Atnaujintas 2003 m. vasario 19 d.
Nr.14
(1118)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir visuomenė
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Žvilgsnis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Politinės arenos gladiatoriai

Romos imperijos žydėjimo laikais Romos didikai lepinosi pirtyse (kaip komunistiniai didikai vėlesniais laikais) ir maloninosi kruvinais žaidimais arenoje. Dažnai tų „žaidimų“ sėkmę gladiatoriui arenoje nulemdavo didikų ir/ar minios nykščio kryptis: žemyn ar aukštyn. Nuo nykščio priklausė arenos dulkėse paguldyto gladiatoriaus mirtis ar gyvybė.
Kažkas panašaus vyksta ir šiandien Lietuvos Respublikoje. Visuomeninėje ir politinėje arenoje besigrumiančių gladiatorių ginklai yra tiesa, melas, spauda, radijas, televizija, kalbos, paskalos, provokacijos bei kas ką besugalvotų. Šių dienų „nykštis“ yra viešoji nuomonė ir balsai rinkimuose. Tikrovėje viskas susipina į viena, dažnai nulemiant nežinia kaip ir kieno, kam, kuriuo būdu užduodant klausimus, apklausų rezultatai bei kieno pinigais nustatyti asmenų vertinimai, kažkodėl vadinami „reitingais“. Visuomenės (Koliziejaus minios) ir vadinamųjų ar pasivadinusiųjų (Romos didikų) „nykštys“ nulemia visuomenininko ar politiko viešą gyvybę – propagandos bei rinkimų arenoje.


Mums pasirinkti!

Kai laukiame visokeriopos žmogiškosios laimės (gerovės, pinigų, vilčių) išsipildymo, mus dažnai apima apgaulinga būsena - euforija. Susivienijusioje Europoje mes tikimės staigaus naujų galimybių ir perspektyvų pakilimo. Bet neapsirikime: didžiulėse perspektyvose dažniausiai glūdi ir didžiulė atsakomybė. Dviguba atsakomybė už savo šeimos, vaikų ir vaikaičių ateitį. O ar „eurikai“ (šis terminas neturi nieko bendra su įžymiuoju Archimedo šūksniu!) prisiima kokią nors atsakomybę už taip išplėtotos (už svetimus pinigus, bet savo) veiklos rezultatus?
Kas galėtų paneigti, kad bet kokia unija Lietuvai atnešė tik grėsmę nutautėti, didžiulius teorijos, medžiaginių išteklių, brangiausio šalies turto - jos gyventojų netektį? Keista, bet visada atsirasdavo saujelė įtakingų išdavikų, įstumdavusių Lietuvą į tokias istorinių aplinkybių paspęstas žabangas… Dar keisčiau dabar, kai tomis istorijos pamokomis begėdiškai spekuliuojama arba jas visai norima nutylėti!
XXI amžiaus gyvensenos ypatybės lemia, kad susivienijimas grynai išorinėje plotmėje (kompiuteriai, mada, drabužiai, buities daiktavardynas), susivienijimas subtilioje plotmėje (tautinė savastis, religija, mišrių šeimų gausa) ir susivienijimas energetinėje plotmėje gali būti ne mažiau pavojingi, negu kelių šimtmečių sukelti ir negrįžtamo pobūdžio padariniai Lietuvai.


Tokios knygos nedėsiu į lentyną
Uteniškių krašto sambūrio „Indraja“ prezidentui A.Šalteniui

Prašau priimti šią knygą - Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“ į „Indrijos“ fondą. Mano knygų lentynoje jai vietos nėra.
Tai juodų prisiminimų ir melo rašliava apie įžymiuosius Lietuvos laisvės kovotojus. Tai žuvusiųjų už laisvę išniekinimas. Autorius rezga savo iškrypėliškus horizontalius jausmus (kitokių, matyt, jis ir neturi) ir lipina prie tų, kurie jau patys negali gintis. Nepavyks, M.Ivaškevičiau: jie - kovotojai - buvo ir liks didvyriai, o tamsta - tik šmeižikas.
Kokių sutapimų įvyko sausio 25 dieną! Mokslų akademija: vyksta A.Sniečkaus garbintojų konferencija. Jų pirmtakų pajėgos toje nutolusioje gūdumoje buvo NKVD daliniai ir stribai. Jie medžiojo Joną Žemaitį.