beveik septyni milijonai žmonių, 77,8 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, 7350 tankų, 4544 kovos lėktuvų. Rezerve buvo sukaupta 27 šaulių divizijos, penki atskiri tankų ir mechanizuoti korpusai, šešios atskiros šaulių brigados, tai reiškė, kad sovietų pranašumas prieš vokiečius buvo pakankamai ryškus, nors pačių sovietų karo vadų ir vokiečių sausumos kariuomenės vyriausiosios vadovybės pranešimais, datuotais 1942 metų spalį, rusai paskutinėse kautynėse buvo labai išsekinti. 1943-iųjų sausio mėnesį vokiečių kariuomenės Stalingrado rajone padėtis smarkiai pablogėjo ir ji atsidūrė apsupimo žiede. Nepaisant feldmaršalo Manšteino pastangų, pralaužti apsupimo žiedą nepavyko ir neliko jokių perspektyvų šeštajai vokiečių armijai išgelbėti. Materialinės atsargos seko, ir vokiečių kariai gavo bado davinį. Ligoninės buvo perpildytos. Vis daugiau karių mirė nuo žaizdų ir ligų. Prasidėjo neišvengiama katastrofa. Tačiau vokiečių vadovybė atmetė sovietų ultimatumą pasiduoti ir įsakė savo kariams kautis iki paskutinio šovinio.
Feldmaršalo F.Pauliaus žvalgybos karininkas I.Videris savo atsiminimuose „Katastrofa prie Volgos“ rašė: „Mes buvome priversti trauktis visu frontu… Tačiau traukimasis virto bėgimu. Vienur kitur prasidėjo panika. Mūsų kelias buvo nuklotas lavonais, kuriuos pūga lyg gailėdamasi klojo sniegu. Mes jau traukėmės be įsakymo… Lenktyniaudama su mirtimi, kuri be vargo pavydavo mus, glėbiais išplėšdama iš gretų savo aukas, armija koncentravosi vis siauresniame pragaro lopinėlyje“.
Vokiečių kariuomenės nuostoliai Volgos, Dono, Stalingrado rajone buvo didžiuliai: apie pusantro milijono žmonių, maždaug 3500 tankų ir savaeigių pabūklų, dvylika tūkstančių artilerijos pabūklų ir minosvaidžių, apie tris tūkstančius lėktuvų ir daugybė kitokios technikos.
Tokie nuostoliai labai smarkiai paveikė bendrą strateginę padėtį ir sukrėtė visą hitlerinės Vokietijos karo mašiną. Tiesa, buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis, savo memuaruose pripažindamas sovietų pergalės prie Stalingrado veikimą, teigia, kad posūkį Antrajame pasauliniame kare lėmė Anglijos kariuomenės pergalė 1942 metų pabaigoje Šiaurės Afrikoje, prie el Alameino, prieš vokiečius ir italus. „Tai faktiškai reiškė likimo posūkį ir buvo svarbiausios sausumos kautynės“, - rašė V.Čerčilis. Iš tiesų Vokietijos armijos pralaimėjimai prie Stalingrado ir el Alameino buvo neatsitiktiniai. Jokia armija, nors ir labai gerai apginkluota ir drausminga, negalėjo atlaikyti nepaprastai išsiplėtusio fronto nuo Afrikos, Kaukazo, Balkanų iki plačiosios Rusijos.
Taigi 1943 m. sausio 31 d. ir vasario 2 d. apsuptos vokiečių šeštosios armijos likučiai - 91 tūkst. karių ir grupuotės vadas feldmaršalas F. fon Paulius su dar 24 vokiečių generolais kapituliavo. Iki šiol oficialiai neskelbiama, kokia kaina buvo pasiekta pergalė Stalingrado mūšyje. Maršalas G.Žukovas apsiriboja tiktai fraze, jog nuostoliai buvo labai dideli. Tiesą sakant, Rusijos karvedžiai iki šiol tiksliai nežino, kiek SSRS karių žuvo Antrajame pasauliniame kare. Dar ir dabar atrandami ištisi sovietų karių kapinynai. Vokiečiai net Stalingrado pragare taip nesielgė ir iš paskutiniųjų stengėsi prideramai palaidoti savo žuvusiuosius bei juos registruoti. Neseniai paslaptingai žuvęs Krasnojarsko gubernatorius rusų generolas Aleksandras Lebedis, paklaustas, ar dabartinis Rusijos komunistų vadas G.Ziuganovas gali tapti Rusijos prezidentu, atsakė: „Pakanka jų. Komunistai ir taip nugalabijo 70 milijonų žmonių“.
Manoma, kad Stalingrado operacijoje nuo 1942 metų liepos iki 1943 m. vasario 2 d. žuvo mažiausiai trys milijonai sovietų armijos kareivių. Stalingrado mūšio 60-mečio sukakties išvakarėse Rusijos laikraštis „Delovoj vtornik“, remdamasis Stalingrado muziejaus-panoramos darbuotojų apskaičiavimais, paskelbė, jog sovietų armijos kontrpuolimo metu kas dvidešimt sekundžių žūdavo vienas sovietų kareivis ar karininkas.
Kad Sovietų Sąjungos „tėvas ir mokytojas“ absoliučiai netausojo savo piliečių gyvybių, rodo stulbinantis jo 1942-ųjų liepos pabaigoje paskelbtas įsakymas Nr.243, kurio turinys buvo išslaptintas tik šiomis dienomis. Įsakymas vadinosi: „Nė žingsnio atgal!“. Šiame Stalino įsakyme buvo įsakyta nedelsiant sukurti specialius NKVD dalinius, kurie privalėjo bazuotis puolančios armijos užnugaryje. Tiems daliniams buvo įsakyta be jokio įspėjimo šaudyti visus, kurie drįsdavo bėgti iš kovos lauko. Taip buvo daroma iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, netgi šturmuojant Berlyną 1945 metų pavasarį. Kiek sovietų karių buvo nužudyta tokiu būdu, iki šiol niekas nežino. Taip pat 1942-ųjų liepą Stalinas parašė įsakymą dėl vadinamųjų drausmės batalionų įkūrimo. Į tuos batalionus iš lagerių buvo siunčiami kriminaliniai nusikaltėliai ir bolševikiniam režimui nepatikimi asmenys „išpirkti savo kaltę krauju“. Šie nelaimėliai buvo pasmerkti mirčiai. Jie buvo apginkluoti pasenusiais ginklais ir faktiškai negaudavo jokio maisto, aprangos. Šių eilučių autoriui tarnybos sovietų armijoje metu teko sutikti stebuklu išgyvenusį „drausmės bataliono“ karį. Jis papasakojo šiurpiausių dalykų iš savo tarnybos. Pavyzdžiui, įsakant šturmuoti įtvirtintas vokiečių pozicijas išbadėjusiems kariams duodavo po pusę stiklinės spirito ir pirštu nurodydavo vokiečių pusėn: „Užkąsk tenai!“. Tokia kaina buvo pasiekta ir garsioji Stalingrado pergalė.
Beje, su Stalingrado mūšiu yra susijęs dar vienas epizodas dėl į vokiečių nelaisvę pakliuvusio Stalino sūnaus Jakovo Džiugašvilio. Jau po Stalingrado mūšio, 1943 metų vasario viduryje, Stalinas iš Berlyno gavo pasiūlymą iškeisti pasidavusį į nelaisvę feldmaršalą F.Paulių į vyresnįjį Stalino sūnų J.Džiugašvilį. Į tai Stalinas atsakęs: „Aš nekeisiu feldmaršalo į eilinį“. Apie tai rašė Stalino duktė Svetlana Alilujeva savo knygoje: „Dvidešimt laiškų draugui“. Stalino dukra rašo: „Po Stalingrado kautynių 1943 metų žiemą tėvas viename iš labai retų pokalbių su juo netikėtai man pasakė: „Vokiečiai pasiūlė man iškeisti Jašą į feldmaršalą Paulių. Negi aš su jais derėsiuosi! Kare yra kaip kare“.

Petras KATINAS