Visą
laiką tikėjau, kad Lietuva bus laisva
 |
Jadvyga Bieliauskienė |
Vasario 16-oji į kiekvieno
lietuvio sąmonę yra įbrėžusi įsimintinų įvykių. Kalbamės su viena
rezistencijos dalyve Jadvyga BIELIAUSKIENE.
Kuri Vasario 16-oji jums
labiausiai įstrigo į atmintį?
Vasario 16-oji man yra daugiareikšmė.
Pirmiausia tai - Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo diena.
Bene pati įsimintiniausia man yra 1948 metų vasario 16-oji. Nuo
tos datos praėjo daugiau nei pusė amžiaus, bet savo dvasios akimis,
regis, viską matau taip, kaip tuomet buvo.
Mano tėvų sodyba Rūdaičių kaime (Kretingos valsčius) stovėjo ant
kalniuko. Iki miškelio buvo beveik kilometras. Šventės išvakarėse,
tai yra iš vasario 15-osios į vasario 16-ąją, tėvų namuose Žemaičių
apygardos Kardo rinktinės Palangos Nerimanto kuopos partizanai
šventė Vasario 16-osios 30-metį. Vyrų susirinko per trisdešimt.
Namai atrodė saugūs. Tų pačių metų sausio 9 dieną tėvas buvo davęs
ryšininko priesaiką, gavo Mėnulio slapyvardį. Mano antroji motina,
mirusios mamos pusseserė, taigi mano teta, buvo labai gera šeimininkė.
Ant stalo buvo pridėta skanių valgių.
|
Lietuvių
godos (1)
Žurnalisto Balio Urbono pokalbis su rašytoju Jonu
Mikelinsku
B.Urbonas. Prabėgo
dar vienas šventinis sekmadienis. Šventa diena. Mums, lietuviams,
ypatingas sekmadienis, nes tai Vasario-16-oji. Istorinė diena.
Juk po katališkosios Mindaugo Lietuvos ir po Vytauto Didžiojo istorinės
epochos reikėjo ilgai laukti, kol 1918 metais įtvirtinome savo valstybę,
turime į ją prigimtinę teisę; galime joje laisvai gyventi, dirbti,
kurti ir išmintingai ją valdyti.
Taigi per tuos dvidešimt metų (nuo 1918-ųjų iki 1940-ųjų) rodėme
pasiaukojimo, atkaklumo ir susikaupimo pavyzdžius, kuriais stebėjosi
daugelis, tuo labiau kaimynai. Turbūt ne šiaip sau mūsų vyresnieji
sakė: jei ne karas, ne okupacija (ypač bolševikinė!), Lietuva būtų
aplenkusi tuo metu smarkiai progresavusią, tankiai apgyvendintą
Olandiją. Lietuvių darbštumas, geras gimstamumas ir didesnis šalies
plotas teikė realų pagrindą tokiai minčiai. Ir jeigu dabar Olandijoje
gyvena per 14 mln. gyventojų, tai Lietuva iki šiol, būdama laisva,
matyt, būtų pasiekusi aukštą gyvenimo lygį, ir jos gyventojų skaičius
būtų daug didesnis, nei tie, mūsų amžini, 3,5 milijono. Juk šalies
didžiausias turtas žmonės! Ir norisi teigti, kad mokslo, meno,
kultūros, pramonės, žemės ūkio bei kitų sričių sferose iš tų (dabar
jau tik įsivaizduojamų) milijonų būtų radęsis ne vienas genialus
lietuvis ir savo Tėvynę ženkliau įrašęs ne tik į Europos, bet ir
į pasaulio pažangiųjų tautų bendrijos žemėlapį.
Taigi, gerbiamas rašytojau, šiandien ir norėčiau jūsų klausti, ar
prisimenate 1918 metų Nepriklausomą Lietuvą? Augote, brendote kartu
su ja. Kas įkvėpė anuos mūsų žmones tam dvidešimties metų šuoliui?
Nejaugi buvo būtinas to vargo maratonas (baudžiava su carine priespauda,
kovos dėl baudžiavos panaikinimo, spaudos draudimas, savos raidės
ir žodžio gelbėjimas, pagaliau kovos dėl Nepriklausomybės), kad
Lietuva prisikeltų?! Reikėjo šimtmečių, kad tauta įkūnytų ateities
viziją, Laisvės viziją? Ir vis dėlto tie 20 metų - mūsų visų žmogiškųjų
vertybių paliudijimas. Tikriausiai taip?
|