XXI amžius

Popiežius primena sveikatos apsaugos pastoracijos prioritetus

Šiuo metu, kai plečiasi dėl vadinamojo „gailestingumo ir pragmatiškumo“ tikslų eutanazijos idėjos bei dirbtinė gamyba embrioninių žmonių, kurie taptų „medžiaga“ kitiems gydyti, popiežius Jonas Paulius II priminė Bažnyčios mokymą apie mirties kultūros pavojus ir ragino katalikiškas medicinos įstaigas likti tikrais „gyvybės ir vilties centrais“. Vasario 11 dieną Lurdo Dievo Motinos liturginėje šventėje minėtos Pasaulinės ligonių dienos proga paskelbtame kreipimesi Šventasis Tėvas perspėjo dėl vis labiau išryškėjančio visuomenės modelio, „kur dominuoja galingieji, o į pašalį nustumiami ar net sunaikinami silpnieji“.
Tarp pastarųjų, atsidūrusių komunistinės ir praktiškuoju materializmu persmelktos visuomenės pakraštyje, Šventasis Tėvas pirmiausia paminėjo „negimusius kūdikis, tapusius beginklėmis abortų aukomis“, taip pat galimus eutanazijos objektus - „vyresnio amžiaus ar sergančius nepagydomomis ligomis žmones“, kuriems siūloma patiems savo noru ar kitų pagalba pasitraukti iš šio pasaulio, taip sumažinant „beprasmiškas kančias“. Popiežius prieina prie išvados, kad „toks visuomenės modelis yra paženklintas mirties kultūros antspaudu, taigi priešingas Evangelijos mokymui“. Tokios realybės akivaizdoje Bažnyčios pastoracinis prioritetas turėtų būti „gyvybės kultūros gynimas“.
Taip pat, vadovaujantis Bažnyčios mokymu ir savo krikščioniškai išugdyta sąmone, „medicinos ir sveikatos apsaugos srityje dirbantiems katalikams tenka neatidėliotinas uždavinys - visomis jėgomis stengtis apsaugoti gyvybę“, ypač kai jos šventumui ir neliečiamumui yra iškilęs didžiausias pavojus. Siekiant, kad katalikų medikų, o taip pat visų, besidarbuojančių sveikatos apsaugos sielovadoje, „meilės liudijimas būtų kaskart vis įtikinamesnis“, Šventasis Tėvas ragina juos išlaikyti „visišką vienybę tarpusavyje ir su savo vyskupais“. Tuo tarpu episkopatui jis rekomenduoja „per atitinkamas struktūras stengtis ugdyti, kreipti ir koordinuoti sveikatos apsaugos darbuotojų sielovadą“.
Dabar dėl valstybės reguliavimo (pavyzdžiui, Belgijoje kai kurie pareigūnai mano, kad, vykdant eutanazijos įstatymą, katalikiškoms ligoninėms neturi būti daroma išimčių) arba dėl sekuliarizuotų visuomenės sluoksnių ir rinkos ekonomikos spaudimo katalikiškiems medicinos centrams iškilęs tapatumo praradimo pavojus. Todėl popiežius Jonas Paulius II savo kreipimesi pabrėžtinai nurodo, kad katalikiškos sveikatingumo įstaigos turi likti ištikimos Bažnyčios magisteriumo moraliniams ir socialiniams nurodymams. „Tegu katalikiškos ligoninės būna gyvybės ir vilties centrai, kuriuose drauge su kapelionų tarnyba būtų plėtojami ir etikos komitetai, vykdomos pasauliečių medikų ir slaugytojų personalo moralinio ugdymo programos, humanizuojama ligonių priežiūra, didinamas atidumas jų šeimoms ir skiriamas ypatingas dėmesys vargšų bei marginalizuotų asmenų atžvilgiu, - ragina Šventasis Tėvas. - Tegu šios garbingos profesijos atstovų darbas atskleidžia autentišką meilės liudijimą, atsižvelgiant į tai, kad gyvybė yra Dievo dovana, o žmogus tėra jos prižiūrėtojas ir garantas!“
Priminęs pagrindinę Bažnyčios mokymo nuostatą, kad „gyvybę reikia saugoti ir ginti nuo prasidėjimo iki natūralios baigties“, Popiežius pabrėžė, jog ši nuostata kaip „pagrindinis etikos reikalavimas“ galioja ir dabar, biotechnologijos pažangos epochoje. Šią tiesą reikia nuolat priminti, tuo labiau kad vardan abejotino solidarumo bandoma išskirti neva aukštesnius ir žemesnius gyvybės laipsnius ir embrioninę žmogaus gyvybę paaukoti kito laipsnio gyvybei palaikyti, taip paniekinant „kiekvienai žmogiškajai būtybei priklausantį vienodai branginamą orumą“.
Bažnyčia, žinoma, neatmeta „autentiškos mokslo ir technologijų pažangos“ medicinos srityje ir jos rezultatų naudojimo, gerinant „ligoniams teikiamų patarnavimų kokybę“. Tačiau gyvybės šventumas ir orumas turi būti apsaugotas „bet kurios terapijos veiksmuose, tyrimuose, transplantavimo eigoje… Niekuomet neleistina žudyti vienos žmogiškosios gyvybės, siekiant pagydyti kitą“. Ši pastaba ypač svarbi pastaruoju metu bandant įteisinti „terapinį klonavimą“ žmonių embrionų, kurie būtų naudojami sunkioms degeneratyvinėms ligoms gydyti.
Popiežius skatino naudoti paliatyvinę slaugą „baigiamojoje gyvenimo fazėje, kad būtų sumažinti kentėjimai“, kai tampa aišku, jog tolesnis gydymas nebeįmanomas. Tačiau jis perspėjo, kad, atsisakant brangios ir neduodančios naudos terapijos, „niekuomet negali būti leistini veiksmai ar jų nevykdymas, kurie savo prigimtimi ar juos vykdančio asmens intencijomis būtų nukreipti specialiam mirties siekimui“. „Vis dažniau nepagydomus ligonius slaugant namuose, klebonai ir visi sielovadininkai privalo jiems skirti pakankamą dėmesį, kad ligoniams niekada nepritrūktų guodžiančio Viešpaties dalyvavimo per Dievo žodį ir sakramentus“, - nurodė Katalikų Bažnyčios vadovas.
Kreipdamasis į Pasaulinės ligonių dienos šv. Mišių dalyvius Romos šv. Petro bazilikoje, popiežius Jonas Paulius II paragino juos ypatingą dėmesį skirti rožinio maldai. Jis priminė, kad šiuos liturginius metus yra paskelbęs Rožinio metais, kviesdamas tikinčiuosius kalbėti rožinį už taiką pasaulyje, už šeimų gerovę. „Jūs, brangūs broliai ir seserys ligoniai, šioje maldos fronto linijoje visuomet esate pirmieji“, - pažymėjo Šventasis Tėvas.
Rožinio malda krikščionims pateikia atsakymus į kančios prasmės problemas, nes, kalbant rožinį, kartu su Švč. Mergele Marija einama Kristaus gyvenimo keliu, kurio neatskiriama dalis yra kančia, tapusi išganymo įrankiu.
„Rožinio sopulingose paslaptyse mes kontempliuojame kančią Kristaus, kuris, jeigu taip galima sakyti, prisiėmė visą žmogaus ir žmonijos „ligotumą“, - sakė Popiežius. Kristaus gebėjimas nugalėti didžiausią žmonijos „ligą“ - nuodėmės blogį - tapo įmanomas dėl jo visiško atsidavimo dangiškojo Tėvo valiai. Sergant ši, kupina pasitikėjimo Dievu, nuostata, padedant Šventajai Dvasiai, turi veikti ir mumyse, ypač kai mes rožinio malda savo kentėjimais vienijamės su Kristaus kryžiaus kančia.

Mindaugas BUIKA