Bėda nevaikšto viena
 |
Pasvalio rajono savivaldybės
socialinės paramos skyriaus vedėja Ramutė Ožalinskienė
Autoriaus nuotrauka |
Socialinės paramos skyrius
bene judriausia vieta Pasvalio rajono savivaldybėje. Į jo darbuotojus
kreipiasi beveik vien moterys: visiškai jaunos ir pagyvenusios,
kukliai apsirengusios ir vilkinčios prabangiais kailiniais. Jos
ateina čia spiriamos savų problemų bei rūpesčių. Tačiau Socialinės
paramos skyriaus vedėja Ramutė Ožalinskienė surado laiko pokalbiui
su XXI amžiaus korespondentu Broniumi Vertelka.
Pasvalyje nedarbas siekia
20 proc. Tai vienas aukščiausių nedarbo rodiklių šalyje. Kaip
tai atsiliepia pašalpų mokėjimui?
Jaučiamas socialinių pašalpų didėjimas. Tačiau, mažėjant gimstamumui,
šiek tiek mažiau išmokama šeimos pašalpų. Pernai rajone gimstamumas
buvo mažesnis nei mirtingumas. Demografinė situacija nėra gera.
Ar šito įmanoma išvengti?
Mano supratimu, sveikatos priežiūros sistemos reforma nėra tobula,
nors bandoma aiškinti, kad taip artėjama prie žmogaus. Bet drįstu
teigti, kad, vykdant tokią reformą, tik tolstama nuo žmogaus.
Ypač tai matome teikdami invalidams transporto paslaugas. Vis
dažniau į mus kreipiasi ir sunkiai sergantys, invalidumo grupės
neturintys žmonės. Mūsų sveikatos reforma vykdoma taip, tarsi
visi žmonės turėtų savo lengvuosius automobilius. Žymiai sumažėjo
visuomeninio transporto teikiamų paslaugų žmonės paprasčiausiai
neturi kuo atvykti į polikliniką.
Neturėdami lėšų, susirgusieji neįstengia nusipirkti jiems reikalingų
vaistų. Kompensuojamųjų vaistų sąraše nėra pagrindinių vaistų,
kokius vartoja sergantieji, arba kompensuojama jų dalis nėra didelė,
arba visiškai jie nekompensuojami. Tačiau gydytojai tuos vaistus
vis tiek siūlo.
Dažniausiai į jus kreipiasi moterys, kurios vienos augina
vaikus (išsituokę, vyrai girtuokliauja ar neturi darbo). Jos dirba
už minimalią algą. Tada turinčios vieną ar du vaikus negauna iš
valstybės jokios socialinės pašalpos. Ar motinoms, patekusioms
į tokią padėtį, įmanoma kuo nors padėti?
Tėvai turi būti atsakingi už savo vaikus, deja, taip nėra. Atrodo,
greitai kiekvienas žmogus privalės deklaruoti savo turtą. Tada
bus aišku, kodėl tėvai finansiškai neremia savo vaikų.
Madinga tapo gyventi taip: susipažino šokiuose, sumanė
gyventi bendrai, bet oficialiai savo šeimos neregistruoja. Moteris,
pagimdžiusi vaiką, tampa vieniša motina
Ne paslaptis, jog yra motinų, kurios slepia savo draugus, sakosi
esančios vienišos, teigia, kad sugyventinis nedirba (priešingu
atveju, negautų pašalpos). Išsiaiškinti tokią situaciją bando
seniūnijų socialinio darbo organizatoriai. Tokiam absurdui užkirsti
kelią gali visuotinis gyventojų pajamų deklaravimas. Tada bus
nesvarbu, ar vyras su moterimi yra susituokę, ar jie gyvena kaip
sugyventiniai.
Jūsų, kaip valdininkės, nuomone, ką reikėtų daryti, kad
nors šiek tiek pagerėtų žmonių gyvenimas?
Tiktai didinant darbo vietų skaičių galima tai pasiekti. Tačiau
Pasvalio rajono savivaldybė, be Vyriausybės įsikišimo, viena išspręsti
šios problemos negali. Reikia dotacijų iš Vyriausybės. Pasvalys
žemės ūkio kraštas. Kaime žmonės gyvena sunkiai. Rajone socialinių
problemų bus tikrai daug, kol nebus stipriai remiamas žemės ūkis.
Jeigu turėčiau teisę, aš nemokėčiau socialinės pašalpos, bet skirčiau
paramą auginantiems gyvulius. Pavyzdžiui, jeigu laikai vieną raguotį,
už tai gausi 100 litų. Laikydamas du, jau gausi 200 ar 300 litų.
Turi gauti tik už darbą, bet ne už sėdėjimą namuose.
Esate minėjusi metodą, pagal kurį būtų galima papildyti
biudžetą. Pakomentuokite jį.
Ne paslaptis, kad ir pensininkas vasarą nori pasisamdyti žmogų,
kad jis suvežtų šieną, jį sukrautų daržinėje, nuravėtų daržus,
nupjautų žolę. Skambina žmogus į darbo biržą ir prašo talkininko.
Birža pasiunčia jam tokį. Aišku, pensininkas su juo iš karto atsiskaito.
Bet netikiu, kad kiekvienas talkininkas, gavęs pinigus, susimoka
už sveikatos draudimą. Juk jis yra bedarbis ir jam savaime garantuotas
nemokamas gydymas. Taip ir gaunamos nelegalios pajamos.
Mano supratimu, tas pats pensininkas, kuris nori pasisamdyti žmogų,
pirmiausia turėtų susimokėti už tą paslaugą darbo biržoje ar seniūnijoje.
Ir tik tada tas žmogus galėtų pas jį eiti dirbti. Tada būtų ir
kontrolė. Aišku, reikėtų turėti paslaugų įkainius, nuo kurių būtų
atskaitomi mokesčiai.
Dienos bėga greit it medžiotojų iš pakrūmių išbaidyti
zuikiai. Nepastebimai ir nelaukiamai ateina senatvė. Ką paguodžiamo
galite tarti ligotiems, vargų prispaustiems ir vienišiems žmonėms?
Gimstamumas rajone mažėja, todėl jame žmonės sensta. Jauni ir
gabesni, baigę vidurines mokyklas, išvyksta studijuoti į didžiuosius
miestus. Retas jų grįžta į tėviškę.
Į mūsų skyrių vis dažniau kreipiasi pagalbos seni ir vieniši žmonės.
Turime paslaugų centrą pagyvenusiesiems bei neįgaliesiems. Šiuo
metu jame teikiamos tik stacionarinės paslaugos, arba, kitaip
sakant, Pasvalyje yra vien senelių globos namai.
Socialinės paramos skyriuje veikia socialinių paslaugų į namus
tarnyba. Visa ši paslaugų sistema šiemet bus prijungta prie paslaugų
centro. Tuomet galėsime geriau plėtoti paslaugas, jos bus kokybiškesnės.
Lankomoji priežiūra dabar teikiama 68 seneliams. Tačiau kyla problemų
tiems seniems žmonėms, kurie turi savo vaikų. Yra jų tokių, kurie
terorizuoja savo tėvus, iš jų atiminėja pinigus. Stengiamės ir
tokiems seniems žmonėms padėti.
Jeigu žmonės lieka vieni ir sulaukia gilios senatvės, juos apgyvendiname
senelių globos namuose. Kurie pageidauja pasilikti gyventi savo
namuose, jiems teikiame lankomąją priežiūrą. Tikimės, kad ateityje
tokią paslaugą jiems teiksime ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais.
Tai priklausys nuo savivaldybės biudžeto.
Žmogus, augęs savo namuose, iš jų nenori pasitraukti ir
senatvėje. Kaip parenkami darbuotojai, kurie privalo teikti seneliams
lankomosios priežiūros paslaugas?
Nelengva parinkti žmones tokiam darbui, sakyčiau, net sudėtinga.
Ne visi jų gali dirbti su senais žmonėmis. Išsisukti iš tokios
padėties mums padeda glaudus bendradarbiavimas su darbo birža.
Vasarą, kada skyriaus darbuotojai išeina atostogų, juos pavaduoja
viešiesiems darbams priimti žmonės. Ar jie bus priimti nuolatiniam
darbui, tai priklausys nuo jų pačių. Stebime, kaip jie dirba,
ar myli senukus. Būna atvejų, kad žemiausio lygio socialiniai
darbuotojai patys atsisako tokio darbo. Šiaip lankomosios priežiūros
darbuotojai studijuoja aukštesniosiose mokyklose, jie dalyvauja
įvairiuose kursuose bei seminaruose.
Nežinai, ką likimas gali iškrėsti: šiandien sveikas, o
rytoj, žiūrėk, jau lazdelės gali prisireikti. Kokios paramos susilaukia
neįgalieji?
2003-ieji Lietuvoje yra paskelbti neįgaliųjų metais. Pasvalio
kultūros namuose, kur vyksta daug renginių, jiems bandysime pritaikyti
higienines patalpas (tualetus). (Į kultūros namus, jų fojė bei
salę neįgalieji gali įvažiuoti vežimėliais.)
Kartu su Norvegijos Drangedalo komuna esame įsteigę neįgaliųjų
darbo centrą. Tačiau yra apribojimų, kurie trukdo jo normaliam
darbui. Pasibaigus trejų metų laikotarpiui, neįgaliųjų darbo centrą
numatoma perorganizuoti į užimtumo centrą. Tuomet kiekvienas,
turintis antrą ar trečią invalidumo grupę, jame galės rasti užsiėmimą
pagal savo poreikius.
Didelį dėmesį savivaldybė skiria žmonėms su protine negalia. Veikia
jų užimtumo centras Viltis. Nevyriausybinės organizacijos sutrikusio
intelekto žmonių globos bendrijos Viltis Pasvalio padalinys
buvo parengęs didelį projektą. Baigiamas įrengti ypač gražus ir
modernus pastatas. Jame mokosi itin sutrikusio intelekto vaikai.
Baigus rekonstruoti šį pastatą bei įgyvendinus bendrijos Viltis
Pasvalio padalinio projektą, bus atidarytos klasės jaunuoliams.
Jose jie galės kuo nors užsiimti.
Sugedo vežimėlis, kuris kitam neįgaliajam pakeičia kojas.
Kur tokiu atveju žmogui kreiptis?
Bendradarbiaujant su Švedijos Giotenes komunos reabilitacijos
centro specialistais, buvo parengtas šios šalies savivaldybių
asociacijos finansuojamas projektas kompensacinei technikai pritaikyti.
Mūsų specialistai buvo išvykę pasimokyti į šią šalį. Švedai kompensacine
technika (vežimėliais) truputį remia ir mus. Nedidelį jų remontą
atliekame neįgaliojo namuose. Bendraujame su Pakruojo kompensacinės
technikos remonto centru, jis mus paremia detalėmis. Kai reikia,
ir pakruojiškiai specialistai imasi suremontuoti kompensacinę
techniką.
Jūs neslepiate, kad auginate neįgalų sūnų. Ar sunku buvo
apsiprasti su mintimi, kad jis nebus visiškai toks, kaip kiti
jo kiemo vaikai?
Iš pradžių man atrodė, jog kažkuo galima padėti sūnui, tik reikia
rasti gerų užsienio daktarų. 1991 metais Lietuvos sutrikusio intelekto
žmonių globos bendrija Viltis organizavo piligriminę kelionę
į Prancūziją. Kas 20 metų Lurde švenčiamos šv. Velykos su proto
negalios žmonėmis. Kada su sūneliu nuvykau į šią šventę, joje
pamačiau iš 65 valstybių susirinkusius žmones su itin sunkiais
neįgaliaisiais. Tuomet supratau, jog turėti neįgalų vaiką ne
tik mano, bet ir viso pasaulio problema. Jeigu taip yra, tai nieko
nepakeisi, turi su tuo susitaikyti. Neslepiu, būna ir sunkių minučių,
bet visada išlieku tvirta.
Tačiau ateina metas, kai miršta tėvai. Neįgalusis lieka
vienas. Kas tokiu pasirūpins?
Kitas pagalvoja: augtų vaikas šeimoje, kam jam tos visos institucijos?
Atidarius užimtumo centrą Viltis, pamatėme, koks didelis skirtumas
tarp vaikų, kurie atėjo iš Žilvino vaikų darželio, ir tų, kurie
atvyko iš namų. Pirmieji buvo labiau integruoti ir vienas prie
kito pripratę. O kurie atvyko pirmą sykį, šiems adaptavimosi procesas
tęsėsi ir po metų. Jie buvo įpratę prie artimų žmonių. Pakeisti
įgytą įgūdį proto negalios žmonėms yra labai sunku.
Mirus jų tėvams, neturime tokių galimybių, kad jiems paslaugas
teiktume visą parą. Todėl tokį vežame į psichoneurologijos pensionatus.
Per pastarąjį dešimtmetį padėtis juose yra žymiai pasikeitusi
į gerąją pusę. Bet šie neįgalieji neįpratę prie būrio žmonių.
Buvę vieni, jie tai itin sunkiai išgyvena. Dirbti su tokiais pensionatų
darbuotojams yra ypač sunku. Jie mato, kaip atvežtieji išgyvena.
Juk jie daug ką supranta.
Tenka girdėti įvairių vertinimų apie žmogų, kuris už 500
litų valstybės pašalpą imasi globoti svetimą vaiką. Kokia jūsų
nuomonė apie tai?
Esu Lietuvos savivaldybių asociacijos socialinių reikalų pakomitečio
narė. Teko dalyvauti posėdyje, kur buvo šnekama vaikų teisių tarnybų
klausimais. Jame dalyvavo socialinės apsaugos ir darbo ministrė
Vilija Blinkevičiūtė, ministerijos sekretorė Violeta Murauskaitė,
Šeimos departamento atstovai, miestų ir rajonų merai. Kaip tik
ir buvo diskutuojama šia tema apie vaiko globą. Iš ministrės
pranešimo supratau, kad ši pašalpa neturi būti vienodo dydžio.
Jeigu yra giminystės ryšys tarp globėjo ir globotinio, ji turi
būti vienokia. Pašalpą reikia skirti ir pagal vaiko amžių, kur
jis mieste ar kaime gyvena. Aišku, pašalpa keisis, tik ne
norinčiųjų globoti, bet vaiko priežiūros naudai. Jis turi būti
auginamas šeimoje ne dėl pinigų, kuriuos ji paima , bet iš meilės.
Negaliu pamiršti vaizdo, matyto atsitiktinai užsukus į
vieną kaimo aludę. Moteris, apglėbusi bokalą, laukia pašalpos
už tris jos auginamus vaikus. O šie namuose sėdi sužvarbę, alkani
ir murzini. Gautą pašalpą motina vėl išdalys skoloms, o vaikams
liks jos trupiniai. Kas tokią moterį galėtų atvesti į protą?
Visu pirma tuo turėtų susirūpinti seniūnijos socialinio darbo
organizatorė. Ji žino tokias šeimas, bet ši turi būti itin drąsi.
Seniūnas, socialinė darbuotoja, vaikų teisių apsaugos tarnyba
tai komanda. Prie šito reikalo turėtų prisidėti pati bendruomenė.
Aktyvūs jos žmonės turėtų padėti socialinio darbo organizatorei.
Manau, jeigu moteris sėdi kaimo bare, vyro neturi, vaikai laukia
jos už durų, tai tokia mama yra ligonė. Ją reikėtų gydyti. Bet
vėl kaime nėra narkologijos kabineto. Kalta ir bendruomenė,
kad ji iki tokios ribos trijų mažamečių vaikų motinai leido nusiristi.
Negiriu ir barelio padavėjos, kuri įpila alaus.
Jūsų kelias į Socialinės paramos skyrių prasidėjo nuo
socialinės darbuotojos pareigų. Paskui dirbote rajono vaikų teisių
apsaugos tarnybos vadove
Pagal išsilavinimą aš zooinžinierė, baigiau Lietuvos veterinarijos
akademiją. O Vilniaus universitete baigiau socialinio darbo magistrantūrą.
Socialinis darbas man yra neblogai žinomas. (Kaip minėjau, auginau
neįgalų sūnų.) Dalyvavau konkurse, norėdama tapti socialine darbuotoja.
Nesitikėjau jo laimėti. Be manęs, buvo dar per dešimt įvairių
profesijų pretendenčių. Tačiau man nusišypsojo laimė. Tada galėjau
sūnų atiduoti į specialiąją vaikų darželio grupę, o pati eiti
dirbti. Socialine darbuotoja buvau neilgai. Apie pusantrų metų
dirbau vaikų teisių apsaugos tarnybos vadove. Po to laimėjau konkursą
Socialinės paramos skyriaus vedėjos vietai užimti. Šias pareigas
atlieku jau šešeri metai.
Jūsų darbo kabinete - Švedijos valstybės vėliava. Kam
ji jums?
Mūsų skyrius turi ryšių su Norvegijos, Švedijos bei Danijos komunomis.
Dažnai pas mus atvažiuoja švedai. Būdami Pasvalyje ir matydami
savo šalies vėliavą, jie čia jaučiasi taip, tarsi būtų savo namuose.
Girdėjau, jog ir jūs neseniai lankėtės Norvegijoje?
Taip, Norvegijos karalystės Drangedalo komunos bei Kragerio komunos
gimnazijos kvietimu aš, kartu su trimis Pasvalio J.Vileišio gimnazijos
mokytojais, lankiausi šioje Skandinavijos šalyje. Kelionė buvo
dalykinė, pažintinė. Teko lankytis Norvegijos komunose bei stebėti
jų darbą. Turėjau progos palyginti, kokia situacija yra Norvegijoje,
ir kokia Lietuvoje. Ten ypač pravartu apsilankyti mūsų srities
specialistams, kur jie galėtų pasisemti patirties senelių priežiūros,
neįgaliųjų integracijos srityse.
Ką dar naudinga sužinojote?
Anksčiau man teko lankytis Danijoje ir Švedijoje. Norvegijoje,
palyginti su tomis šalimis, žmonės gyvena turtingiausiai. Viešėdama
šioje valstybėje, priėjau išvadą: ko reikia žmogui, tą jis ir
turi. Norvegijos įstatymai itin palankūs jos gyventojams, tad
kiekvienas pilietis, jeigu jis neturi darbo, gauna didžiules pašalpas.
Jeigu jam maža nustatytų pašalpų, jis jų papildomai gauna iš komunų
savivaldybės.
Norvegijoje valstybės paramą gauna kiekvienas vaikas. Mano nuomone,
taip turėtų būti ir Lietuvoje. Mūsų šalyje vaikui mokama pašalpa
iki jam sukaks treji metai. Po to remiamos daugiavaikės šeimos,
jeigu jose auga ne mažiau kaip trys vaikai.
Pasvalys
© 2003 "XXI amžius"