Politinės arenos gladiatoriai

Romos imperijos žydėjimo laikais Romos didikai lepinosi pirtyse (kaip komunistiniai didikai vėlesniais laikais) ir maloninosi kruvinais žaidimais arenoje. Dažnai tų „žaidimų“ sėkmę gladiatoriui arenoje nulemdavo didikų ir/ar minios nykščio kryptis: žemyn ar aukštyn. Nuo nykščio priklausė arenos dulkėse paguldyto gladiatoriaus mirtis ar gyvybė.
Kažkas panašaus vyksta ir šiandien Lietuvos Respublikoje. Visuomeninėje ir politinėje arenoje besigrumiančių gladiatorių ginklai yra tiesa, melas, spauda, radijas, televizija, kalbos, paskalos, provokacijos bei kas ką besugalvotų. Šių dienų „nykštis“ yra viešoji nuomonė ir balsai rinkimuose. Tikrovėje viskas susipina į viena, dažnai nulemiant nežinia kaip ir kieno, kam, kuriuo būdu užduodant klausimus, apklausų rezultatai bei kieno pinigais nustatyti asmenų vertinimai, kažkodėl vadinami „reitingais“. Visuomenės (Koliziejaus minios) ir vadinamųjų ar pasivadinusiųjų (Romos didikų) „nykštys“ nulemia visuomenininko ar politiko viešą gyvybę – propagandos bei rinkimų arenoje.
1980 metais, nuvykęs į Vašingtoną, lankiausi pas antikomunistus senatorius ir kongresmenus su savo memorandumu apie KGB dokumentais besiremiančią „nacių medžioklę“ tarp nuo komunizmo pabėgusių JAV imigrantų. Geriausiai buvau priimtas kongresmeno (atstovo iš Džordžijos valstijos) Lorenso McDonaldo įstaigoje Atstovų Rūmuose. Ant jo kabineto durų buvo didelėmis raidėmis parašytas įsidėmėtinas buvusio JAV prezidento Teodoro Ruzvelto (1901-1909) pareiškimas apie areną:
Pagarba ir pripažinimas nepriklauso nei kritikui, nei tam, kuris nurodo, kur stiprus žmogus suklumpa, ar kur veiklaus žmogaus pasiekimai galėjo būti geresni. Pagarba priklauso žmogui, kuris tikrai stovi arenoje; kurio veidas yra padengtas dulkėmis, prakaitu ir krauju; kuris didvyriškai veržiasi; kuris suklysta, kuriam vėl ir vėl nepavyksta; kuris išgyvena didelius entuziazmus, didį pasišventimą, kuris save praranda vertinguose užmojuose; kuris, geriausiu atveju, pagaliau triumfuoja didžiuose pasiekimuose ir kuris, blogiausiu atveju, jam nepavykus, bent jau pralaimi įnirtingai beirkluodamas, kad jam netektų būti tarp tų šaltų ir baugščių dvasių, kurios niekad nepažinojo nei pergalės džiaugsmo, nei pralaimėjimo skausmo.
Neseniai Lietuvos Respublikos faktinis Prezidentas (taip jį tada vadino dauguma užsienio žiniasklaidos), kritiško meto valstybės vadovas, prof. Vytautas Landsbergis šventė 70 metų jubiliejų. Atsiradus progai, kaip „nepartinis dešinysis“ publicistas nuėjau jį pasveikinti – žengiantį į „rimtą amžių“. Ta proga prisiminiau tą reikšmingą prezidento T.Ruzvelto nuorodą apie žmogaus vertę. Mūsų gyvenamame laikotarpyje gal labiau nei bet kada yra gausu vyrų ir moterų, „įnirtingai irkluojančių“ įvairiose valstybės, tautinėse, visuomeninėse ir religinėse valtyse saugios nepriklausomybės ir tvirtos tautos dvasios švyturio link. Neganda ta, kad yra per daug stebėtojų ir kritikų, kurie būtų taip pat geri, o gal ir geresni irkluotojai, jei įsėstų į patriotinės veiklos valtis. Ar lengva šiandien vadovauti patriotinei organizacijai, partijai, laikraščiui, dvasiniam žadinimui, kai bedvasiai, šešėlių bauginami, kritikai kritikuoja dirbančius tautos darbą dirbančiuosius ir, lyg KGB pasamdyti, skleidžia demoralizuojančią nesąmonę, jog „nieko negalima padaryti“?
Atrodo, geriausiu prezidento T.Ruzvelto „žmogaus arenoje“ pavyzdžiu šiandien yra prof. V. Landsbergis. Net jo gerbėjai (kad neatsiliktų nuo gaujos?) nesidrovi nurodyti, ką jis „ne taip padarė“, ko „nepadarė“ ir ką „turėjo padaryti“. Nemažai skalikų ant jo užsiundė Rytų ir Vakarų globalizmo elitas, nes profesorius nebijo pasakyti tiesos ir vieniems, ir kitiems. Jo viešas pasisakymas už “tautinę valstybę“ globalistų akyse buvo ir yra „ekstremizmas“. Nes tautinė valstybė yra kaulas globalinės valstybės gerklėje.
Jei veikėjų kritikai susėstų į tautines valtis ir griebtųsi už irklų, jei stebėtojai ir už Lietuvą kovojančių klaidų detektyvai žengtų į kovos areną ir imtų į rankas dvasinį ginklą, Lietuvos reikalai žymiai pasikeistų į gera. Tada jų vaikai ir vaikaičiai ateityje neturėtų pagrindo klausti motinos ar tėvo: „Ką tu veikei Lietuvai kritiškais metais?“

Vilius BRAŽĖNAS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"