XXI amžius

Bažnyčia dalyvauja bioetikos problemų diskusijose

„Biologinio redukcionizmo“ pavojai

Kaip jau buvo pranešta, pagrindiniai šiemetės Pasaulinės ligonių dienos renginiai pirmoje vasario pusėje vyko Jungtinių Amerikos Valstijų sostinėje Vašingtone. Tarp programoje numatytų įvykių didelio dėmesio susilaukė popiežiaus Jono Pauliaus II kultūros centre Vašingtone vasario 10 dieną surengtas simpoziumas bioetikos tema, kuriame buvo aptarta Bažnyčios pozicija plačiame medicinos veiklos spektre nuo dirbtinio apvaisinimo iki nepagydomų ligonių slaugos.
Bioetikos klausimai pastaruoju metu tampa vis labiau aktualesni dėl išaugusių technologinių galimybių medicinoje. Šiuolaikinis mokslas kelia naujus iššūkius Bažnyčiai, o kartu sudaro progą dar kartą išreikšti krikščionišką nuostatą tokiais esminiais klausimais, pavyzdžiui, kas yra žmogus. Susitikime kalbėjęs Popiežiškosios sveikatos apsaugos pastoracijos tarybos pirmininkas arkivyskupas Chavjeras Lozanas Baraganas sakė, jog Katalikų Bažnyčiai dabar tenka konfrontuoti su „nauja paradigma“, kuri atmeta religiją, teigia, kad visa etika yra subjektyvi ir visuose sprendimuose remiasi tik pragmatiškais ir utilitariniais kriterijais.
Šį požiūrį platina ne tik tokia abortus remianti nevyriausybinė organizacija kaip Tarptautinė planuotos tėvystės federacija, bet ir pati Jungtinių Tautų Organizacija bei jos struktūros. „Bažnyčia tuo tarpu siūlo objektyvią etiką, kuri grindžiama prigimtine teise, atvira antgamtiškumui, ir yra įsitikinusi, kad tai, kas stiprina žmogų, yra gera, o kas jį naikina, yra bloga“, - kalbėjo arkivyskupas Ch.Lozanas.
Jungtinių Valstijų episkopato Sveikatos apsaugos problemų komiteto narys Naujojo Ulmo (Minesotos valstija) vyskupas Džonas Ninstetas, pradėdamas simpoziumą, prisiminė savo 1984 metų daktarinę disertaciją dėl dirbtinio apvaisinimo ir eksperimentų žmogaus embrionais moralinių aspektų. „Vėl mintyse grįždamas prie tų klausimų, kuriuos bioetikos ekspertai nagrinėjo tuo metu, aš negaliu atsistebėti, kiek daug dalykų šioje tyrimų srityje yra pasikeitę ir kaip jie dabar toliau sparčiai keičiasi“, - sakė vyskupas Dž.Ninstetas.
Jis pažymėjo, kad „dabartinė tyrimų realybė yra tokia, jog kiekvienas technologinis pasiekimas tampa precedentu kitam, o tas antrasis pasiekimas – trečiajam ir taip toliau. Dėl to dabar mes galime konstatuoti ištisą eilę bioetinio pobūdžio iššūkių, kurie yra iškilę žmonių visuomenei“. Bažnyčios pateikiami „argumentai, atsiliepiant į dabartinius biomedicinos iššūkius, suformuoja tvirtą ir logišką priėjimą, kuris apima savyje tiek filosofinius principus, tiek ir praktinių procedūrų detalų svarstymą“. Šis holistinis priėjimas prie žmonių sveikatos problemų pirmiausia reikalauja visiško supratimo, kas yra žmogus, o taip pat pripažinimo antgamtinio autoriteto, kuris pašaukė žmogų į būtį ir suteikė jam kilnų likimą, kalbėjo ganytojas.
Kituose pranešimuose, atsakant į vyskupo Dž.Ninsteto iškeltą problemą, buvo aptariami tokie klausimai, kaip nevaisingų šeimų rūpesčiai, „biologinis redukcionizmas“ ir nepagydomų ligonių slauga. Deitono universiteto (Ohajo valstija) religinių studijų profesorė Tereza Laisot pastebėjo, kad daugelis nevaisingų porų „nemato realaus ryšio tarp tam tikrų empirinių tvirtinimų“ Bažnyčios mokyme apie apvaisinimą in vitro ir jų pačių patyrimo šiuo atveju. „Jungtinėse Valstijose asmeninis patyrimas tampa svarbiausiu ir pagrindiniu autoritetu“, - teigė ji, prašydama Bažnyčią „padėti performuoti ir iš naujo paaiškinti tai, ką žmonės tiki esantį jų patyrimu“.
Štai, pavyzdžiui, Bažnyčia sako, kad kūdikio gimdymas per in vitro apvaisinimą „negali būti meilės aktas“, tačiau daugelis nevaisingų moterų pasirengusios atlikti šią žiaurią apvaisinimo procedūrą būtent iš meilės savo sutuoktiniams ir vaikams, kurie bus pagimdyti. „Kol Bažnyčia neras būdo paaiškinti gyvąjį patyrimą, tokių šeimų jos mokymas apie dirbtinį apvaisinimą ir panašias bioetines problemas bus nesuprastas arba iš viso neišgirstas“, - sakė T.Laisot.
Molekulinės genetikos ekspertas jėzuitas kunigas Kevinas Ficdžeraldas, kuris vadovauja katedrai Džordžtauno universiteto Klinikinės bioetikos centre, kalbėjo, kad Bažnyčia užsitarnavo reikšmingą vietą medicinos etikos debatuose dėl „stiprios katalikiškos tradicijos remti tokius mokslinius tyrimus, kurie saugo žmogiškąjį orumą“. „Bet jūs negalite sėsti prie diskusijų stalo, jeigu nežinote to, apie ką kalbėsite, - pastebėjo jis. – Mes (dvasininkai) turime būti taip pat gerai išsilavinę, kaip ir jie (mokslininkai) savo srityse“.
Kunigas K.Ficdžeraldas sakė, kad dabartinė „biologinio redukcionizmo“ tendencija, kai į žmogų žiūrima tik kaip į genų, ląstelių, audinių ir organų sankaupą (tas pats ir in vitro apvaisinimo atveju, kai sunaikinimui „nurašomi“ vadinamieji pertekliniai embrionai), gali būti įveikta Bažnyčios mokymo „ilga ir turtinga tradicija integruoti mokslinius duomenis į išsamų žmogaus prigimties supratimą“. Kitame pranešime Ričmondo vyskupijos sveikatos apsaugos sielovados koordinatorius kunigas Raselas Smitas kritikavo perdėtą „žmogiškąjį žavėjimąsi technologiniu imperatyvu – jeigu tai gali būti padaryta, tai ir turi būti padaryta, nekreipiant dėmesio į moralines pasekmes. Tuo tarpu Džordžtauno klinikinės bioetikos centro įkūrėjas dr. Edmundas Pelegrinas sakė, kad Bažnyčios pastangų įtikinti pasaulį savuoju bioetiniu priėjimu sėkmė priklausys nuo to, kaip patys katalikai gyvens pagal savo įsitikinimus dėl visų žmogiškųjų būtybių (pradedant embrionais) vidinio orumo ir vertės.

Prisikėlimas yra kelias į tikrą sveikatą

Pagrindiniais Pasaulinės ligonių dienos šv. Mišių Vašingtono Dievo Motinos nacionalinėje šventovėje vasario 11-ąją koncelebrantais buvo Popiežiškosios sveikatos apsaugos pastoracijos tarybos pirmininkas arkivyskupas Ch.Lozanas, Vašingtono arkivyskupas kardinolas Teodoras Makarikas ir Vatikano nuncijus Jungtinės Valstijose arkivyskupas Gabrielis Montalvas. Taip pat dalyvavo 24 Šiaurės ir Pietų Amerikos episkopatų atstovai, kelios dešimtys kunigų. Tarp tūkstančių maldininkų buvo apie 400 sunkiai sergančių asmenų, kurie pamaldų metu priėmė Ligonių sakramentą.
„Šis sakramentas visados yra Bažnyčios ypatingo rūpinimosi ligoniais priminimas, kas savo ruožtu primena Dievo išganomąją malonę visiems savo vaikams“, - kalbėjo kardinolas T.Makarikas, pradėdamas šv. Mišias. Tų, kuriems Vašingtono katedroje buvo suteiktas Ligonio sakramentas, amžius siekė nuo penkerių iki 97 metų. Daugelis jų sirgo vėžiu, kiti rengėsi sunkiai operacijai, kentėjo dėl širdies negalavimų, ŽIV infekcijos, Alchaimerio ar Parkinsono ligų. Visa tai atspindėjo tą spektrą fizinės negalios ir ligotumo, kuriuos savo kentėjimuose patiria daugelis mūsų visuomenės narių.
Bet, kaip sakė šv. Mišių homilijoje arkivyskupas Ch.Lozanas, visi pasaulio ligoniai ir neįgalieji gali rasti paguodą ypatingu būdu – savo kentėjimus suvienydami su Kristaus kančia ant kryžiaus. „Tai yra tikras paradoksas, jog vienintelis būdas, kada mirtis yra pakeičiama į gyvenimo pilnatvę, yra per mūsų žemiškųjų kentėjimų susivienijimą su Kristaus kančia ant kryžiaus, - sakė jis. - Jėzaus kryžius suteikia pasauliui vienintelę galimybę savo skausmams, negandoms ir liūdesiui įveikti“.
„Štai kodėl Bažnyčia siūlo pasauliui vienintelį teisingą blogio pašalinimo ir vienintelį teisingą mirties įveikimo sprendimą… kas yra Viešpaties gyvenimo, mirties ir prisikėlimo realybė, – kalbėjo arkivyskupas Ch.Lozanas. – Tikroji mūsų gyvenimo kokybė eina iš mūsų dalyvavimo šiame Kristaus slėpinyje. Tikėjimo ir meilės slėpinyje Kristus prisiima mūsų negandas ir perkeičia jas į laimę. Paskutinis baisumas yra mirtis. Jeigu mirtis (Išganytojo prisikėlimu) yra nugalėta, tada mes turime visišką ramybę ir laimę“. Arkivyskupas kvietė visus kenčiančiuosius melsti Šventosios Dvasios „sustiprinti tikėjimą prisikėlimu“. Tai yra „vienintelis būdas įveikti mirtį ir tikrajai sveikatai įgyti“.

M.B.