Atnaujintas 2003 m. vasario 19 d.
Nr.14
(1118)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir visuomenė
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Žvilgsnis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Visą laiką tikėjau, kad Lietuva bus laisva

Jadvyga Bieliauskienė

Vasario 16-oji į kiekvieno lietuvio sąmonę yra įbrėžusi įsimintinų įvykių. Kalbamės su viena rezistencijos dalyve Jadvyga BIELIAUSKIENE.

Kuri Vasario 16-oji jums labiausiai įstrigo į atmintį?

Vasario 16-oji man yra daugiareikšmė. Pirmiausia tai - Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo diena. Bene pati įsimintiniausia man yra 1948 metų vasario 16-oji. Nuo tos datos praėjo daugiau nei pusė amžiaus, bet savo dvasios akimis, regis, viską matau taip, kaip tuomet buvo.
Mano tėvų sodyba Rūdaičių kaime (Kretingos valsčius) stovėjo ant kalniuko. Iki miškelio buvo beveik kilometras. Šventės išvakarėse, tai yra iš vasario 15-osios į vasario 16-ąją, tėvų namuose Žemaičių apygardos “Kardo” rinktinės Palangos “Nerimanto” kuopos partizanai šventė Vasario 16-osios 30-metį. Vyrų susirinko per trisdešimt. Namai atrodė saugūs. Tų pačių metų sausio 9 dieną tėvas buvo davęs ryšininko priesaiką, gavo Mėnulio slapyvardį. Mano antroji motina, mirusios mamos pusseserė, taigi mano teta, buvo labai gera šeimininkė. Ant stalo buvo pridėta skanių valgių.
Mes, gimnazistai, Palangos mieste išklijavę atsišaukimus (mūsų pieštus plakatus su Stalino karikatūra klijavo kiti), pėsti atėjome į mūsų namus, įveikę septynių kilometrų atstumą. Vyriausias šeimos brolis ir manieji vaikai kartu su partizanais ėjo sargybą.
Pirmiausia visi sugiedojome Tautos himną. Paskui buvo sakomos patriotinės kalbos. Kalbėti teko man, devyniolikmetei. Tėvas taip pat pasakė kalbą. Jadvyga Žibinskaitė, Palangos gimnazijos poetė, deklamavo savos kūrybos eilėraščius, Maironio poeziją. Skambėjo prasmingi Bernardo Brazdžionio posmai apie tremtį ir nuostabusis eilėraštis “Aš čia, gyva”, tarsi būtų specialiai parašytas tam vakarui.
Pasivaišinus atskirame kambaryje, mes, keturi gimnazistai, davėme “B” klasės partizano priesaiką veiklai laisvėje. Priesaiką priėmė Steponas Skersys-Kovas, kuopos vadas, ir Pranas Benetis-Maželis. Tie mes - tai Zinaida Kiauleikytė-Dubysa, Stasys Sermontis-Klevelis, Jadvyga Žibinskaitė-Vilnelė ir aš, Jadvyga Šilauskaitė-Šatrija. Mūsų darbas - rūpintis partizanų spauda, rašyti, platinti ir kitus uždavinius vykdyti. Vadinomės slapyvardžiais.
Kaip sekėsi tuos uždavinius vykdyti?
Rašėme atsišaukimus, kad niekas nestotų į komjaunimą, ir platinome juos gimnazijoje. Manau, kad tai jaunimui darė įtaką. Mūsų gimnazijoje buvo tik du komjaunuoliai. Tai įsiutino saugumą. Įsimintina tų metų Motinos diena, kurią šventėme miške kartu su partizanais; jie buvo daugiausia vyresniųjų klasių mokiniai, studentai, inteligentai, ūkininkų sūnūs, visi žmonių labai mylimi ir gerbiami, kupini karšto patriotinio sąmoningumo. Gegužės pirmasis sekmadienis pasitaikė šiltas ir saulėtas. Prisimenu, Vilnelė labai gražiai deklamavo. Motinos dienos minėjimas paliko gilius ir gražius prisiminimus.
“Kardo” rinktinės partizanas Alfonsas Knistautas-Ragūnas, Darbėnų progimnazijos direktorius, “Kardo” rinktinės informacijos skyriaus viršininkas, mums, mergaitėms, davė užduotį – rašyti į partizanų spaudą. Mes visos trys buvome ateitininkės. Mane pasiuntė pas vieną atsakingą asmenį, kad perduočiau informaciją. Šią užduotį įvykdžiau.
Tų pat metų šv. Jono dieną vienuose namuose įrengtame partizanų bunkeryje buvo suimtos dvi partizanės ir besislapstanti partizano žmona. Po poros dienų prasidėjo areštai. Mane suėmė spartakiadoje birželio 27 dieną, Vilnelę - birželio 26 dieną. Taip pat suėmė visą ateitininkų kuopą. Ateitininkės partizanus sveikindavo Kalėdų, Velykų, Vasario 16-osios progomis, perduodamos dovanas ir sveikinimus, pasirašytus slapyvardžiais. Visiems suimtiesiems buvo “atseikėta” po 25 metus lagerio. Apie asmenis dabar nekalbėsiu. Žinios apie juos bus pateiktos atskiroje lentelėje kitame laikraščio numeryje.
Kaip lageryje paminėdavote Vasario 16-ąją?
Šią dieną minėdavome visada. Labiausiai man įsimintina 1952 m. vasario 16-oji. Įprasta buvo “susirašinėti” su kitais “olpais”. Laiškelius siųsdavome “oro paštu”. Tą vakarą rašiau patriotinį laišką, dvasia jaučiausi laisvu žmogumi. Po skambučio “miegot” užėjo budinčioji. Pareikalavo parodyti, ką turiu. Kad neatimtų laiškelio, jį įsidėjau į burną ir suvalgiau. Už tai gavau du mėnesius “baudos barako”: po darbo užrakindavo, teko valgyti tik valdišką maistą.
Kaip sekėsi jūsų tėvų šeimai?
Kai mane suėmė, tėvas slapstėsi, palaikė ryšį su partizanais. Mūsų namai buvo sekami. Vienas pažįstamas partizanas Rakalis vedė partizanais persirengusių saugumiečių būrį. Tėvas juo pasitikėjo. Tai buvo 1948 m. rugsėjo 9 d. Tada ir suėmė tėvą. Kartu suėmė brolį, bet jį paleido. Tėvą nuteisė 25 metams lagerio. 1949 metais buvo tremiama šeima. Mama su šešiais vaikais pabėgo iš namų. Juos su šunimis gaudė vežimo dieną, paskui intensyviai ieškojo visą mėnesį.
Leningrado etapiniame kalėjime aš labai už juos meldžiausi. Dievas visus išsaugojo, jie laimingai išsislapstė ir liko Lietuvoje. Į namus galėjo sugrįžti po to, kai vyresnis brolis išėjo į kariuomenę, tačiau netrukus namai buvo sudeginti.
Ką dar galite papasakoti iš nelaisvės metų?
Po teismo mes - devynios ateitininkės - atsidūrėme Klaipėdos kalėjime. Ten vienoje kameroje praleidome keturis mėnesius. Gimė pirmas spontaniškas koncertas: dainavome, deklamavome, šokome tautinius šokius. Vaidindavome vestuves, rengdavome teminius literatūrinius vakarus. Iš namų buvome gavę šiltų drabužių kelionei į Šiaurę. Iš Klaipėdos mus išvežė 1949 metų vasario pabaigoje. Koncertų idėją nusivežėme pakeliui į Leningradą, paskui į lagerį. Prisimenu, lageryje vaidindavome pasaką “Laisvės ragas”. Tai didelis keturių veiksmų vaidinimas. Paskui lagerio valdžia įsteigė dramos ir operos aktorių grupę, pavadintą agitbrigada.
Visą nelaisvės laiką tikėjome Lietuvos laisve. Tuo tikėjo ir partizanai. Eiti kryžiaus kelią nebuvo sunku. Juk sąmoningai kaip fakelą nešėme pasipriešinimo okupacijai idėją. Enkavėdistų karininkai lietuviai stebėjosi išsiskiriančiu Intos lagerio lietuvių vieningumu. Visiems atleidžiu ir neturiu pykčio kankintojams ir pati prašau atleidimo už klaidas, ypač už dvylikos metų bedievystę ir neigiamą įtaką kitiems.
Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija