Pusmetis be laisvės šauklio
Poetas Bernardas Brazdžionis mirė
2002 m. liepos 11 d., eidamas 96-uosius metus. Pirmą kartą jo
gimtadienis, vasario 2-oji, praėjo anapus mūsų laiko.
Tauta savo poetą gražiai palydėjo, o Lietuvos rašytojų sąjungos
suvažiavimo apklausoje (2002 12 13) Dešimt XX a. lietuvių rašytojų
jis buvo išrinktas į šimtmečio rašytojų dešimtuką. Žinant ir nepriekaištaujant,
jog Lietuvos rašytojai neskuba išeivių iškelti prieš saviškius,
toks B.Brazdžionio įvertinimas daug ką reiškia.
B.Brazdžionis pusę savo gyvenimo praleido Kalifornijoje. Turbūt
kiekvienas Los Andželo lietuvis apie jį galėtų pasakyti savo nuomonę,
nes beveik pusę šimtmečio jį galėjai sutikti visur: bažnyčioje,
susirinkimuose, šventėse, literatūros vakaruose, antikomunistinėse
demonstracijose, politiniuose svarstymuose. Buvo pažadėjęs dalyvauti
ir 2002 metų politiniame savaitgalyje bei tarti žodį Lietuvai
ir išeivijai apie išsilaisvinimą iš melo, bet liga sutrukdė.
Bažnyčion su žmona Aldona visada ateidavo ir išeidavo pro šonines
duris. Ten dažniausiai jo laukdavo į Los Andželą atvykę svečiai
susipažinti, nusifotografuoti. Su visais jis mielai bendraudavo,
pakalbėdavo, pajuokaudavo. Nedaug buvo tokių, pro kuriuos stengdavosi
praeiti pro šalį, tarsi nepastebėdamas. Kai kada, bet tai reti
atvejai, ir artimiesiems jis atrodydavo keistokas, nedraugiškas,
bet tai būdavo dėl artritinių skausmų, kurie jį persekiojo ypač
prieš oro atmainas.
Kai Lietuva buvo okupuota, jis visada dalyvaudavo didžiosiose
akcijose dėl Lietuvos laisvės: pasirašinėdavo peticijas JAV prezidentui,
senatoriams ir kongresmenams, savo autoritetu rėmė Rezoliucijų
komitetą ir Amerikos baltų laisvės lygą, vėliau - 1994-aisiais
pasirašė prof. V.Landsbergio atsišaukimą dėl Lietuvos saugumo
ir rusų karinio tranzito per Lietuvą ir 2002 metais - už antrojo
išsilaisvinimo programą.
Lietuvių bendruomenėje jis jautėsi savas tarp savų, todėl losandželiečiams
ir šiandien dėl jo netekties sunku atgauti amą. Rašytoja Alė Rūta
savo kūrybos popietėje (2002 12 01) poetiniu žodžiu nusilenkė
poetui B.Brazdžioniui, nors į vakarą atėjo su nauju poezijos rinkiniu
Tyloj kalbėsi. Poeto dukraitė Dalytė užrašinėja našlės Aldonos
prisiminimus iš kartu praleistų ilgo neramaus gyvenimo metų ir
rūpinasi Poeto turtingo archyvo ir bibliotekos perkėlimu į Lietuvą.
Pasižvalgius B.Brazdžionio pogrindyje, kur sukrautos knygos
ir archyvinė medžiaga, negali nesistebėti jo rūpestingumu, kaupiant
šiuos kultūros lobius. Susirašinėjimai su kolegomis rašytojais
ir kitais asmenimis Lietuvoje ir išeivijoje sudėti atskiruose
aplankuose, padarytos laiškų ir atsakymų kopijos, gausi spauda
suskirstyta chronologiškai ir sudėta į dėžes, daugelio žurnalų
surinkti visi komplektai. Yra ženklų, rodančių, kad Poetas rengė
satyrinių ir humoristinių eilėraščių rinkinį. Ir vardą buvo parinkęs.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje Lietuvių dienose buvo pradėjęs
tuos eilėraščius skelbti A.Pagramančio slapyvardžiu.
Jau toli pasistūmėta ir su B.Brazdžionio prozos raštų rinkiniu,
kuriame jis išsako savo rezistencinius nusistatymus, ypač vadinamųjų
kultūrinių ryšių su okupuota Lietuva klausimu.
Lietuvoje tuo tarpu naują eilėraščių rinkinį rengia Poeto bendradarbis,
Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis,
kuriam patikėjo savo rankraščius, o Maironio literatūros muziejus
pasirengęs priimti B.Brazdžionio archyvą ir biblioteką. Šiam projektui
palanki Lietuvos kultūros ministerija.
Laukdamas savo 100-ojo gimtadienio jubiliejaus anoje pusėje mūsų
laiko, Poetas žino, kad nėra užmirštas ir šioje pusėje.
Juozas KOJELIS
© 2003 "XXI amžius"