Sodyboje, kur Šetekšna daro vingį

Tautodailininkė Veronika Siminonienė ausdama jaučia malonumą

Joana ir Antanas Tunaičiai pačių sukurtame muziejuje Autoriaus nuotraukos

Antano ir Joanos Tunaičių sodybą Šetekšnių kaime turbūt geriausiai žino keliaujantys žmonės. Ji yra įtraukta į Rokiškio rajono lankytinų vietų sąrašą. Svečių knygoje netrūksta dėkingumo žodžių šioje sodyboje gyvenantiems ir kuriantiems žmonėms. Atsiliepimą yra parašiusi net ispanė.

Išsaugoti namai

Vasarą čia ypač gražu. Ant Šetekšnos upelio bebrai stato užtvankas. Netoliese išliko prieškariu statyta pirtis. Ji vos laikosi. Dar yra dūminė, akmenų krosnis. Turbūt tokių Lietuvoje nebėra. Tvartas molinis, irgi tais pačiais laikais kaip ir pirtis statytas. Žemi buvę jo pamatai, kur pro šiaudų stogą vanduo prasiskverbė, ten žymės ant sienų liko. Norėtų tvartą restauruoti, matyti tokį, koks jis buvo iš pradžių.
Nebekliuvo šis gražus vienkiemis melioracijai, nors aplinkui jį žemė grioviais buvo išraižyta. Leido iš čia nebesikelti. Jeigu trukdė melioracijai koks medelis, jau šeimininko atsiklausė.

Smagus sugrįžimas

Čia A.Tunaičio gimtieji namai. Anuomečiame Kauno politechnikos institute jaunas rokiškėnas krimto elektros pavarų specialybės mokslus. Vėliau jis gyveno ir dirbo Vilniuje, Panevėžyje. Į tikruosius namus parvyko po Atgimimo, kai sugriuvo buvusi galinga „Auridos“ įmonė Panevėžyje.
Nors šiuose namuose nebuvo gyventa penkiolika metų, tačiau Antanas juos rado sveikutėlius. Geri buvo kaimynai, nelandžiojo, kur nereikia. Iš pradžių Antanas gyveno vienas. Vaikai mieste mokėsi. Be didelio vargo atsiėmė tėvų žemę. Jos, be miško, turi 28 hektarus.

Nesigaili paėmęs paskolą

„Aš ne ūkininkas, bet mėgėjas, turėti stambų ūkį - ne mano amžiui“, - bandė prastuolį vadinti 57 metų A.Tunaitis. Apsigyvenęs kaime, paėmė paskolą. Susipirko pagrindinius žemės įdirbimo padargus. Statėsi daržinę. Baigia skolą grąžinti bankui. Jau šiemet tikisi su juo visiškai atsiskaityti.
Ūkininkauti pradėjęs nuo nulio, nesigaili paėmęs lengvatinį kreditą su penkių procentų metinėmis palūkanomis. „Dabar esu pats sau ponas“, - džiaugėsi A.Tunaitis. Šeima laiko penkias melžiamas karves. Nors žmona dirba mokytoja, tačiau ji nevengia tvarto. Abu rankomis melžia karves.
Turėjo Tunaičiai iš Rusijos parvežtą žirgą. Į plūgą jo nekinkė. Vėtra buvo išmokyta per kliūtis šokinėti. Suprakaitavusi atsigėrė šalto vandens ir susirgusi krito. Visi gailėjo Vėtros kaip savo šeimos nario.

Motina savo vaikų nepažino

Kada matavo žemę, Antanas nurodinėjo, kur kalti jos ribas žyminčius kuolus. Nemažai ašarų žemelė buvo regėjusi. Pokariu, kai buvo žinoma, kad šeimos laukia Sibiro tremtis, Tunaičiai savo vaikus pas gimines išvežiojo. Augino jie du sūnus ir dukrą.
Jų motina buvo atitekėjusi nuo Pandėlio. Bijodama išvežimo, ji miegodavo ant šieno. Tą kartą ėjo šerti gyvulių. Pradėjusi pešti šieną, išgirdo vyriškus balsus. Bandė slėptis šiene, tačiau kareiviai jį ėmė badyti šakėmis. Bijodama, kad gali nudurti, moteris suriko. Kaip kokią nusikaltėlę ją nuvežė į geležinkelio stotį ir įmetė į gyvulinį vagoną.
Aštuonerius metus atplėštą nuo šeimos išlaikė tremtyje prie Baikalo ežero. Grįžusi namo savo vaikų nepažino. Antanukui buvo treji metai, kai išvežė motiną. Tokiu sunkmečiu tėvas vienas savo atžalas ant kojų kėlė.

Retesnis daiktas keliauja į klėtį

Antanas savo jėgomis ir padedamas talkininkų susirentė klėtį. Ji jau pilnutėlė įvairiausių senienų. Čia daugybė staliaus įrankių, nemažai linų apdorojimui skirtų daiktų. Yra pakabinamas lopšys, kuriame Antanas, dabartinis namų šeimininkas, mažas buvo migdomas. Štai medalis už Klaipėdos išvadavimą 1923 metais. Jį rado remontuodamas namus. Dabar jam rūpi išsiaiškinti, kas iš Tunaičių giminės kovojo už uostamiestį. Vienos kapeikos vertės caro monetą aptiko kasdamas daržą. Akmeninis kirvukas rastas renkant akmenis nuo lauko. Manoma, kad jis gamintas akmens amžiuje.

Raktai - aukštai, kad jų nepasiektų

Klėtyje, kurią drąsiai galima vadinti muziejumi, aukštai sukabinti raktai. Tai padaryta todėl, kad niekas jų negalėtų pasiekti ir kad niekam neateitų mintis, jog juos kur nors galima panaudoti. Surinkta apie 1500 skirtingų raktų kolekcija.
Pirmąjį raktą Antano žmona Joana rado savo tėvo rašomojo stalo stalčiuje. Kadangi jis buvo mokytojas, rūpestingas žmogus, todėl raktą`saugojo dėžutėje. Nemažą kiekį jų dovanojo Joanos pusbrolis iš Panevėžio. Yra ir labai senų. Pavyzdžiui, raktą nuo klėties durų jau retai kur rasi.

Varpelių, pašto ženklų, medalių kolekcijos

Panemunėlio pagrindinėje mokykloje darbų mokytoja dirbanti Joana Tunaitienė yra baigusi Vilniaus universiteto prekybos fakultetą. Jai teko dirbti Vilniaus ir Panevėžio prekybos mokyklose.
Iš Panevėžio vykdama gyventi į Šetekšnius, ji atsivežė šešis molinius varpelius. Pirmąjį jų dovanų gavo Panevėžyje. Draugai ir pažįstamieji, pamatę, jog Joana susidomėjusi kolekcionavimu, ėmė jai dovanoti varpelius. Yra jų atkeliavusių net iš Šveicarijos, Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos. Kaimiškoje Tunaičių troboje sukabinta per 150 skirtingų varpelių. Jų kolekciją jau laikas nešti į muziejų.
Įspūdingai atrodo ir pašto ženklų kolekcija. Rinkti ją pradėjo sūnus Gediminas. Kolekcijoje - ir prieškario laikų lietuviški, latviški bei estiški pašto ženklai. O dar atskirai - segamų ženkliukų kolekcija.
Įdomi ir medalių kolekcija. Joje - Joanos tėvo medaliai. J.Tunaitienės kolegė mokytoja Šetekšnių sodybos šeimininkei perdavė savo ir vyro darbo veteranų medalius. Įvairių apdovanojimų jau atneša kiti. Žino: jeigu kaupia, tai jie neprapuls.

Paklojus audinių rietimus, jais būtų galima pasiekti Rokiškį

Kartu su Tunaičiais gyvena Joanos mama. Veronika Siminonienė - tautodailininkė. Pati kuria audimo raštus, paveikslus, gamtos vaizdus, derina spalvas. Audėja yra surengusi savo dirbinių parodų. Jos audimo staklės nebūna tuščios. Ką išaudžia, padovanoja. Tautodailininkė džiaugėsi turinti daugybę pažįstamų, draugų, giminių.
„Ištiesus rietimus, kiek jų esu išaudusi, siektų beveik Rokiškį“, - teigė V.Siminonienė. Ji audė ir kilimus. Pirmąjį išsaugojo iki šių dienų. Dabar jis paklotas muziejuje. Tautodailininkė audžia gobelenus. Ypač sunkiai pavyksta rištiniai. Per dieną tokių gali išausti iki penkiolikos centimetrų.
Staklės, kuriomis dabar audžia V.Siminonienė, yra nedidukės. Aštuoniasdešimtmečio proga tautodailininkei jas dovanojo dukterėčios vyras Albinas Janeliūkštis iš Vilniaus. Močiutė turi ir senąsias audimo stakles, kurioms beveik 100 metų. Vykstant remontui, jas užkėlė į palėpę.

Sveikatos davė Dievulis

82-uosius savo gyvenimo metus baigianti V.Siminonienė negali skųstis sveikata. Užsidėjusi akinius, skaito laikraščius ir knygas. Išėjus dukrai į darbą, paruošia pietus. Sulaukusi svečių, jiems aprodo muziejų. Tačiau moteriai didžiausias malonumas - austi.
Senolė teigė, jog sveikatos jai nepašykštėjo Dievulis. Ji yra labai pamaldi. Meldžiasi ir ausdama. „Prašau Dievo malonės ne tik sau, bet ir savo vaikams, vaikaičiams. Gal mane jis ir išklauso“, - laiminga šypsojosi V.Siminonienė.
Iš kelionės į Romą vaikaičiai jai atvežė kryžių. Švęsto vandens buteliuką jie parvežė aplankę Lurdą. Kur važiuoja vaikaitės, iš ten būtinai savo senelei jos parveža lauktuvių. Rokiškio krašte žinoma audėja turi septynis vaikaičius ir tris provaikaičius. Ji pati išaugino keturis vaikus ir visi, ačiū Dievui, sveiki.
Gyventi į Šetekšnius V.Siminonienė atsikraustė iš Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietės. „Koks ten buvo mano gyvenimas: miestelyje - gryčia prie gryčios, o kaime - laisvė“, - lygino savo gyvenimo sąlygas senelė.

Vaikai turėtų kur grįžti

Nagingas meistro rankas turintis A.Tunaitis vis užimtas remonto darbais. Gyvenamajame name, statytame 1924 metais, daug ką keičia. Viename jo gale, kurį vadina „stancija“ ir kuris yra nešildomas, paaukštino lubas, sudėjo grindis. Kur dabar gyvena, iš plytų sumūrijo krosnį. Kambarius šildo kūrendami malkas. Pirmąsyk statė krosnį, bet neblogai ji išėjo. Viduje yra šiltas vanduo. Kaip tai padaryti, pats sugalvojo. Visi patogumai - kaip ir mieste, tačiau už jaukią šilumą mokėti nereikia. Cementinių čerpių stogą galvoja keisti į lengvesnį, o išorines namo sienas - apšiltinti. Tada apkaltų rąstus imituojančiomis medžiagomis. Jas Antanas pasigamina iš medienos atraižų. Vienas namo galas jau taip apkaltas. Nepasakysi, kad tai būtų ne iš rąstų statytas namas.
Tunaičių sūnus ir dukra, baigę mokslus, įsikūrė Vilniuje. Retoki jie dabar svečiai Šetekšniuose. Ar jaunieji Tunaičiai grįš gyventi į jaukiai tvarkomą tėvų sodybą, tai nuo jų pačių priklausys. „Manau, kad grįš. Taip buvo ir su Antanu. Iš pradžių lyg spyriojosi, dabar jo nė su tanku į miestą nebeištempsi“, - tikino J.Tunaitienė.

Tunaičių giminės sambūris - Šetekšniuose

Kas ketveri penkeri metai vyksta Tunaičių giminės susitikimai. Jie jau tapo tradiciniai. Pirmas ir penktas šios giminės susitikimai buvo surengti Šetekšnių kaime, pas Joaną ir Antaną Tunaičius. Kitą tokį giminių susiėjimą numatyta surengti 2004 metais. Tuomet vyskupas Juozas Tunaitis švęs 50 metų sukaktį, kai jis buvo įšventintas į kunigus. Jaunojo kunigo primicijos vyko Salų bažnyčioje. Joje jubiliatą ir ketina pasveikinti.
Vyskupas ne kartą lankėsi A.ir J.Tunaičių namuose. Aukštam svečiui patiko jų kuriamas muziejus.

Bronius VERTELKA
Šetekšnių kaimas,
Rokiškio rajonas

© 2003 "XXI amžius"