Mums pasirinkti!
Kai laukiame visokeriopos žmogiškosios
laimės (gerovės, pinigų, vilčių) išsipildymo, mus dažnai apima
apgaulinga būsena - euforija. Susivienijusioje Europoje mes tikimės
staigaus naujų galimybių ir perspektyvų pakilimo. Bet neapsirikime:
didžiulėse perspektyvose dažniausiai glūdi ir didžiulė atsakomybė.
Dviguba atsakomybė už savo šeimos, vaikų ir vaikaičių ateitį.
O ar eurikai (šis terminas neturi nieko bendra su įžymiuoju
Archimedo šūksniu!) prisiima kokią nors atsakomybę už taip išplėtotos
(už svetimus pinigus, bet savo) veiklos rezultatus?
Kas galėtų paneigti, kad bet kokia unija Lietuvai atnešė tik grėsmę
nutautėti, didžiulius teorijos, medžiaginių išteklių, brangiausio
šalies turto - jos gyventojų netektį? Keista, bet visada atsirasdavo
saujelė įtakingų išdavikų, įstumdavusių Lietuvą į tokias istorinių
aplinkybių paspęstas žabangas
Dar keisčiau dabar, kai tomis istorijos
pamokomis begėdiškai spekuliuojama arba jas visai norima nutylėti!
XXI amžiaus gyvensenos ypatybės lemia, kad susivienijimas grynai
išorinėje plotmėje (kompiuteriai, mada, drabužiai, buities daiktavardynas),
susivienijimas subtilioje plotmėje (tautinė savastis, religija,
mišrių šeimų gausa) ir susivienijimas energetinėje plotmėje gali
būti ne mažiau pavojingi, negu kelių šimtmečių sukelti ir negrįžtamo
pobūdžio padariniai Lietuvai.
Nedovanotina yra tai, kad mes daug ko nežinome tame hipnotizuojančiame
plaukime pasroviui į suvienytąją Europą. Pavyzdžiui, kad ir Europos
Sąjungos teisinės atsakomybės už tolesnę nacionalinių kalbų raidą.O
ar mes esame pasirengę, prisitaikę (tik nebijokime šio žodžio
gal mūsų tautai lemtingo virsmo akivaizdoje!) prie tokių europizavimo
pagreičių, kuriuos mums nori primesti? Kaip primetama ir pati
referendumo data (gegužės 11-oji, tretij den pobiedy)! O kodėl
mes negalime tokiu svarbiu mūsų valstybei ir visai tautai klausimu
apsispręsti būtent Valstybės dieną - liepos 6-ąją, švęsdami Lietuvos
valstybingumo 750-ąsias metines (gal jau ir paskutinį tokį jubiliejų)?
Marga žmonijos istorija rodo, kad civilizacijų, valstybių, tautų
atskirumas, jų izoliavimasis gal ir sulėtindavo jų plėtrą, bet
iš esmės ir padėdavo išlikti gyvybingoms bei tęsti istorinį savo
kelią. Kokia tikimybė mums, dar prieš kelis tūkstantmečius apsigyvenusiųjų
Senojo žemyno centre ainiams, išlikti savitiems bei nepriklausomiems
istorinių kryžkelių žemėje ir tęsti Baltosios Vyties skrydį?
Mums pasirinkti: išlikti - čia ir dabar.
Vladas BURAGAS
Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas
© 2003 "XXI amžius"